12. Kaip namuose (1dalis)

Rytas. Laikrodis jau rodo dešimt valandų. Visai normaliai pamiegojau. Nors.. Nežinau. Taigi trijų valandų skirtumas tarp čia ir Niujorko. Na, nesvarbu. Svarbiausia, kad išsimiegojau. Atsikėliau, nuėjau į spintą paieškoti, ką vilksiuosi šiandien. Turbūt tai bus pilki šortukai, maikutė trumpom rankovės ir, jei reikės, plonas megztukas. O mausiuosi tapkes per pirštą. Bus gerai. Drabužius susidėjau ant lovos ir nuėjau praustis. Kai nusiprausiau, su naktinukais ėjau vėl į savo kambarį, apsivilkti drabužių.
- Labas rytas, - pasisveikino kažkas man už nugaros mano apartamentuose.
- Ką? - truputį išsigandau.
- Taigi labas, Ami.
- Labas. Visai pamiršau, kad tu čia, - nusišypsojau. - Tikiuosi nepažadinau...
- Tikrai ne. Einu praustis.
- Ok. Vonia kaip tik laisva. Niekas neįsiverš. Aš tada einu rengtis ir užsakysiu pusryčius.
- Ačiū nereikia. Eisiu bėgioti. Paskui pavalgysiu.
- Pala.. Ir aš tada eisiu.
- Nu ok.
Nulėkiau į savo kambarį ir dar kartą lindau į spintą. Šį kartą sportinių drabužių.
Pasibėgiojimas buvo visai įdomus. Martis man aprodė likusią miestelio dalį. Jis toks mažas... Nė neprilyginsi Niujorkui. Čia net nėra, kur pasiklysti. Visi žmonės čia tokia savi. Sveikinasi su visais iš eilės. Turbūt vieni kitus pažįsta kaip nuluptus. Pora pardavėjų iš turgelio buvo mus sustabdę ir kažką malė portugališkai. Na taip... Čia angliškai kalbančių tikrai nebus labai daug. reikės paprašyti Marčio ar Elės, kad nors kiek pamokytų, nes vienintelis žodis, kurį moku, tai "Aloha". Ir tai nežinau, ar jis portugališkas.
- Einam trumpam į tą parduotuvytę? - paklausė Džesė, kai visi jau susitikom ir vaikščiojom. - Matau čia gražių suvenyrų.. Reikia ką nors nusipirkti.
- Tai jūs eikit, o aš su Marčiu eisiu ko nors atsigerti nusipirkti, - tarė Eliotas.
- Oky.
Parduotuvė buvo labai maža. Gal kaip koks kioskelis. Bet viduje daiktų kiekis buvo nerealus.. Sienos buvo išmargintos smulkiais raštais raštais. Ir nebuvo jokio laisvo plotelio kokiam paveikslui. Viską užimė lentynos su suvenyrais, kurios irgi buvo visaip išraižytos. Net prekystalis toks buvo. Džesė vos nepradėjo rėkti. Bet susivaldė ir puolė žiūrinėti. Turbūt daug laiko užkaišime, kol ji viską apžiūrės.
- Ami?
- Ką?
- Kas yra tarp tavęs ir Marčio? - paklausė Ji, žiūrinėdama kažkokį drambliuką.
- Kaip suprasti?
- Nu tik neapsimetinėk. Žinau, kad jis pas tave nakvojo.
- Nu ir?
- Tai negi jūs ne...
- Mes tik draugai.
- Aj nuu.. Tai ką jis veikė pas tave? - įsiterpė ir Elė.
- Kas čia? Koks išbandymas?
- Nu gi pasakyk. Matai, kad mums smalsu. - nenurimo Džesė.
- Nakvojo pas mane ir tiek.
- Kodėl? - paklausė Elė.
- Nes man vienai nejauku tokiuose dideliuose apartamentuose.
jaučiausi kaip kokiame tardymo procese, kur man laikė suimtą dvi policininkės ir rinko kažkokius įkalčius. Jausmas tikrai ne pats geriausias.
- Aišku, - tarė Elė. - Bet man vis tiek atrodo, kad jie bus kartu, - šį kartą kreipėsi į Džesę.
- Man ir taip atrodo.
- Baikit, panos. Mes tik draugai. - Jau norėjosi viską ant jų išrėkti.
- Dabar tai draugai, o kas bus vėliau negali žinoti, - Sulig tais žodžiais ji vėl įniko į suvenyrų apžiūrinėjimą.
- Džese, gavau motociklą. Kaip ir sakiau. - tarė Eliotas. - Martis parodė, kur nuoma.
- O sakei, kad eisit gėrimų, - pavaidino supykusią Džesę. - Tai šaunu! - Šį kartą ji jau kibo ant kaklo Eliotui.
- Tad nepykit, bet mes norime truputį pabūti vieni, - nusišypsojo Eliotas.
- Ok.
- Einam kur nors pavalgyti? Aš jau išalkau, - paklausė Elė.
- Tai žinoma.
Kavinėje užsisakiau dar kitokių brazilietiškų patiekalų, o kol laukėme maisto dariau savo įprastą fotosesiją su fotiku. Viskas buvo kaip ir gerai. Iki to laiko, kai per fotoaparatą pamačiau tą šantažuotoją.
- Šūdas! - garsiai sušukau. Visai pamiršau, kad reikės su juo susitikti.
- Kas atsitiko? - paklausė Elė ir Martis vienu metu.
- Ammm... Pasibaigė juostelė, - pamelavau. Tas beprotis man dar mirktelėjo ir parodė į savo laikrodį ant riešo. Matosi, kad labai džiaugiasi. Bet ne ilgam. Išsitraukiau naują fotoaparato juostelę ir pakeičiau ją. Nors senoji buvo beveik tuščia. - Žinot ką. Gal šiandien išsiskirstom truputį anksčiau. Norėčiau truputį pailsėti. Be to su mama reikės pakalbėti.
- Viskas gerai. Mes ir turėsime eiti anksčiau. Reikės tėčiui padėti. - tarė Martis.
- Tai ok. Iki kokių septynių galim pabūti dar.
- Aha.

11. Kelionė (3dalis)

Vėlus vakaras. Baseinas prie viešbučio. Eliotas su Džese jau išėjo miegoti. na ne visai aišku ar miegoti, bet į savo kambarį. Elė irgi žiauriai pavargusi išvažiavo namo. Likau tik aš su Marčiu.
Gulime ant gultų ir žiūrime į dangų.
- Žinai, niekada nesitikėjau, kad Niujorke susirasiu tokių šaunių draugų, - prabilo jis. - Nors ir esame pažįstami tik kelias savaites, jaučiu didelį prisirišimą. Niekada nepritariau tokioms draugystėms. Maniau, kad žmonės turi pažinoti vienas kitą be galo ilgai, kad galėtų vadintis gerais draugais.
- Aš ir taip maniau.
- Bet dabar galvoju, kad jei taip nebendrautumėm, tai vargu ar jūs dabar būtumėte čia.
- Tai aišku. Reikia bandyti viską, nes kai pabandai atsiveria dar didesnės galimybės.
- bet tikiuosi, kad mūsų draugystė neužsibaigs šios vasaros gale.
- Aišku kad ne. Na bent jau taip norėčiau.
- Aš ir. Tu buvai padariusi tą buvimą Niujorke nuostabų. Tai buvo pati geriausia kelionė. O dabar esu dar laimingesnis, nes esu namie ir dar su jumis.
- Aš ir džiaugiuosi. Žinai ką. Aš pirmą kartą matau tiek žvaigždžių. Galiu čia gulėti visą naktį ir žiūrėti į jas. Niujorkas yra toks užterštas, kad naktį galima matyti tik juodą dangų, be žvaigždžių. O čia... čia nėra net žodžių apsakyti tam jausmui. Kaip dar gali kiti žmonės taip trokšti keliauti į Niujorką ir bėgti nuo tokio grožio.
- Aš irgi jų pasiilgau. Kai būnu čia, kiekvieną naktį į jas pažiūriu.
Taip ir gulėjome. Aš net užmiršau visus miegus ir vargus. Visiškai atsipalaidavau.
- Marti? - išgirdau mums už nugarų merginos balsą. - Ką tu čia veiki. Ir dar su...
- Sveika, Kriste. - pasisveikino Martis.
- Aš klausiu, kas ji?
- Klausyk, aš tau neprivalau aiškintis. O ką jei ji mano mergina?
Sėdėjau apšalusi. Aš Marčio mergina?
- Betgi tu... - sutriko ta mergina, vardu Kristė.
- Kriste, tu mane metei. Pati dėl to esi kalta. Žinai, turėjai progą sugrįžti, kai siūliau, bet ne... Tu trainiojiesi su kitais. Ir žinai ką... Supratau, kad tavęs niekada nei nemylėjau. Tai gal galima pavadinti.. Hmmm... Prisirišimu.
- Juk galim viską pradėti iš naujo!!!
- Ne.
- Žinok, Martinuk. Aš nepasiduosiu. Jei reikės visoms akis išdraskysiu. Net ir tau, mergužėle, - parodė pirštu į mane.
- Nei nebandyk prie jos lįsti..
- Adjos. Dar susitiksim, mažuti, - tarė ji ir nuėjo.
- Kas ji per viena? - paklausiau.
- Buvusi. Kai draugavome atrodė tokia gera, o dabar atsiskleidė tikras jos veidas. Įsivaizduoji, ji pati mane metė, davėsi su kiekvienu, o dabar elgiasi lyg aš būčiau kaltas.
- Žiauru.
- Aj. Na ir dėl to, kad na kad pasakiau jog tu mano mergina. ... Atsiprašau. Tiesiog norėjau, kad ji atstotų.
Nežinau dėl ko, bet truputį nusiminiau:
- Viskas gerai. jei reikės galėsiu apsimesti. Na, jei tau bus geriau jos taip atsikratyti.
- Tai gerai. Jau labai vėlu, - tarė jis. - Gal jau reikėtų eiti.
- Turbūt.
- Palydėti?
- Ok.
Ir nuėjome link mano kambario.
- žinai ką? - netikėtai nutraukiau tylą.
- Taip?
- O jei tu nakvotum pas mane. Vis tiek rytoj reikėtų jums važiuoti čia.
- Nu nežinau.
- Be to, kaip tu taip vėlai nusigausi į tą kaimelį.
- Tai čia ne problema.
- Prašau... Svetainėje yra didelė sofa. Ištiesčiau ją tau. Man nelabai jauku būti vienai tokiuose apartamentuose.
- Na gerai. tik reikės paskambinti tėvui, kad nesijaudintų.
- Ok, ačiū.
- Nėr gi už ką.
Kai grįžom į viešbutį, paklojom Marčiui lovą, užsisakėme vakarienę. Dar jis paskambino savo tėčiui.
- Einu aš nusiprausti, - tariau.
- Ok, aš palauksiu. Tik nepamiršk užsirakinti, kad vėl nebūtų kaip Niu...
- Neprimink, - nusišypsojau, kai prisiminiau tą įvyki su vonia mano namuose.
Pasiėmiau naktinius iš spintos ir nulėkiau į vonią. Kaip buvo gera pagulėti vonioje. Ramiai apgalvojau visą dieną. Dėl to berno, kur sutikau kavinėje nei kiek nebesijaudinau. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl Martynas draugavo su tokia mergina... Na bet koks skirtumas.
Nusipraususi užleidau vonią Marčiui.

11. Kelionė (2dalis)

- Tai važiuojam su taksi ar kaip? - paklausė Eiotas, kai išėjome iš oro uosto.


- Ne, - atsakė Martis. - Palauksime mūsų tėčio. Jis nuveš mus visus. Kelionė labai ilga ir su taksi būtų žiauriai brangu. Be, neaišku, ar susitiktų važiuoti tokį atstumą.


- Nu gerai.


Ilgai laukti mums nereikėjo. Jau už kokių penkiolikos minučių dėjomės lagaminus į autobusiuką ir ruošėmės išvažiuoti.


- Vaikai, jei norit eikit į tualetus dabar, nes negreit sustosim, - tarė Marčio tėtis, Paulas.


- Tai pala, kiek mes laiko važiuosim? - pasiteiravo Džesė.


- Apie keturias valandas.


- OMG!! Nu ką, įsitaisykime patogiai.


O man nelabai rūpėjo kiek laiko važiuosim. Na aišku įdomu kaip ten, kas ten ir kur, bet tuo metu mane sužavėjo gamta, žmonės. Jie visi tokie ramūs, draugiški.. ir gražūs aišku. Čia niekas niekur neskuba. Visi mėgaujasi tik šia akimirka. Visi spinduliuoja ramybe ir atsipalaidavimu. Pagaliau aš ištrūkau iš savo narvelio!!! Nors ir trumpam...

Kelionė buvo visai sėkminga. Paulas mus nuvežė iki pat viešbučio. Martis su Ele turi važiuoti į tą savo kaimelį, o vėliau jie vėl atvažiuos.

Kai nuėjau į savo apartamentus, aš išsižiojau. Ir ką aš veiksiu tokio dydžio kambariuose? Didžiulė svetainė, vonia su džekuzi, miegamasis, balkonas. O kokie vaizdai per langą!!!! Arčiau matosi viešbučio valdos: baseinas, kiti pastatai. kavinės. O toliau yra miestelis O dar toliau - miškai... Dideli miškai... Amazonė.

Kai viską apžiūrėjau, į kambarį atnešė lagaminą. Nusprendžiau viską dabar išsikrauti, nes yra šiek tiek laiko. Susitvarkiusi, nulėkiau į kambarį truputį pagulėti, nes vis tik po kelionės buvau pavargusi.

***

- Renkis greičiau!!! - skubino mane Džesė. Prie jos jau buvo Elė.

- Ok, - atsakiau. Buvau ką tik nubudusi. Už lango jau tamsoka. Vadinasi ilgai miegojau. - Šalta lauke?

- Jau vėsoka, - atsakė Elė.

- O kur Eliotas su Marčiu?

- Jie jau laukia mūsų.

- Ok, - nulėkiau į spintą, kur jau spėjau išsikrauti savo drabužius.

Netrukus visi jau vaikščiojome miestelio gatvėmis.

- Einam į kokią kavinę? - pasiūlė Eliotas. - Noru paragauti vietinio maisto.

- Gerai, kaip tik žinau vieną gerą vietą.

- Ko užsisakysite? - paklausė padavėjas, kai atėjome į kavinę.

- Norėčiau braziliškos camaro sriubos, - užsisakiau.

- Einu į tuliką - tariau, kai visi laukėme patiekalų.

Atsistojau ir patraukiau link tualetų. Kai netikėtai atsitrenkiau į kažkokį vaikinuką. Matosi, kad jis irgi nėra vietinis.

- Atsiprašau, - tariau ir jau ruošiausi eiti toliau, bet jis mane sustabdė.

- Tu man kažkur matyta.

- Kažin kur nusišypsojau.

- Juk tu Emers! - sušuko jis.

- O maniau, kad niekas manęs čia nepažino, - nusiminiau. Klausyk aš noriu čia ramiai paatostogauti, tai niekam nesakyk, kad aš čia, nes kitaip...

- Kas kitaip, - nepažįstamasis priartėjo prie manęs dar arčiau.

- Nes kitaip aš tau irgi sušiksiu tavo buvimą Brazilijoje ir...

- Ššš... - jis priėjo dar arčiau. - Sutarkim, kad aš nieko nesakysiu, jeigu...

- Jeigu?

- Sutiksi su manimi pavakarieniauti.

- Ką!!! Ar tau galvoj negerai?

- Viskas man gerai. Negerai būtų, jei taip lengvai paleisčiau tokią gražuolę iš rankų, - jis pradėjo glostyti mano plaukus.

- Ne.

- Taip.

- Ne.

- O aš sakau taip.

- NE NE NE ir viskas.

- Nu gerai, pagalvok... Rytoj aštuntą vakare lauksiu tavęs viešbučio restorane. Jei tavęs nebus, tai aš vis tiek tave susirasiu.

- Pasvajok, - nustūmiau jį nuo savęs ir grįžau prie staliuko. Net pamiršau tualetą.

Nejaugi ir čia aš negalėsiu ramiai pabūti?

- o štai kur tu!! - pasitiko mane Džesės balsas. - galvojom, kur tu pradingai.

- viskas gerai. O jau valgyt atnešė!!!

- Žiauriai skanu. Eikim čia dažniau, - pagyrė Eliotas.

Visi tik bendravo išskyrus mane.Aš tik sėdėjau ir valgiau savo sriubą. Vis galvojau apie tą asilą. Negi jis neturi nei kiek savigarbos!!! Eit rytoj, ar ne?

- Ami? Kas tau yra? - paklausė Elė. Visi sužiuro į mane.

- Aj nieko. Tiesiog esu labai pavargusi.

Po šių žodžių pamačiau iš kavinės išeinantį tą berną. Ir jis mane pamatė. Dar net mirktelėjo. Lygtai manęs nešantažuotų ir viskas būtų gerai. Aš į jį pažiūrėjau tik pykčio ir pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu ir nusisukau į draugus. Tada pagalvojau. Kodėl man kažkoks gaidys turi gadinti visas atostogas, o ypač sušikti pirmą dieną. Na jau ne. Aš jam to neleisiu. Ryt nueisiu į tą restoraną, viską jam išrėšiu ir viskas. Juk aš čia atvykau ne tam, kad mane nervintų kas nors, o tam kad pabūčiau su draugais ir pailsėčiau.

- Tai gal pavalgom ir einam į namus pailsėti? - paklausė Eliotas.

- Ne!! - sušukau.

- Bet gi pati ką tik sakei, kad...

- Taigi tai pirma diena ir reikia ją praleisti nerealiai!

- Pritariu, - sutiko Martis.

- Taip. Galėsim jums aprodyti visą miestelį, - tarė Elė.

- Oky, - prisidėjo ir Džesė.

11. Kelionė (1dalis)

Kas taip baisiai čirškia??? Mano ausis rėžia tas bjaurus garsas. Kas per kvailys mane taip žadina? Po šių klausimų suvokiau, kad tai žadintuvas. Lėtai atsimerkiau. bet buvo be galo tamsu, nors į akį durk. Kurgi nebus tamsu, kai tenka keltis ketvirtą nakties. bet ko gi tik nepadarysi, dėl to skrydžio.




Lėtai atsikėliau, nes mane kaip magnetą kas traukė prie žemės. Reikia kaip nors prasijudinti. Dar užmigsiu vidury kambario ar dar kur nors. Besirąžydama nukėblinau į vonią ir su lediniu vandeniu Nusiprausiau veidą. Iš karto atsigavau. Tuomet pabaigiau prausti, tvarkytis. Apsivilkau šviesiai melsvus džinsus ir pilką maikutę. Nepamiršau ir žalsvo megztuko. Nors ir vasara, bet naktimis būna šalta. Ypač man, kai aš tokia šalčmirė. Mano rankos visada būna šaltos. Na kartais ir pasitaiko išskirtinių atvejų, kai jos būna šiltos. Bet tada visiems žmonėms būna šalta, tik ne man. Na žodžiu, su mano kūno reagavimu į orą yra kažkas ne taip.




Kol šukavausi plaukus, prisiminiau visą praeitą savaitę. Ji buvo tiesiog nuostabi. Kiekviena diena buvo kupina įspūdžių. Jos tikrai neįmanoma užmiršti ir bus tik patys geriausi atsiminimai apie ją. Aš su Marčiu buvau teisi. Pasiekėme savo tikslą. Dabar jau pirmadienio naktis ir aš už dviejų valandų išskrendu į Braziliją. O ten prasidės naujas gyvenimo tarpsnis. Be Niujorko, be išdavysčių, be melo, be aukštuomenės. Būsiu tik aš ir mano geriausi draugai. Toli nuo šito pragaro...



- Labas ryrtas, - pasisveikino mama, kai atėjau į viruvę.



- Mhm, - išleidau šiokį tokį garsą.



- Jau norėjau eiti tavęs žadinti.



- Kur Eliotas?



- Išvažiavo pas Džesę. Netrukus turėtų atvažiuoti. Ko valgysi?



- Pasidarysiu sausų pusryčių.



- Na jau ne. Kelionė ilga, tai ir pavalgysi normaliai. Iškepsiu tau omleto.



- Ok. - atsisėdau ant kėdės, pasirėmiau galvą rankomis ir ramiai sėdėjau.



- Tai dabar ramiai paatostogausi, o grįžusi vėl kibsi į darbą.



- Mhm, - nelabai įsivaizdavau, ką ji sakė. Tiesiog snaudžiau toliau.



- Štai ir omletas, - tarė mama, padėjusi lėkštę ant stalo.



- Ačiū, - paėmiau šakutę ir pradėjau valgyti.



Skambutis į duris.



- Einu atidarysiu. Tikriausiai tai Eliotas su Džese.



- Ok, aš baigsiu valgyt.

***

- Ami, greičiau ateik. Mes jau važiuojam!!! Negi tu nori pavėluoti!! - šaukia Džesė.

- Nu tai padėkit kas nors. Aš nepatempiu tokio lagamino!!!

- Eik, padėk, Eliotai, - paliepė mama.

- Nu ok.

Kol Eliotas nešė lagaminą į automobilį, aš pribėgau prie mamos:

- O kur tėtis? Nepalydės jis mūsų?

- Ne. Juk jis daug dirba ir yra labai pavargęs. Tegul pamiega.

- Aišku.

Kelionė iki oro uosto visai neprailgo. Klausėmės muzikos, aptarinėjome viešbučių kambarius. Aš būsiu viena milžiniškuose apartamentuose. Visai šaunu. bet manau, kad grįšiu tik pernakvoti. O Eliotas su Džese bus atskirai. Labai gerai, kad mama mums paliko pasirinkimo laisvę. Galėjome pasirinkti, kuriame mieste atostogausime. Aišku pasirinkome tą, kuris yra arčiausiai Marčio ir Elės namų.

- Na sėkmės, vaikučiai, - apkabino mus mama. - Aš jus dar palydėčiau, bet man reikia skubėti ruoštis dėl naujos kolekcijos pristatymo. - patys susitvarkysite.

- Tai aišku, mam. Atia.

- Iki. Geros jums vasaros. Saugokit vienas kitą.

Ir po šių žodžių mama apsisuko ir išėjo iš oro uosto.

- Tai gal prisėdam? dar reikia Marčio sulaukti. - tarė Džesė. - Labai pavargusi aš. Vos ant kojų pastoviu.

- Einam atsisėsti, - ir visi patraukėme link krėslų.

- Ami, pasiėmei tą suknelę, kurią priverčiau pirkti?

- Mhm, bet nemanau, kad bus ją kur vilktis.

- Bus. Pamatysi.

- Nu žiūrėsim.

- Aloha!!! - po kelių minučių prie mūsų pribėgo Elė. Seniai jūs mūsų čia laukiat?

- Laba. Ne, ką tik atvykom. Kur Martis? - pasiteiravau.

- Jis ateina, - Elė parodė į artėjantį Martį pirštu. Vargšelis velka kelias tašes bei didelį lagaminą.

- Einu padėti, - Eliotas nuskubėjo prie Martyno.

Kai visi pasisveikinom, pradėjom ruoštis kelionei. viską susitvarkėm, atsisėdom lėktuve ir pakilom.

Palikom Niujorką beveik trims mėnesiams. Palikom visus rūpesčius ir kasdienišką gyvenimą mums už nugarų. Dabar mes skrendam. Skrendame įvairiomis prasmėmis...

_________

Nepamirškite komentarų. Man labai įdomu sužinoti, ką jūs galvojate.

10. Džiugi naujiena (3dalis)

Sveiki, norėjau dar trumpam parašyti, kad galite rašyti komentarus!!!
_________________________________

- Oi, kaip pavargau. Kas žino kiek valandų? - paklausė Elė.
- Maždaug vidurnaktis, - atsakė Eliotas.
- Ei, gal einam pažiūrėt kokį siaubiaką. Sakėm, kad šiandien žiūrėsim filmus, o dar nei vieno normaliai nematėm.
- Ok. Kokį žiūrim?
- Gal "Kiti"?, - pasiūlė Džesė.
- Man gerai bet koks, -tariau.
- Nu tai tą ir žiūrim, - pasakė Martis.
- Ok.
Visi, nusivarę nuo kojų, išsidrėbėm ant lovos, prisikrovėme skanėstų ir įsijungėme filmą. Pradžioje visi dar kalbėjomės, tačiau vėliau pritrūkdavo tai vieno balso, tai kito, kol galų gale visi užmigome.

***

Rytas. Kai nubudau visi jau buvo atsikėlę, išskyrus mane ir Elę. kažin, kiek valandų... Atsikėliau, bandžiau pasirąžyti. Oi kaip viską skauda!! Kurgi neskaudės, kai vienoj lovoj miegojo penki žmonės. Na nieko čia nebepakeisi. Atsistojusi dar apžiūrėjau kambarį. Buvo tikrai... netvarkinga. Matosi, kad čia tikrai linkmintąsi. Na nieko, sutvarkys kambarių tvarkytojos. Paėmiau nuo palangės bilietus į Braziliją, kad niekur nedingtų, ir nuėjau į savo kambarį. Reikia nusiprausti. Būtinai. Pasiėmiau švarius drabužius, nusimečiau senuosius, apsigaubiau rankšluosčiu ir nupėdinau į vonią. Bet ten buvo šiokia tokia staigmena. Na ne visai šiokia tokia, o tikrai staigmena. Aš net atšokau atgal, kai kaktomuša atsitrenkiau į Martį. Pusnuogį Martį:

- Ot šūdas, - pradėjau trinti sutrenktą kaktą, o su laisva ranka laikiau rankšluostį, kad neapsinuoginčiau.

- Kaip tu čia atsidūrei?

- Na šiaip tai mano vonia ir aš čia prausiuosi, - atsakiau su šiokia tokia pašaipa.

- Labai atsiprašau. Tiesiog čia daug visko. Tik džiaugiausi, kad radau nors vieną vonią.

- Nieko tokio. o dabar šiaip... Jau nusiprausei?

- A. Taip. Gali eiti į vidų, - tarė jis ir pasitraukė iš kelio.

- Ačiū,- Įžengiu į vidų ir garsiai užtrenkiau vonios duris.

***

- Vaikai, eikit pusryčiauti!!! - sušuko mama.

Geras. Net keista, kad ji kažką pagamino pusryčiams. Vos tik baigiau praustis, nuskubėjau į virtuvę. Tik prie laiptų sutikau Martį:

- Klausyk, - tyliai tariau. - Tarkim, kad nieko čia ryte nebuvo. Gerai?

- Gerai. Ir dar kartą atsiprašau.

- Nieko čia tokio, o dabar einam valgyti.

Pusryčiaudami visi aptarinėjome kelionę. ką imsim ir taip toliau. Tad likusias dienas Niujorke nusprendėme tam ir skirti. Šiandien Džesė sugalvojo pavaikščioti po parduotuves. Tik mergaitėms. Na, man ta mintis nelabai patiko, bet sutikau, nes Elė labai nori naujų drabužių. O tuo tarpu Eliotas su Marčiu tikrai kuo užsiimti.

Kai papusryčiavome, išėjome į lauką:

- Na, tai kur pirmiausia važiuosim? - paklausiau.

- Pamatysi, - tarė Džesė ir nusivedė mus prie nerealiai graži\aus automobilio:

- Čia tavo? - paklausiau.

- Taip, - atsakė ji. - Jau kokius kelis mėnėsius su ja varinėju.

- Tai tu jau teises turi?

- Baik juokus. Aišku, kad ne, bet netrukus laikysiu. Na gerai, sėskit, panyčkos, ir varom.

- Bet, dabar aš neturiu pakankamai pinigų, - nusiminė Elė.

- Nesijaudink - tai ne bėda, - tariau.

- Bet..

- Jokių bet. Jei norėsi grąžinti, galėsi vėliau. Nesuk dabar galvos dėl tų popierėlių.

- Nu ok.

Ir su lig tais žodžiais nuvarėm tiesis į parduotuves.

Smagu buvo apsipirkinėti. Net aš prisipirkau naujų drabužių. O Elei radikaliai pakeitėme stilių. Dabar ji atrodo nerealiai. Jei tik norėtų galėtų eiti ir užimti mano vietą. Tikrai gražus modelis būtų.

Vėlai vakare grįžome prie namų ir kol iškraustėme maišus, nusivarėm galutinai. Eliotas su Marčiu buvo pas Elioto draugus. Sakė gerai pasismagino. Neligai dar visi pabuvo ir Martynas su Ele jau išvažiavo namo, o Džesė dar trumpam pasiliko. Kol Džesė su Eliotu aptarinėjo kelionę. Aš nuėjau į savo studiją pagaminti naujų nuotraukų. Per tas penkias dienas jų prisikaupė tikrai daug. Labai daug...

10. Džiugi naujiena (2dalis)

- Ami? - kažkas tyliai mane kvietė.


- Nežadink jos, - atsiliepė moteriškas balsas.


- Bet, taigi ji miega, kai mes turime linksmintis!!!


- Duok jai pamiegoti. Mes galime ir be jos viską aptvarkyti.


Tuomet aš staiga suvokiau, kad buvau užmigusi ir kad manęs jau ieško.


- Nemiegu aš, - garsiai nusižiovauju.


- Oooo, labas, miegale, - nusišypsojo Džesė.


- Hi. Kiek laiko aš miegu?


- Apie valandą. Gal.


- Tai jau visi atvažiavo?


- Ne, - įsiterpė Eliotas. - Eik ir padėk mums ruoštis.


- Ok.


Šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos ir nukėblinau į apačią. Aš su Džesika paruošiau užkandžius: sumuštinukus, gėrimus. Su dėjome į dubenėlius traškučius, bandeles, riešutus. Na ir aišku reikia nepamiršti sėmkyčių. Mano mėgstamiausių...


Nutarėme, kad filmus žiūrėsime viename iš laisvų miegamųjų, nes ten yra žiauriai didelė lova, sofa ir krėslai. Bet ne taip svarbiausia. Tame kambaryje yra pats didžiausias televizorius. Sunešėme ten skanėstus, pagalves, paklodes ir visa kita. Aš dar atidariau langus, balkono duris, kad būtų daugiau vasariško oro.


Aišku kaip visada, aš nesusilaikiau ir pagriebiau vieną spurgą. Džesė su Eliotu trumpam kažkur dingo. Balandėliai... Netrukus išgirdau durų skambutį. Greitai nulėkiau prie durų ir ten išvydau Martį su Ele:


- Pagaliau!!! - sušukau. - Jau buvau užmigus.


- Nejuokauk,


- Rimtai, - nesusilaikiau ir nusijuokiau.


- Nu geras.


- Tai užeikit. Džesė jau irgi yra.


Kai įėjome į kambarį, Elė net aiktelėjo:


- Kokie namai.... Kaip čia gražu... Kad tik nepasiklysčiau.


- Nepasiklysi.


- Gerai, o kur tualetas?


- Yra čia už kampo, - parodžiau pirštu.


- Ok, varau, nes nebeišlaikysiu, - ji nusišypsojo ir nubėgo.


Likome vieni: ar ir Martis.


- Tai sakai miegojai?, - nesulaikė jis šypsenos.


- Tai kad labai vėlai vakar grįžom.


