Jau gan vėlu. Kažin, ar Sara nesupyks, kad taip vėlai pas ją važiuoju.Bet juk mums reikia susitarti, kada ji galės man padėti paruošti baigiamąjį darbą menų mokyklai...
Atsimenu kaip mama nenorėjo manęs ir Elioto leisti mokytis į tą mokyklą. Pagal ją, tai tėra laiko gaišimas ir mums ateityje vis tiek neprireiks tų menų. Tačiau tuomet tėtis mus užstojo ir mes beveik kasdien po pamokų einame į ją.Dabar man tai yra paskutiniai metai ir kadangi jau tuoj bus vasara reikia paskubėti. O Eliotas mokslus čia baigė pernai, tai jis dabar groja gitara. Turi subūręs net savo roko grupę. Na ji dar nėra tokia garsi, nes ką tik susikūrė, tačiau žaibišku greičiu kyla aukštyn. Na, o aš mokausi fotografijos.. Aišku į tai įeina ir filmavimas, režisūra. Taigi todėl aš keliauju pas Sarą. JI bus mano baigiamojo darbo modelis.
- Taip... Prašyčiau sustoti čia, - pabudusi iš apmąstymų, tariau taksi vairuotojui.
Kai automobilis sustojo, aš susimokėjau ir pasileidau link Saros namų. Prieš pat įėjimą sustojau, pasitaisiau susišiaušusius plaukus, palaukiau kol nuo skubėjimo atgavau kvapą. Pasižiūrėjusi kiek valandų, paspaudžiau durų skambutį.Po kelių sekundžių išgirdau balsą anapus durų ir jos atsidarė. pasirodė uždususi ir nuraudusi Sara:
- Oooo... Labas, Amelija! - Sušuko ji, tačiau jos balsas skambėjo keistokai. ir iš viso, ji šiandien atrodė keista, tarsi būtų apsvaigusi.
- Sveika, kaip gera tave matyti.
- Mmm... Taip... Užeik.
Įėjome į vidų, aš nusivilkau švarkelį ir atsisėdau į krėslą:
- Taip kaip darysime su mano baigiamuoju? Ar tau tiktų šis svaitgalis?
- Atleisk, Amelija, bet aš nebegalėsiu tau padėti...
- Bet kodėl? Aš galiu prisiderinti prie tavęs.
- Negaliu... Man pačiai dabar paskutiniai metai. Su draugais dabar labai daug repetuojame. Visai nebeturiu laiko. Aš gi negaliu apleisti teatro.
- Aišku, na ką padarysi. Teks ieškoti ko nors kito, kas galėtų man padėti.
- Tikrai, nepyk.
Aš nei nė nespėjau atsakyti, kad ieko baisaus ir štai ką išgirdau:
- Ei, Sara, ateik pažiūrėti, ką kloja išdarinėja! - Pasigirdobalsas iš antro aukšto. Pakui nuaidėjo keletas skardžių ir storų besijuokiančių balsų.
- Čia yra kloja ir Albertas? - paklausiau nustebusi Saros.
- Na taip... Ir dar keletas. mes repetuojame.
Kloja ir Albertas taip pat lanko menų mokyklą ir būten teatrą. Tačiau nesupranku, kodėl jie pas ją, juk Sara jų nemėgsta. Jie yra pasipūtėliai, vaizduoja pasaulio bambas. Negana to svaiginasi įvairiais alkoholiniais gėrimais, rūko. Kartą mačiau kap jie uosto miltelius. Aišku, kad tai narkotikai. Bet tai tik mažoji dalis apie juos. Nejaugi ir Sara prie jų prisidėjo? Juk yra tikrai gerų žmonių iš teatro su kuriais ji galėtų vaidinti.
- Bet kaip taip? Juk tu jų nekenti. Vis man pasakoji, kokie jie pasipūtę ir švelniai tariant palaidūnai.
- Amelija, nuomonės juk gali keistis. Pasirodo, kad jie iš tikrųjų yra labai draugiški ir linksmi.
Kurgi ne. Linksmi tikriausiai būna, kai yra apsvaigę, o taip tai kenčia tikriausiai dideles kančias. Tačiau tylėjau. Nenorėjau sukelti didelių pykčių, nes Sara - mano geriausia draugė, ir aš jos tikrai nenoriu prarasti. Bet kas privertė ją pakeisti nuomonę? Reikės su ja pasikalbėti, kai būsime vienos. Staiga trinktelėjo laiko durys. Grįžo Saros mama.
- Labas vakaras, pnia Margareta, - tyliai pasisveikunau su ja.
Tačiau ji labai skubėjo, todėl tik linktelėjo ir nuėjo į savo darbo kambarį
- Sara, ar jau išėjo ta... Kaip tu ten ją vadini? A. Prisiminiau! Ar jau išėjo ta kvailė nuoboda su savo surūgusiu "nekaltu" veideliu ir kvaila šypsena? - Mane pribloškė Klojos balsas iš viršaus.
- Na? Tai ar išėjo ta kvaiša Amelija?
Pauzė. Kurį laiką buvo akinamai tylu. Aš tik žiūrėjau į sutrikusį Saros veidą. Ji net nebandė man paaiškinti, kas čia vyksta. Staiga tarsi nubudusi ir transo, aš čiupau švarkelį ir išlėkiau laukan. Negana to, išeidama tarduryje išgirdau:
- Tikra vėpla ta Amelija. Ir iš viso kodėl Sara turi padėti tai... Turi krūvas šlamančių, tegul pasisamdo kokį nors...
Ir tada man užtrenkiant duris nuaidėjo visų jų juokas. Ką gi paaškėjo (ir labai greitai), kodėl gi Sara "nebegali" man padėti. Iš jos šito tikrai nesitikėjau. negana to, kad sugriuvo mano planai baigiamajam darbui, pasirodo, kad aš neturiu savo geriausios draugės. Tiesiog "puiku"!
Taigi kiek pamąsčiusi, pėsčiomis patraukiau namų link. Dabar man grynas oras ir vienatvė tikrai nepakenks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą