9. Neįprastas vakaras (1dalis)

Nubudau nuo didelio šalčio. Drebėjau kaip nežinia kas. Nejaučiau savo kojų. Kas per nesąmonės! Juk vasara ir turi būti šilta! Nuėjau prie stalčiaus, pasiėmiau vilnones kojines ir užsimoviau jas. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad už lango dar tik švinta. Tai kiek gi valandų?? Pasukau galvą į laikrodį kabantį ant sienos. Dar tik penkios ryto. Reikia dar pamiegoti. Nubėgau į savo lovą, užsiklojau ne tik kaldra, bet ir antklode, kad tik šilčiau būtų. bandžiau užmigti. Tačiau negalėjau. Miegas manęs visai neėmė. Be to, šviesa man visada trukdo. O dar tas sapnas... Koks jis keistas. Nenoriu daugiu to sapno nė prisiminti. Bet tas balsas... Jis toks panašus į Martyno. Aj nesąmonė kažkokia. Pasiėmiau ausines, ir įsijungiau muziką, kad nors kiek išmuštų tas blogas mintis iš galvos.
Taip ir nebeužmigau. Tik snaudžiau. Kitaip sakant apsimečiau, kad miegu. Visą laiką girdėjau, kas dedasi namuose. Taip ir pragulėjau iki septynių. Tuomet pasiėmiau knygą. Paskaitysiu. Netrukus kažkas pravėrė duris:
- nemiegi, Amelija? - paklausė mama.
- Ne.
- Tai ko gi? Dar tik po ...
- Žinau kiek valandų, - atsakiau.
- Tai dar pabandyk pamiegoti.
- Negaliu. O ką tu čia veiki?
- Atėjau pasižiūrėti. Ir taip retai jus matau. Tai bent jau pažiūriu į jus miegančius. Man taip ramiau, nes tada atrodote saugūs, ir kad jums nieko netrūksta.
- Aišku. Mam, aš dėl stovyklos noriu paklausti.
- Jau išsirinkai?
- Ne. Bet noriu kai ką pasiūlyti.
- Na, sakyk.
- Jeigu aš, Eliotas ir Džesė važiuotumėme į Braziliją?
- Kur? Kur?
- Į Braziliją, - jau pradėjau gailėtis, kad ėmiausi šio reikalo.
- Tai jis ne į Europą nori?
- mes visi kartu norime Į Braziliją.
- Jokiu būdu. Negaliu aš tavo broliui užkrauti atsakomybės už tave.
- Ir nereikia. Ten yra toks mažas kurortinis miestelis. Ir ten nėra jokių pavojų. Juk kaip gera būtų pabūti gamtoje.
- Net nežinau...
- Prašau. Visiems ši mintis labai patinka. Tiesiog gulėsime prie baseino, deginsimės ir gerėsimės gamta.
- Pagalvosiu. Dabar aš turiu eiti į darbą.
- Ok, bet iki penktadienio apsispręsk. Gerai?
- O kam ?
- Kitą pirmadienį jau norėtumėme išskristi.
- Gerai. Pasitarsiu su tėčiu.
- Iki..
Netrukus aš vėl likau viena su knyga. Bet neką tesuspėjau paskaityti, nes jau ir aštuonios atėjo. iššokau iš lovos, apsiprausiau, apsimoviau timpas, apsivilkau ilgą maikę ir užsimoviau sportbačius. Išlėkiau į kiemą. Šį kartą išbandysiu kitą maršrutą. Tad pasukau visai į kitą pusę nei praeitus kartus. Mane taip ramino tas vėjas, pučiantis man į veidą, kad net pamiršau, ką sapnavau. Na nevisai. Prisiminiau tik tai, kad viskas buvo miške ir tą keistą jausmą. Tačiau įvykių niekaip nebegalėjau sudėlioti.
- labas, Ami! - kažkas pasisveikono.
- Labas..., - tariau atsargiai, bet kai atsisukau išvydau Martyną. - Kaip čia atsidūrei? - paklausiau.
- Bėgioju.
- Oooo.. Aš ir.. Tai gal kartu bėgam.
- Ok.
Ir pasileidom bėgti toliau.

8. Antra diena (3dalis)

- Kur jūs buvot? Juk jau pusė pirmos nakties!!! Nu tu dar, berneli, pasvajok apie Europą. Ir sesę pradėjai vesti iš kelio. - va taip mus pasitiko mama, kai grįžom iš klubo.
- Mam, baik depresuoti. Juk nepirmas kartas. Dažnai grįžtu ir vėliau. Ko čia jaudiniesi? - bandė nuraminti mamą Eliotas.
- Tu tai tu, bet Amelija??? Nenoriu, kad ji vaikščiotų dar į klubus. Kaip ir tu, ji galės tik nuo šešiolikos.
- Atsiprašau, mama. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. - tariau.
- Gerai gerai. Gal kiek ir pasikarščiavau. Tik nenoriu, kad ir jūs pradėtumėte taip dingti po kelias dienas kaip Sara. Jai jau jokios bausmės nebepadeda. Mama jos tik ir važiuoja į areštines mokėti už ją užstato.
- Jai taip blogai?, - nustebau.
- Na pora kartų pagavo apsvaigusią nežinia nuo ko. Mama neleido jai daryti kažkodėl jokių tyrimų, kad sužinotų nuo ko.
- Na gerai, mes jau einam miegoti.
- Gerai, vaikučiai. Saldžių sapnų.

Visi išsiskirstėme į savo kambarius. Kai prausiausi galvojau kaip vėl atgauti mamos pasitikėjimą, kad leistu mus į Braziliją. Tačiau nieko. Kai nusimaudžiau galva buvo tuščia tuščia. Nieko negalėjau sugalvoti. Tačiau miegas visai neėmė. Pasiėmiau muzikos grotuvą, patogiai įsitaisiau lovoje ir įsijungusi muziką pradėjau skaityti knygą. Nė nepajutau kaip galva apsunko ir aš nugrimzdau į gilų miegą.

***

Medžiai. Daug žalumos. O kaip girda paukščiai!!! Netoliese girdisi kaip beždžionės kalbasi tarpusavyje, o toliau, upėje, vis kažkas kliunkteli į vandenį. Tai žuvys šokinėja. O kiek gėlių!! Niekada tiek nemačiau. Geltona, raudona, mėlyna!!! Pakeliu akis į dangų ir žiūriu į jį. Dangus toks skaistus. Visai kitoks nei Niujorko dangus. Čia mano namai!!

Kažkas sukutena pilvą ir aš ruošiuosi jį pasikasyti. tačiau vos tik priartinu ranką prie jo, nuskrenda drugelis. Koks jis gražus!!! Net nėra žodžių apsakyti tam grožiui. Yra tik akys, kad galėtum jį pamatyti. Kai pasikasau pilvą atsigulu ant antklodės ir pasirąžau. Kaip čia gera. Noriu čia likti amžinai.

Reikia pjusti tikrą vandelį be jokių chemikalų. Patį tyriausią vandlį. Atsikeliu ir artėju link upės. Eiri be galo sunku, nes mane svaigina vandens ir žolės kvapas. Atrodo imsiu ir nugriusiu.

- Myliu tave.... Myliu. Aš tave myliu...

Mano ausį pasiekia patys maloniausi žodžiai pasaulyje. Dabar tai tikrai nuo silpnumo nugriūsiu.

Tačiau netikėtai, netoli mano kojų prašliaužia gyvatė. Didelė ir...didelė. Aš sustojau netekusi žado ir pradėjau gaudyti orą, nes iš baimės man jo pritrūko. Kai gyvatė dingo, vėl išgirdau žodžius:

- Pamiršk mane... Tu mane pamirši ir toliau gyvensi. Tai ne pasaulio pabaiga.