- Nu jo. Kur pasidėti daiktus?, - parodė ji į didelę tašę.


- Bet kur. Galėsi nunešti į kokį kambarį. Bet ko jūs tiek čia prisikrovėte?


- Filmai, dantų šepetėliai, Elė prisikrovė drabužių.. ir... - Jis pradėjo knistis toje tašėje ir ištraukė dėžutę su sausainiais. - Štai. Elė juo kepė.


- Cool. Prisirysim tai nežinau kiek. Tai gal einam?


- Ok.

Nuėję į kambarį, pradėjome rinkti kokį filmą žiūrėsim pirmiausiai. Nusprendėme, kad tai bus kokia nors komedija. Siaubiakai bus vakare.

- O labas, Marti, - pasisveikino Eliotas.

- Labas.

Džesė prisėdo šalia apžiūrėti, kokių filmų turime.

- Kur man eiti?!!! - iš apačios pasigirdo Elės balsas.

- Einu ją atvesti čia, - tarė Džesika ir nuėjo.

Net gera pasidarė, kai jos grįždamos į kambarį plepėjo kaip senos pažįstamos. Jau spėjo susidraugauti. O ir Eliotas visai gerai sutarė su Marčiu. Netrukus visi jau žiūrėjome filmus. Nors nelabai ką ir žiūrėjom. Plepėjom, juokėmės, krėtėm nesąmones. Dar žaidėm "Tiesa drąsa". Kaip kokie maži vaikai.

- Einam šaradų pažaist?, - paklausė Džesė.

Tiesą sakant, iš jos to nesitikėjau. Man ji priminė šiek tiek fyfutę, tad...

- Baik bajerius, - atsakė Eliotas.

- Davai einam pažaist..., - prisijungė ir Elė.

- Nu aš nieko prieš, - tariau. - Kaip tau, Marti?

- Galim. Tik nelabai atsimenu kaip reikia žaisti.

- Nu ok. - nusileido ir Eliotas. - Jūs paruoškite korteles, o aš einu parūkyt.

- Ot koks... - susiraukė Džesė.

- Tu rūkai? - nustebau.

- Nu jo.

- Ir nieko nežinojau..

- Nu gerai. Einu į balkoną. Palydėsi, Marti?

- Ok.

Na, o mes likom ruošti kortelių su žodžiais.

- Mergos, gal reikėtų užkąsti kokio rimtesnio maisto? - tarė Džesė. - Nes man jau pilvą skauda.

- Picų galim užsakyti.

- Aj nu... Čia rimtas maistas... - nusijuokė ji.

- Šiandien nėra mamos, tad ji nieko nepagamino. Ir šiaip pas mus būna retai kada ko normalaus pavalgyti. Pietaujame kavinėse. Einu užsakysiu keletą šeimyninių.

- Ok. Tik man be grybų, - įsiterpė ir Elė.

***

Skamutis į duris.

- Tikriausiai jau atvežė picas, - tariau ir nieko nelaukusi nubėgau į apačią.

Tačiau tai buvo ne pica.

- Labas, mama.

- Labas. Ar yra svečių? - pamačiusi batus prie durų paklausė ji.

- Taip. Nakvos keli mano ir Elioto draugai. Bei Džesė...

- Aišku. Štai čia jums šis tas, - tarė mama ir padavė man voką.

- Nu ačiū. O kas čia?

- Atidaryk ir pamatysi.

Atdariau. ir vos nenumiriau... Stovėjau apstulbusi nežinia kiek laiko. Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į bilietus. Tris bilietus: man, Eliotui ir Džesei. Bilietai į Braziliją.

- Ačiū, mam!!! - atsigavusi apkabinau ją ir puoliau bučiuoti. - Kada išskrendam?

- Pirmadienį ryte.

- Super. Ačiū ačiū ačiū....

Šypsena nuo vienos iki kitos ir nubėgau į viršų:

- Spėkit, kokią naujieną turiu?

- Gavom vieną picą papildomai? - paklausė Eliotas.

- Baik juokus. Nu dar kartą spėkit.

- Laimėjai ką nors?

- Ne...

- Tai iš kur mums žinoti?

Tuomet aš pamojavau bilietais

- OMG, - Džesė su Ele pradėjo šokinėti apsikabinusios iš laimės.

- Tai vat. Šiandien bus tūsas, o toliau jau ruošimės kelionei.

- Hm... - sukrenkšėjo Eliotas.

- O taip. - linksmai tarė Džesė. Paliko Elę ramybėje ir priėjo pabučiuoti Eliotą.

Apsikabinome ir mes trys. Tada Martis tyliai man tarė į ausį:

- Ten tai pamatysi kokie vakarėliai būna. Jūsų klubiukai neprilygsta mūsų linksmybėms.

- Tikiu...

Vėl skambutis į duris.

- Dabar tai jau tikrai picos, - tarė Džesė ir nulėkė jų paimti.

10. Džiugi naujiena (1dalis)

Kaip gera buvo po maudynių pamiegoti. Kritau į lovą kaip užmušta. Ir atsikelti ryte neskubėjau. Pramiegojau visą bėgiojimo laiką. Na ką padarysi. Pramiegojau tai pramiegojau. Už valandos turėtų ateiti Martis su Ele, o aš nė neatsikėliau. Labai tingėdama išsiropščiau iš lovos, apsivilkau chalatą ir pasukau link virtuvės. Nusiprausiu vėliau. Dabar mano pilvas neiškęstų nei penkių minučių be maisto. Kai nuėjau virtuvėje sutikau Eliotą:
- Labas, - pasisveikino jis.
- Aha, - tarstelėjau žiovaudama.
- Kada jūs vakar išėjot iš vakarėlio? Aš laukiau jūsų.
- Net nežinau. Neprisimenu kiek buvo valandų, tik žinau, kad tai buvo pats įkarštis.
Eliotas toliau valgė, o aš nuėjau pasidaryti kakavos ir išsirinkti bandelių pusryčiams.
- Žinai, Džese nori labiau susipažinti su tavimi ir Marčiu. Aš sakau, kad tai nebūtina, bet ji sako, kad tipo vis vien visi kartu skrisim, tai reikia susibendrauti.
- Skrisim?
- Na dar neaišku.
- Gal ir visai faina būtų visiems kartu praleisti dieną. Ir taip su broliuku susitinku retai.
- Taip kaip?
- Einu paskambinti Marčiui, kad jie susirinktų visus filmus, kurios vakar išsinuomavom ir pasiruoštų nakvoti čia.
- Ką?
- Pats girdėjai.
- Nu kaip nori. Tada aš pavalgau ir einu skambinti Džesei.
Palikau verdantį vandenį ir nulėkiau į miegamąjį pasiimti telefono. Dabar pilvukas jau gali palaukti.
- Klausau? - atsiliepė Elė.
- O sveika, kur Martis.
- Jis prausiasi. Truputį galim vėluoti, nes pramiegojom.
- Kaip ir aš. Žinai, ką sugalvojau?
- Ką?
- Susirinkit daiktus, visus filmus ir varykit pas mane. Galėsit nakvoti. Bus dar mano brolis su mergina.
- Gerai. Tik reikės paklausti Marčio.
- Niekas jo neklausys, jei nesutiks, - linksmai atsakiau. - Atsitemptumėme vis tiek.
- Tai gerai tada. Susiruošim ir atvažiuosim.
- Ok.
- Ami?
- Ką?
- O mums kokius nors miegmaišius pasiimti?
- Baik juokus. Aišku, kad ne. Pas mus lovų pilna. Tikrai bus, kur miegoti.
- Tai gerai. Iki. Lekiu ruoštis.
- Čiau.
Vos tik padėjusi telefoną, nuskubėjau į virtuvę. Greit pasidariau kakavos ir pradėjau ją gerti. Pasisotinusi pradėjau apžiūrinėti spinteles ir šaldytuvą. reikia patikrinti, ar užteks užkandžių.
- Ką čia dirbi? - paklausė Eliotas.
- Žiūriu, ar bus užkandžių.
- Tu gal eik rengtis, aš viską sutvarkysiu. Jei ką, galėsiu nulėkti į parduotuvę.
- Gerai.
Iš karto apsisukau ir nubėgau į savo vonią. Nusiprausiau, susišukavau, apsirengiau. Grįžusi į savo kambarį truputį jį aptvarkiau, kad neatrodytų labai žiauriai.
Įsijungiau muziką ir priguliau, nes dar nesijaučiau visiškai žvali. Nė nepastebėjau kaip užsnūdau...

9. Neįprastas vakaras (5dalis)

- OMG, ačiū tau, kad išgelbėjai, - bandžiau nusiraminti, kai jau buvome kieme.


- Viskas gerai, - Martis mane apkabino.


- Kad ir su kuo eičiau, pasirodo, šlykščių bernų neišvengsiu.


- Tai gal jau einam iš čia?


- Aišku, kas taip. Čia daugiau nenoriu praleisti nei minutės, - ir pasukome mano namų link.


- Aš tave dar susirasiu. Patikėk. - iš tolo atsklido įsiutusio Robio balsas.


- Užsikišk,- atgal atrėkė Martis.


- Ir tu, Amelija, kažkada vis tiek man paklusi.


- Tavo sapnuose gal, - atsikirtau.


Dar girdėjome kaip jį draugai nusitempė atgal į klubą. Ir kaip jis aiškino, kad visko taip nepaliks. Bet toliau už posūkio jau buvo ramu. Nors neilgai. Po kokių gerų penkių minučių išgirdome kažką verkiančią. Sara? Tai buvo lyg ir jos balsas. Sustojau:


- Marti, pažiūrėkim, kas čia verkia, - tariau išsigandusi.


- Gerai.


Buvau teisi, už poros medžių, ant suoliuko sėdėjo Sara, susirietusi į kamuoliuką. Ji žiauriai verkė.


- Labas, kas tau atsitiko, - paklausiau jos, stengdamasi likti šalta. Juk ji taip su manimi pasielgė...


- Atstok, tavo priekaištų man mažiausiai reikia.


- Taigi pasakyk.


- Viskas per Kloją ir Albertą. Jie.. jie .. jie.. Negaliu sakyti, - ji dar labiau pratrūko verkti.

Taip, tai tie patus, dėl kurių Sara mane išdavė.

- Einam, - tariau. - Iškviesim taksi, kad galėtum parvažiuoti namo.

- To mažiausiai noriu. Ką pasakys mama.

- Nieko ji nesakys. Tik džiaugsis, kad tu pagaliau grįžai.

- Na, gerai.

- Marti, gal gali iškviesti taksi?

- Gerai, ir jis pasitraukė kiek atokiau.

- Kas jis? - paklausė Sara.

- Nesvarbu. Nebe tau žinoti.

- Aišku, - tarė ji nusiminusiu balsu.

Tuomet visi trys sėdėjome tyloje laukdami taksi. Aš tikrai nenorėjau kalbėtis su Sara. Ir iš viso aš jai padedu tik dėl to, kad jos mama taip nesijaudintų. Man ji - niekas.

- Nesupažindinsi mūsų? - dar kartą Sara pabandė pradėti pokalbį.

- Ne, - atsakiau.

Po kokių penkių minučių atvažiavo taksi. Įsodinau ten Sarą ir daviau pinigų, kad galėtų susimokėti.

- Ami? - nedrąsiai kreipėsi ji.

- Ką?

- Leisk man viską paaiškinti. Labai..

- Viskas. Mes ne draugės. Pati tuo pasirūpinai.

- Bet..

- Viso, - atsisveikinau ir užtrenkiau automobilio dureles.

Ilgai stebėjau kaip jis važiavo. Kad tik nepravirkčiau... Mintyse vis kartojau, kad mes jau nebe draugės, kad viskas baigta. Bet širdyje jaučiausi labai blogai. Turiu padėti tašką ir viską pamiršti.

- Kodėl tu su ja taip elgeisi? - paklausė Martis, kai jau ėmoje namo.

- Nes ji - išdavikė.

- Kaip tai?

- Paprastai, - ir viską jam papasakojau.

- Tu manai, kad ji taip pasielgė savo noru, - galiausiai paklausė jis.

- Kaip gi kitaip.

- Gal tu geriau suteik jai galimybę pasitaisyti.

- Jokiu būdu.

- Bet ji tau nori kažką pasakyti.

- Ne.

- Bent jau galėtum išklausyti.

- Nėra man ko klausyti jos. Viskas. Baigiam šią temą.

Toliau visą kelią ėjome tylėdami. Kai priėjome mano namus, atsisveikinome.

- Iki rytdienos.

- Čiau.

Apsikabinome.

***

Namuose nusprendžiau atsipalaiduoti. Tad nuėjau pagulėti vonioje. Vanduo mane visada ramina. Prisipyliau daugybę putų ir ramiai gulėjau. Vos tik pažiūriu į netoliese kabančią suknelę, prisimenu šį vakarą. Jis buvo toks geras ir kartu toks baisus. Neįprastas vakaras.

9. Neįprastas vakaras (4dalis)

Automobilyje visi susipažino su Martynu. Matosi, kad Eliotui jis visai patiko, tad aš kiek nusiraminau. Na, o Martis išties jaudinosi. Turbūt jam nelabai koks jausmas važiuoti su draugės tėvais, bet mums, Emersams, tai jau įprasta. Už kokio pusvalandžio limuzinas sustojo prie didelio pastato, tiksliau kažkieno vilos.



Išlipome iš automobilio ir patraukėme link įėjimo. Prie durų stovintis sargybinis net neklausė mūsų mūsų pavardžių. Ir taip aišku, kas mes tokie. Jaučiau kaip šalia manęs esantis Martynas jaudinosi.



- Viskas bus gerai, - tariau tyliai, kad išgirstų tik jis. - Prisimink, kad tai dėl Brazilijos.



Vos tik įėjome, mus pradėjo fotografuoti. Netrukus priėjo ir vakarėlio šeimininkė Helena Doslen:



- Labas, Tedai, - apkabino mano tėtį, -ooo, Brigita, kaip tu išgražėjai....


- Ir tu gerai atrodai, - pasisveikino mama.


- Amelija?? Čia tu??? Atrodai.... Pritrenkiamai, o čia tikriausiai tavo draugas.


- Labas vakaras, - pasisveikinau. Linktelėjo ir Martynas.


Po to dar laukė daugybė pasisveikinimų. Paskui atsisėdome prie savo staliukų. Prie manęs ir Marčio atsisėdo Eliotas su Džese, o tėvai nuėjo kažkur kitur.



Tolumoje pamačiau Robertą Tanaką, vėl su kita pana. Na ką, galiu pasidžiaugti, kad ji tai ne aš. Kai užkandome ir paklausėme ką ten pliurpė Helena ant scenos, prasidėjo šokiai. Eliotas su Džese iš karto nulėkė į aikštelę.

- Ačiū tau, Marti, - tariau, - jei ne tu, dabar tikriausiai būčiau su kokiu...

- Taigi viskas gerai. Nėra reikalo tiek kartų kartoti.

- Labas vakaras, - prie mūsų priėjo fotografas.

- Sveiki, - pasisveikinau.

- Ar būtų galima jus nufotografuoti su jūsų vaikinu.

- Hmmm,,, Jis ne mano..

- Suprantat, visi tik ir kalba apie jūsų šios dienos pasirodymą. Su tokia išvaizda nušvietėt visą vakarėlį.

- Gerai, - tarė Martis.

- Gal būtų galima sodelyje?? Jei nesunku...

- Gerai, - tariau.

Nuėjome prie gražaus fontano ir atsistojome šalia vienas kito.

- Gal būtų galima kiek arčiau, - fotografas parodė gestą, kad labiau susiglaustumėme. - Na ką jūs.

Martis apkabino mane per liemenį:

- Tik nepamiršk šypsotis, - tyliau sušnabždėjau jam.

- Ok.

Kai tas padarė keletą nuotraukų, mes nuėjome prie terasos. Negana to, ten dar keletas fotografų sumanė mus pafotografuoti.

- Kur jūs buvot?, - kai grįžom į salę, paklausė Eliotas.

- Sode, - gal jau varom namo. Pasitrainiojom čia ir užteks.

- Nieko nebus.

- Kaip tai?

- Džimis, Helenos sūnus užsakė mums klubą.

- Na ir?

- Eisim ten.

- Na jau ne.

- Eisim. Prisimink Braziliją ir viskas.

- Koks mamai skirtumas, jeigu neisim?

- Po tavo tų išdaigų prieš kelias savaites, ji nori, kad galutinai "Atsigautum".

- Gerai, - už mane atsakė Martynas. - Viskas dėl kelionės juk.

Išėjome į kiemą ir susiradom savo BMW, kurį jau kažkas spėjo atvežti. Netrukus jau sustojome prie kažkokio klubo.

- Vos tik įžengėme, iš karto pasikeitė nuotaika. Eliotas su Džese nulėkė linksmintis. O mes prisėdome prie staliuko.

- Gal ko užsisakysite, - tarė padavėjas.

- Aš gal neatsisakyčiau braškinio kokteilio, - tariau.

- Tuomet ir aš.

- Žinai ką, pagalvojau, kad jeigu mes jau čia, tai nebūtinai turim sėdėti visą vakarą. Galime ir pasilinksminti.

- Gal ir gerai sakai...

Tad vos tik išgėrėme kokteilius, nulėkėme šokti. Grojo žiauriai gera muzika, kuri netrukus mane taip užvaldė, kad aš visiškai atsipalaidavau. Ir Martis nuo manęs neatsiliko. Mačiau kaip ne viena gražuolė varstė mus akimis. Aišku ir kodėl, juk Marits toks gražus.... Tokio nei su žiburiu nerasi.

- OOOO, kokia gera šita daina, - nusijuokiau, kai išgirdau savo mėgstamą dainą.

- Na tai dabar jau pašoksim, - nusišypsojo Martis.

Kai jau nusivarėme nuo kojų, grįžom prie savo staliuko. Na vaizdas kiek pablogėjo, nes turčių vaikučiai, gavę tiek laisvės per daug atsipalaidavo. Pats Džimis visur lakstė girtas. O nuo jo neatsiliko ir daug kitų.

- Einu į tualetą ir gal jau galėsime eiti, nes matau, kad čia gali viskas be policijos nebaigs - tariau.

- Ok, lauksiu.

Kai jau ėjau iš tualeto prie manęs priėjo Robertas:

- O, labas, mažyte, šiandien tu sxsovai atrodai.

- Pirma prasiblaivyk, o tada ir pakalbėsim.

- Ne toks aš jau ir girtas.

- Kurgi ne, - suprunkščiau ir pasisukau eiti.

Bet tas idiotas mane sulaikė!!

- Tikiuosi, kad tavo vaikinukas nesupyks, jei tave truputį pasiskolinsiu.

- Kaip suprast??

- Va taip, - ir jis įsisiurbė į mano lūpas.

Trankiau jį kumščiu ir bandžiau ištrūkti kaip tik galėjau, o jis manęs nepaleido ir lūpomis artėjo link kaklo:

- Paleisk, idiote, ar tau galvoj negerai??!!!

- Šššš, - bandė jis mane sutramdyti, o aš ir toliau bandžiau ištrūkti.

- Paleisk ją, nes kitaip aš už savo veiksmus neatsakau, - pasigirdo pažįstamas ir malonus balsas. Martyno balsas.

- Oi oi oi, kas gi čia prabilo. Negi tau gaila, kad pasiskolinau tą pupytę?

- Visų pirma ji tau ne jokia pupytė, o antra nesišakok čia, nes liksi be dantų.

- Ir kas gi tu toks. Naujokas?? Turbūt, kad taip, nes nežinai su kuo čia dabar turėsi reikalų. Sakyk, kas tavo tėvai ir susirasiu.

- Šūdo aš tau sakysiu. Einam, Ami, - pagriebė už mano rankos ir nusitempė.

9. Neįprastas vakaras (3dalis)

- Jau grįžau!!! - Įlėkiau į namus visa uždususi nuo skubėjimo. Ir ne veltui. Laikrodis rodė lygiai aštuonias. Spėjau.



- Šaunuolė. Už poros valandų bus vakarėlis. tad eik ruoštis. Tavo kambary yra nauja suknelė, - tarė mama eidama pro šalį ir vėl dingo su savo darbais.



Nuėjusi į savo kambarį aš apstulbau. Prisipažinsiu, niekada per daug nesidomėjau kuo rengiuosi. Bet šita suknelė... Ji atkreipė net mano dėmesį. Pasirodo mama turi talentą.


Prieš mane, ant pakabos, kabojo nereali suknelė. Ji buvo tamsiai mėlyna. Tokia ryški, skaisti, spindinti. Priekyje buvo su gan gilia, trikampe iškirpte, o viršus, kur krūtinė buvo išpuoštas mažais blizgančiais karoliukais. Sidabras nuo šios vietos švietė iš tolo.. Pati suknelė nebuvo ten kokia ilga ir pūsta. Nuo liemens, su juodu plačiu diržu, kurio sagtis buvo sidabrinė, suknelė pradėjo platėti. Ji labai gražiai krito ir iš nugaros buvo labiau paklostuota. O šalia buvo tokios pat spalvos aukštakulniai, kurie blizgėjo taip pat, kaip ir suknelės viršus. Rankinukas pagamintas tuo pačiu principu.


Atsipeikėjusi, nulėkiau į vonios kambarį, pasikeičiau apatinius ir nuskubėjau vilktis suknelės. Negi aš taip atrodau?? Teko to paklausti savęs, kai pamačiau tą vaizdą veidrodyje. Ši suknelė tik dar labiau išryškino mano baltą odą. O plaukai taip derėjo. Na, juos dar reikėjo kiek pašukuoti, bet šiaip atrodė gerai. Tuomet apsiaviau aukštakulnius ir atsisėdau pailsėti. Netrukus kažkas pabeldė į mano kambario duris. Įėjo Eliotas:

- Ohoho, - išsižiojo jis. - Atrodai... nerealiai.

- Baik jau. Ko reikėjo??

- Ammm... Norėjau paklausti, kas eis su tavim į vakarėlį?

- Kaip tai kas. Tu su Džese ir tėvai.

- OMG. Negi nesakiau, kad reikia poros?

- Ne. Viskas tuomet aš neisiu.

- Eisi. Prisimink kelionę. Dabar reikia labai klausyti mamos. Tai ką darysi?

- Nežinau.

- Paskambink kokiems klasiokams. Arba aš kokiam draugui paskambinsiu. Su tavimi tikrai niekas neatsisakys eiti, - jis dar kartą nužiūrėjo mane nuo viršaus iki apačios.

- Ne. Klasiokams neskambinsiu.

- tai galvok greičiau, nes laikas bėga.

- Jei nesugalvosiu ko nors per pusvalandį, skambink kam tik nori. Ok?

- Gerai.

Netrukus Eliotas išėjo. O man liko galvoti, ką kviesti į vakarėlį. Tikrai nieko nesugalvosiu. teks eiti su kokiu brolio išrinktu idiotu, kuris visą vakarą norės mane bučiuoti ir grabalioti. Beveik kaip visada. O visi padoresni jau turi merginas. KĄ DARYTI??? Martynas. Ne.... Nors... Tai vienintelis tinkamas žmogus. Jis tikrai nesikabinės. Taip. Paskambinsiu jam.
- Alio?? - Netrukus išgirdau jo balsą.
- Labas. Ar būsi šį vakarą užsiėmęs?
- Na kaip ir ne.
- Tai gal tuomet gali man padaryti tokią paslaugėlę?
- Paslaugėlę?
- Taip. Sakiau šiandien, kad eisiu į tą kvailą vakarėlį. Ir matai, pasirodo, kad reikia su porom eiti. Na, ir aš neturiu. Tai sakau, kad gal tu galėtum...
- Ne, - pirmą kartą išgirdau griežtą Marčio balsą.
- Prašau... Jei tu nesutiksi, tada man išrinks Eliotas kokį berną. Tada turėsiu eiti su juo. O paskui tas bernas kabinėsis prie manęs trokšdamas tik vieno dalyko.
- Net nežinau, - atsiduso jis.
- Ar tu nori pamatyti ryt mane laikrašty su kokiu tipeliu, kuris mane bučiuoja? Man jau bloga nuo jų!!! Tu vienintelė viltis.
- Na.. Gerai. Ką man rengtis?
- Kostiumą. Jei turi. O jei ne, tai kokius marškinius ir kelnes, panašesnes į kostiumines.
- Ok, manau, kad ką nors rasiu. Kada man atvažiuoti?
- Kuo greičiau, tuo geriau. Kiek dabar yra valandų?
- Be penkiolikos devynios.
- Tai būk prieš dešimt.
- Ok. tada einu ruoštis.
- Iki.
- Iki.
Kai padėjau telefoną, aš iš laimės norėjau rėkti.
- Eliotai!!!, - sušukau per visą namą.
- Ką?!, - išgirdau atsakymą.
- Niekam neskambink!!
- Ok!! O aš jau buvau suteikęs vilčių vienam draugui!!!
Tada pasigirdo jo ir Džesės juokas. Vadinasi, ji jau atvažiavo. Netrukus atėjo mama:
- Taip ir maniau, kad ta suknelė sutverta tik tau, - mama didžiavosi savo darbu. - Ir tu mano dukra?? Kaip greitai užaugai. Atrodai taip nerealiai.
- Ačiū, mam. Be tavo suknelės to nebūtų.
- Na gerai. Jausmus padėkim į šalį. geriau pagalvokim, ką daryti su tavo plaukais.
- Nežinau.
Ji kiek pasklaidė mano plaukus ir ėmėsi darbo.
- O kad mano plaukai būtų tokie gražūs ir stori...
- Mhm, - negalėjau nieko pratarti, nes siaubingai pešė plaukus.
Nežinau, kiek laiko man taip tampė galvą, nes praradau laiko nuovoką, bet kai mama baigė, pamačiau, kad tai buvo vertą visų pešimų:
- Wow, - tik tiek tegalėjau pasakyti.
- Na gerai, aš einu. O tu gal pati pasidažysi. Daug nereikia. Net špakliaus gali nesidėti.
- Ok.
Kai ji išėjo, aš dar kartą apžiūrėjau savo šukuoseną. Gal taip ji ir atrodė paprasta.Į šoną supinta laisva kasa, tačiau ji buvo pavelta ir atrodė tokia pūsta. taip pat ji buvo ir pablizgina, o į plaukus dar įpinta mėlyna juostelė. Taip pat ir plaukai buvo papūsti. Tad atrodė viskas taip natūraliai pūsta.
Dažytis daug nereikėjo. Tik akis ir lūpas.
- Ami, jau eik žemyn. Tuoj važiuosim!!!
- Ok!!
Kai išėjau į koridorių ir pradėjau leistis laiptais, mane suėmė juokas kai pamačiau gan komišką vaizdą.
Džesė, mama, Eliotas, tėtis, atiidaręs lauko duris, tarp kuriį stovi Martynas - visi tik žiūrėjo į mane, išsižioję.
- OMG, tu nemelavai, Eliotai, - tylą nutraukė Džesė.

9. Neįprastas vakaras (2dalis)

- Ei, Ami!!!
Mane sustabdė Eliotas, kai jau ruošiausi eiti į kiemą pas Martį ir Elę.
- Ką!!!
- Mama užmiršo tau pasakyti, kad grįžtum aštuntą.
- Kodėl?
- Nes eisim į vakarėlį.
- Ir vėl...
- Taigi tai tik vakarėlis. Nueisim, pabūsim, paaukosim pinigų.
- Kam?
- Nežinau. Man nesvarbu. Tai va.
- Ok, grįšiu aštuntą. Beje pajudinau reikalus su Brazilija.
- Gerai. O ką sakė, kai užsiminei.
- Pradžioje buvo giežtai prieš, bet paskui sakė, kad pagalvos.
- OOooo... Super.
Netrukus jau su Ele ir Martynu ėjom į Brodvėjų. Norėjau jiems parodyti kaip visa tai atrodo. Kaip gi skambėtų, kad žmogus buvo Niujorke, bet nesilankė Brodvėjuje ir nematė kokio nors miuziklo?
- Turiu gerą žinią, - prasitariau.
- Na? - jau nekantravo Elė.
- Eliotas su savo pana sutiko varyt į Braziliją.
- Yes!! Taip ir maniau.
- Ir... Pradėjau įkalbinėti mamą. Ji sakė, kad pagalvos, o tai reiškia, kad ji beveik sutiko.
- Kaip gerai, - džiaugėsi ir Martynas
- Bet aišku reikia mums su Eliotu nepasisšiukšlinti.
Taip ir ėjome visą kelią, kalbėdami apie būsimą kelionę. Netrukus jau sėdėjome patogiuose krėsluose ir žiūrėjome populiarųjį miuziklą "Katės".
Paskui aš juos nusivedžiau į restoraną. Nežinau kodėl, bet šį kartą aš labai norėjau leisti sau apmokėti visas sąskaitas. Tad nuėjom į tikrai gerą gurmanišką restoraną. Sėdėjom, kalbėjom apie miuziklą, mėgavomės įvairiais patiekalais. Vienintelis rūpestis, kad nuo tokio maisto nesusuktų kokių vidurių. Kai pavalgėme, pajudėjome. Bet turbūt mums to buvo negana, nes pajudėjome link "Australian manmade". O šokoladų kiek ten!!! Man net širdis apsalo, kai pagalvoju apie juodą šokoladą su lazdyno riešutais. Ir saldainių nemažai, bet man jie mažiau rūpi.
Dar iki septynių liko kelios valandos, tad galėjome ką nors paveikti.
- Gal išsinuomokim kokį filmą ir pažiūrėkim, - pateikė pasiūlymą Elė.
- Man gerai, - tarė Martynas.
- Aišku. Netoliese žinau vieną nuomos punktą.
Kai nuėjome ir pradėjome rinktis, nebegalėjom apsispręsti, ką imti. Tad visi pasiėmėme po kelis filmus. Paskui nuėjome į jų mamos butą. O pamačiusi, aš apstulbau. Pasirodo ta moterėlė buvo gan pasiturinti. Ir kur gi ne!! Juk ji advokatė!
- Jūsų mama nesupyks, kad mane parsivedėte?
- Ne, ji grįš tik vakare, - nusiminė Elė. - Aš nesuprantu, kam ji visada nori, kad mes atvažiuotumėme, jeigu negali skirti mums laiko. Net kelių laisvų dienų nepasiima. Ai, nors ką aš čia kalbu. Einam žiūrėt filmo. Tik nuo kurio pradedam???
- Man nesvarbu, - tariau.
- Galim pažiūrėti kokią komediją, pavyzdžiui "Valentino diena". Ok?
- Gerai, - atsakiau.
- O aš tada einu paruošti kokių nors užkandžių. Bus visko, ko tik širdis geidžia, - nusišypsojo Martis.
O prisijuokėm iki soties. Man net pilvą skaudėti pradėjo ir nebegalėjau nutaisyti ramios veido mimikos. Mes ne kiek filmą žiūrėjom, o patys kvailiojom. Tik gaila, kad labai trumpai. Pasižiūrėjau į laikrodį. Jau pusė aštuonių!!! OMG...
- Jau turiu lėkti. Nes mama kitaip įsius ir mūsų planams galas!!! Ele, gali paskolinti plaukų šepetį. Neisiu gi tokia susivėlusi.