2. Geriau jau nebūna! (2dalis)

Einu namo ir stengiuosi negalvoti apie šios dienos įvykius. Tačiau nelabai sekėsi. Man vis nedavė ramybės mintys apie Sarą. Kodėl ji taip su manimi pasielgė? Priėjau aikštę, kuri yra netoli mano namų. Susiradau švaresnį suoliuką ir atsisėdau ant jo. Dabar eiti namo dar tikrai nenorėjau. Taigi, stengdamasi pamiršti Sarą, aš pradėjau galvoti, kas galėtų dalyvauti fotosesijoje, tačiau nieko tinkamo nesugalvojau. Samdyti nieko nenorėjau.. Nes mano nuotraukose norėčiau, kad būtų artimas žmogus. Tačiau kas? Tikriausiai teks slapčia fotografuoti kitus žmones parke...
Staiga mano apmąstymus nutraukė šnaresys už nugaros. Nei nenumaniau ką daryti. Ar pasižiūrėti, kas ten yra, ar ne... Tačiau smalsumas nugalėjo. Ir sulig ta sekunde, kai pagalvojau, kad atsisuksiu, gavau smūgį į galvą su kažkokiu daiktu ir aš nukritau...

***

Atmerkiau akis. Kaip suprasti? Kodėl aš ne namuose, o lauke? Staiga pajutau stiprų skausmą. Bandžiau pasikelti, bet veltui. Galva nerealiai svaigo. Paliečiau rankomis pakaušį ir pajutau kai ką šlapia. Kraujas... Feee... Man pasidarė žiauriai bloga, tačiau įveikusi blogumą, šiaip ne taip atsistojau. Pradėjau ieškoti rankinės. Tačiau jos nė kvapo. Staiga atsiminiau, kas įvyko. Kažin kiek laiko gulėjau taip be sąmonės... Neturiu žalio supratimo, kiek dabar valandų.

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, kas galėtų man padėti. Tad patraukiau namų link. Eiti pradaužta galva tikrai sunku. Kliūnu už visokių bortelių, plytelių ir akmenų. Keletą kartu net išsitiesiau ant žemės. Šiaip ne taip nusigavau iki namų. Spėjau pamatyti mamą, bėgančią link manęs, ir tada aš griuvau...