Tas pats tobulas balsas. Tik šį kartą žodžiai mane įbaugina ir aš pradedu bėgti. Nežinau kur.. Bet kur. Bet kad tik toliau nuo tų žodžių....

8. Antra diena (2dalis)

Įėjome. Buvo tikrai nemažai atrakcionų, tačiau manęs jie jau nebestulbino. Tačiau Elės ir Martyno akyse išvydau ramybę.
- Nors ir nekoks, bet vis tik vanduo, - tarė Elė.
Po šių žodžių aš į ją atsisukau:
- Kaip tai nekoks?
- Čia gi daug chloro.
- Nu jo... Varom pačiaužyti tuneliais?
- Aišku.
Ir tada aš įsižiūrėjau į jų kūnus. Jie buvo tobuli. Tiesiog nepakartojami, sportiški, o ypač Martynas. Koks jis..Hmm... Suaugęs. Ir Elė liekna ir labai grakšti.
- Tu labai graži, - tarė Martis.
- Ačiū, - šiek tiek pasimečiau.
Na paskui laiką leidome tikrai smagiai. Išbandėme visus atrakcionus, pirtis, tad kad kiek nors pailsėtumėme, nuėjome į džekuzį, užsisakėme kokteilių ir atsipalaidavome.
- Mes ir čia būsime dar penkias dienas, be šios. Kaip ir tu, - tarė Elė.
- Kodėl Martis sakė, kad būsite dar dvi savaites.
- Mama išskrenda į Graikiją. Sako darbo reikalai, bet netikiu. Turbūt susirado kokį diedą, tai mes jai dabar tik našta.
- Tai gerai. Namo greičiau grįšite.
- Mhm. Bet bus sunku tave palikti čia, - tarė Martis.
- Ištvėriau beveik šešiolika metų. Tai pakentėsiu dar kažkiek.
- O jeigu... Nors ne. Tai būtų tikras absurdas, - taip ir nepasakė ko norėjo Elė.
- Sakyk gi.
- Jeigu tu kaip stovyklą pasirinktum Braziliją?
- Bet ar yra kur netoli jūsų stovykla? - paklausiau.
- Ne, bet yra turistinis miestelis, - turbūt ir Martynas suprato Elės mintį.
- Ir??
- Nagi, Ami, juk tu gal gali pasirinkti kelionę į Braziliją vietoj stovyklos. Tada turėtumėme daugiau laiko.. Ir pamatytum kaip gyvename.
- Bet... Na nežinau.
- Juk būtų taip šaunu!!! - entuziazmu jau užsidegė Elė.
- Paklausykite. Jei mama neleidžia mano brolio, kuriam jau septyniolika, su mergina į Europą, tai ką jau kalbėti apie mane?
- O jei jūs kartu ten vyktumėte??
- Na nežinau...
- Bet pabandyti verta. Juk niekas per galvą už tai neduos.
- Pagalvosiu. reikės pakalbėti su Eliotu.

- Būtų puiku. Tu tada sužinotum ką reiškia tikras gyvenimas, - baigė Elė.

***

Na dieną praleidome tikrai smagiai. Buvome dar picerijoje. Apsilankėme vienoje dailės galerijoje. Vėliau Elei vėl reikėjo eiti į kažkokias paskaitas, tad likau su Marčiu.

- Dar nenoriu namo, - tariau.

- Patikėk, aš irgi.

- Gal palydėk mane į foto parduotuvę?

- O ko? Maniau, kad viską ko tau reikia turi savo slėptuvėje.

- Taip. Tik ne rėmelius ir albumus.

- Na tai einam.

Parduotuvėje išsirinkau nemažai daiktų, kad vos viską panešiau, tad dalį prekių perėmė Martynas. Kai priėjome mano namus, buvo jau septynios valandos vakaro ir aš buvau žiauriai pavargusi.

- Na tai iki rytdienos.

- Iki,- tariau ir aš.

Kai jau pradėjau eiti link namų durų išgirdau:

- Tu gal pagalvok apie Elės pasiūlymą. Manau, kad jis visai neblogas.

- Ok.

Gal tas pasiūlymas bandyti keliauti į Braziliją tikrai geras. Bet ar sutiks mama? O svarbiausia Eliotas su Džese. Nuo jų trijų priklauso ar aš ten keliausiu. Nuėjau į savo kambarį, prieš tai pasiėmusi iš virtuvės pyragaičių, ir įsijungiau kompą. Ilgai prie jo nebuvau. Nuėjau į savo el.paštą. O kiek žinučių!!! Žurnalistai, "draugai", pažįstami, bendraklasiai. Kol visas perskaičiau ir daugumą atsakiau praėjo valanda tai tikrai. Tuomet ruošiausi eiti į studiją gaminti naujausių nuotraukų. Ir tada pagalvojau: "Kodėl gi nepabandyti? Juk per galvą tikrai negausiu". Tada čiupau telefoną ir paskambinau Eliotui:

- Alio?, - atsiliepė jis.

- Labas, kada grįši?, - paklausiau.

- Vakare, o ką?

- Man reikia pakalbėti su tavimi.

- Tai klok.

- Noriu susitikti.

- Mmm... Ok, atvažiuok. Mes Lotus klube.

- Ok. Laukite. Rengiuosi ir važiuoju.

- Tai iki.

***

Už pusvalandžio mano taksi sustojo prie "Lotus". Didelė iškaba jau mirgėjo iš tolo ir kvietė žmones ateiti čia pasilinksminti.

- Kiek bus?

Vairuotojas man pasakė kainą ir kai susimokėjau, aš išlipau iš automobilio. Giliai įkvėpiau prie įėjimo, norėdama atsipalaiduoti. Juk vis dėlto manęs laukė pokalbis dėl svarbios kelionės. Tačiau vos tik giliai įkvėpiau, užsikosėjau. Cigarečių, išmetamųjų dujų kvapas mane erzino. Pradėjau brautis pro eilę, norėdama patekti į vidų. kai prasibroviau į priekį mane sustabdė sargybinis:

- Kur susiruošei?

- Kurgi daugiau. Į vidų. Ten mano brolis Eliotas Emers`as.

- Aišku. Prašome užeiti. Minėjo, kad ateisite, panele.

- Ačiū.

Ir mane praleido į vidų. Taip.Mums, turčiams atviros visos duris į bet kokį klubą, nepriklausomai kiek metų. jei tavęs neatpažįsta koks apsauginis, į kišenę užtenka įdėti porą gražių vertingų popierėlių. Taip... Pinigai gali viską.

Viduje nesunkiai suradau Eliotą, nes jis buvo prie VIP staliuko. Kaip visada.

- Labas, - tariau.

- OOo... Sėsk.

- Kur Džesė?

- Nosytę pudruoja. Nesuprantu, ką jūs ten taip ilgai veikiate tuose tualetuose?

- Pats ką tik sakei. PUDRUOJASI ir... Apkalbinėja.

- Tai kokiu reikalu man sutrukdei vakarą?

- Dėl kelionės.

- Palauk.. Gal ko išgersi?

- Pats žinai, kad ne. nesuprantu ko dar siūlai.

- Nu, ok. tai kas dėl kelionės?

- Ar tau būtina vykti į Europą, ar tinka kur kitur?

- Būtų gerai į Europą. O ką?

- Supanti, mama man liepia išsirinkti stovyklą, bet aš labai noriu į Braziliją ir ten manęs vienos tikrai neleistų. Jeigu...

- Pala pala. Kur tu suki?

- Na jei jums svarbu pabūti užsienyje, tik ne čia, tai galėtumėme keliauti kartu į Braziliją.

- Nu ne... Aš noriu vienas su Džese. O dar tave ant pečių užsikrauti. Žinai kas man būtų, jei tau kas atsitiktų?

- Ne, bet paklausyk. tau manimi rūpintis nereikės, aš jums netrukdysiu. Prašau...

