Niujorkas... Pažvelgiu į vieną šoną, paskui pasuku galvą į kitą pusę ir visur matau vien tik milžiniškas iškabas su Emersų pavarde. Deja, tai yra mano pavardė, kuria nelabai didžiuojuosi, nes vos tik ja prisistatau, visų akys krypsta į mane. Pavyzdžiui, einu gatve ir pora vaikigalių bado mane pirštais, nes esu ta mergina ant žurnalo viršelio.
Kodėl taip yra? O taip yra, nes Emersai - Viena iš turtingiausių šeimų Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Mano tėvai yra garsūs dizaineriai, kurie kuria pritrenkiamus drabužius. Tiksliau, drabužius kuria tik mama, tačiau tėtis puikiai tvarko verslo reikalus. Jie yra tokie užimti, kad juos matau tik vakarais arba kai būnu fotosesijoje. Na, o aš ir mano brolis Eliotas, savo ruožtu, esame Emersų firmos veidai ir pagrindiniai modeliai. Štai kodėl visi mane ir žino. Todėl aš nemėgstu vaikščioti Niujorko gatvėmis. Todėl aš ir nemėgstu šio miesto. Tiesiog negaliu turėti savo privataus gyvenimo...
Žinau, kad daug kas svajoja būti mano vietoje ir gyventi tokį prabangų gyvenimą. Ir tikriausiai daug kas pagalvotų, kam aš čia, centriniame parke, sėdžiu, nukabinusi nosį. Juk galiu eiti į vakarėlius, pramogauti, eiti SPA ar kitur. Juk pasaulis paklotas man po kojomis.
- Mama, žiūrėk... Čia ta mergaitė iš reklamos! - sušuko tikrai žavi penkiametė ar šešiametė mergaitė, kurią tikrai girdėjo visas parkas.
- Baik, Ana, negražu taip elgtis... - subarė ją mama, gan elegantiškos išvaizdos.
- Bet aš noriu autografo, - supykusi sustojo mergaitė.
Tuomet jos matomai kažką tyliai tarėsi, nes kurį laiką buvo tylu. Manau, kad mama jai aiškina, kad taip negražu ir, kad tikriausiai man tai nepatinka. Tačiau klydau. Kai ruošiausi jau eiti, jos prie manęs priėjo:
- Laba diena, - prabilo moteris. - Ar jūs esate ta mergina iš Emers?
- Taip... - atsakau monotoniškai, nes tą dainelę jau moku mintinai. - Aš esu Amelija Emers. Tikriausiai norite autografo?
- Būtų labai puiku! - patenkinta sušuko mergytė ir nekantraudama, kol pasirašysiu, neramiai trypčiojo vietoje.
Išsiėmiau iš rankinės savo nuotrauką (tokių nuotraukų buvo pilna visa rankinės) ir markerį. Kai pasirašiau, jos man padėkojo ir aš nuėjau. Mačiau, kad jos nori dar kažką sakyti, tačiau man tai nerūpėjo. Išėjau į gatvę susistabdyti taksi automobilio. Jau ir taip penkiolika minučių vėluoju į fotosesiją. Mama tikriausiai pasius. Nors ne... Ji priprato.
Po gero pusvalandžio išlipu iš taksi, susimokėjusi už kelionę. Tučtuojau skubu į studiją ir lekiu į persirengimo kambarį. Ten mane pasitinka mama:
- Amelija, tu ir vėl vėluoji! Mes čia tavęs tik ir laukiame. Greit skubėk persirengti.Mhm... Pradėsime nuo šios suknelės. Taip... Pirmiausia vilkis ją... Oi, ir kaip mes suspėsime? Tave dar padažyti reikia, - po priekaištų pradėjo murmėti mama.
- Gerai, mama, tik nesujaudink, - atsakiau. Beje, kur Eliotas?
- Ji jau su dalimi drabužių baigė. Kita dalis bus poryt.
Kurį laiką buvo tyla. Paskui išlindau iš už širmos:
- Na štai. gerai atrodau?
- Puiku! Tuoj pakviesiu grimuotoją.
Ir ji išėjo iš kambario. Gavusi nors kelias minutes laisvo laiko, griebiau telefoną ir parašiau Sarai, savo geriausiai draugei, žinutę, kad po fotosesijos pas ją atvažiuosiu. Vos tik padėjau telefoną ant stalelio, į kambarį įžengė keletas žmonių: aišku mama, stilistas ir grimuotoja. Stilistas ėmėsi tavrkyti plaukus, grimuotoja puolė daryti makiažą, o mama visada aiškina, jog turiu atrodyti linksmesnė, o ne tokia pikta.
Po visų tų manęs išdarkymų skubėjau į studiją, kur manęs laukė fotografai. Taip ir ėjo valandos... Naujas drabužis, naujos nuotaukos... ir viskas taip kartojosi... ir kartojosi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą