12. Kaip namuose (1dalis)

Rytas. Laikrodis jau rodo dešimt valandų. Visai normaliai pamiegojau. Nors.. Nežinau. Taigi trijų valandų skirtumas tarp čia ir Niujorko. Na, nesvarbu. Svarbiausia, kad išsimiegojau. Atsikėliau, nuėjau į spintą paieškoti, ką vilksiuosi šiandien. Turbūt tai bus pilki šortukai, maikutė trumpom rankovės ir, jei reikės, plonas megztukas. O mausiuosi tapkes per pirštą. Bus gerai. Drabužius susidėjau ant lovos ir nuėjau praustis. Kai nusiprausiau, su naktinukais ėjau vėl į savo kambarį, apsivilkti drabužių.
- Labas rytas, - pasisveikino kažkas man už nugaros mano apartamentuose.
- Ką? - truputį išsigandau.
- Taigi labas, Ami.
- Labas. Visai pamiršau, kad tu čia, - nusišypsojau. - Tikiuosi nepažadinau...
- Tikrai ne. Einu praustis.
- Ok. Vonia kaip tik laisva. Niekas neįsiverš. Aš tada einu rengtis ir užsakysiu pusryčius.
- Ačiū nereikia. Eisiu bėgioti. Paskui pavalgysiu.
- Pala.. Ir aš tada eisiu.
- Nu ok.
Nulėkiau į savo kambarį ir dar kartą lindau į spintą. Šį kartą sportinių drabužių.
Pasibėgiojimas buvo visai įdomus. Martis man aprodė likusią miestelio dalį. Jis toks mažas... Nė neprilyginsi Niujorkui. Čia net nėra, kur pasiklysti. Visi žmonės čia tokia savi. Sveikinasi su visais iš eilės. Turbūt vieni kitus pažįsta kaip nuluptus. Pora pardavėjų iš turgelio buvo mus sustabdę ir kažką malė portugališkai. Na taip... Čia angliškai kalbančių tikrai nebus labai daug. reikės paprašyti Marčio ar Elės, kad nors kiek pamokytų, nes vienintelis žodis, kurį moku, tai "Aloha". Ir tai nežinau, ar jis portugališkas.
- Einam trumpam į tą parduotuvytę? - paklausė Džesė, kai visi jau susitikom ir vaikščiojom. - Matau čia gražių suvenyrų.. Reikia ką nors nusipirkti.
- Tai jūs eikit, o aš su Marčiu eisiu ko nors atsigerti nusipirkti, - tarė Eliotas.
- Oky.
Parduotuvė buvo labai maža. Gal kaip koks kioskelis. Bet viduje daiktų kiekis buvo nerealus.. Sienos buvo išmargintos smulkiais raštais raštais. Ir nebuvo jokio laisvo plotelio kokiam paveikslui. Viską užimė lentynos su suvenyrais, kurios irgi buvo visaip išraižytos. Net prekystalis toks buvo. Džesė vos nepradėjo rėkti. Bet susivaldė ir puolė žiūrinėti. Turbūt daug laiko užkaišime, kol ji viską apžiūrės.
- Ami?
- Ką?
- Kas yra tarp tavęs ir Marčio? - paklausė Ji, žiūrinėdama kažkokį drambliuką.
- Kaip suprasti?
- Nu tik neapsimetinėk. Žinau, kad jis pas tave nakvojo.
- Nu ir?
- Tai negi jūs ne...
- Mes tik draugai.
- Aj nuu.. Tai ką jis veikė pas tave? - įsiterpė ir Elė.
- Kas čia? Koks išbandymas?
- Nu gi pasakyk. Matai, kad mums smalsu. - nenurimo Džesė.
- Nakvojo pas mane ir tiek.
- Kodėl? - paklausė Elė.
- Nes man vienai nejauku tokiuose dideliuose apartamentuose.
jaučiausi kaip kokiame tardymo procese, kur man laikė suimtą dvi policininkės ir rinko kažkokius įkalčius. Jausmas tikrai ne pats geriausias.
- Aišku, - tarė Elė. - Bet man vis tiek atrodo, kad jie bus kartu, - šį kartą kreipėsi į Džesę.
- Man ir taip atrodo.
- Baikit, panos. Mes tik draugai. - Jau norėjosi viską ant jų išrėkti.
- Dabar tai draugai, o kas bus vėliau negali žinoti, - Sulig tais žodžiais ji vėl įniko į suvenyrų apžiūrinėjimą.
- Džese, gavau motociklą. Kaip ir sakiau. - tarė Eliotas. - Martis parodė, kur nuoma.
- O sakei, kad eisit gėrimų, - pavaidino supykusią Džesę. - Tai šaunu! - Šį kartą ji jau kibo ant kaklo Eliotui.
- Tad nepykit, bet mes norime truputį pabūti vieni, - nusišypsojo Eliotas.
- Ok.
- Einam kur nors pavalgyti? Aš jau išalkau, - paklausė Elė.
- Tai žinoma.
Kavinėje užsisakiau dar kitokių brazilietiškų patiekalų, o kol laukėme maisto dariau savo įprastą fotosesiją su fotiku. Viskas buvo kaip ir gerai. Iki to laiko, kai per fotoaparatą pamačiau tą šantažuotoją.
- Šūdas! - garsiai sušukau. Visai pamiršau, kad reikės su juo susitikti.
- Kas atsitiko? - paklausė Elė ir Martis vienu metu.
- Ammm... Pasibaigė juostelė, - pamelavau. Tas beprotis man dar mirktelėjo ir parodė į savo laikrodį ant riešo. Matosi, kad labai džiaugiasi. Bet ne ilgam. Išsitraukiau naują fotoaparato juostelę ir pakeičiau ją. Nors senoji buvo beveik tuščia. - Žinot ką. Gal šiandien išsiskirstom truputį anksčiau. Norėčiau truputį pailsėti. Be to su mama reikės pakalbėti.
- Viskas gerai. Mes ir turėsime eiti anksčiau. Reikės tėčiui padėti. - tarė Martis.
- Tai ok. Iki kokių septynių galim pabūti dar.
- Aha.