- Tai ką tu ten veiksi??

Na ir papasakojau viską apie Martyną ir Elę. Na beveik viską, bet pagrindinius faktus teko Eliotui sužinoti.

- Ne, - galų gale tarė jis.

- Gerai, tada aš tuoj mamai pasakysiu kur tu trankaisi ir nesistengsiu, kad tave išleistų į Europą.

- Tu maža...

- Pats privertei, - nusišypsojau. - Prašau, Eliotai, kiek aš tau padėjau. nė nebeįmanoma suskaičiuoti. O tu bent tą vieną kartą gali dėl Manęs pasistengti.

- Nu gerai. Įkalbėsim mamą leisti mus į Braziliją, bet pirmiausia reikia perkalbėti Džesiką.

Na ją perkalbėti buvo lengva. Tiesą pasakius, jai ši mintis net labiau patiko. Taigi pirmas didelis žingsnis jau žengtas. Liko dar didesnis... Mama.

- Tai aš jau eisiu, - tariau.

- Palauk, - tarė Džesė. - Pasilik. noriu labiau susipažinti su vaikino seserimi.

- Jo, pasilik, - tarė Eliotas. - Ateis dar vienas draugas, tad viena nebūsi. O namo grįšim kartu.

- Na nežinau...

- Taigi tavo vaikinas nieko nesužinos, - nusijuokė Eliotas.

- Juk sakiau, kad jis yra geras mano draugas, - supykau.

- Dabar draugai, o paskui ir daugiau. Patikėk.

- Gal baik ką?

- gerai gerai. Tai pasiliksi?

- Bet iki vidurnakčio grįšim?

- Oky.

- Tai tada pasiliksiu.

Taip... Iki vidurnakčio turėjau grįžti, nes ryt turiu būti žvali.

8. Antra diena (1dalis)

Jau pusė devynių ryto ir kaip ir vakar bėgioju rytinį krosą, tačiau šį kartą lieju ne energiją, o pyktį. Pirmiausia labai prastai miegojau po to vakarėlio, ir tikrai skaudėjo sėdimąją, kai nemažai valandų prabuvau pasislėpusi tualete. Antra, šiandien mama reiškė priekaištaus, dėl mano vakarykščio dingimo. Ir svarbiausia, kad kai šiandien nulipau į apačią ir pamačiau laikraštį, vos negavau šoko. Ten puikavosi mano ir to Roberto nuotrauka. Negana to, mes bučiavomės. Aš taip įsiutau, kad nebeturėjau kur dėtis.
Tai dabar ir bėgioju galvodama, ar dar ateis Elė su Martynu, kai pamatys tą nuotrauką. Turbūt pagalvos, kad aš kokia... kokia paleistuvė ar kas. Tikrai labai jaudinausi, nes nenoriu, kad subirėtų visos šios savaitės svajonės.
Po pusvalandžio grįžau namo. Dar turiu nusiprausti, pavalgyti. Kai tai atlikau, nuėjau į savo kambarį krautis daiktų šiais dienai: fotoaparatas, maudymosi kostiumėlis, rankšluostį, dušo žėlė, šampūnas ir t.t. Kai jau ruošiausi išeiti iš kambario, į jį įžengė Eliotas:
- Tai jau nebesuprantu, kuris tavo vaikinas. Ar tas, kur vakar mačiau, ar Robis?
- Nei vienas.
- Netikiu. Jeigu tas įdegęs gražuoliukas, tai pasakyk kas jis arba kas jo tėvai, kad žinočiau. O jei tas kitas... tai geriau neprasidėk su juo. Robertas laksto su visom iš eilės.
- Manai aš nežinau?
- Na nuotrauka sako visai ką kita.
- Kaip čia mūsų rato žmonių supratimu pasakius? Tokie bučiniai nieko nereiškia.
- O aš žinau, kad tu esi normali, ne tokia kaip Robertas ar dabar jau Sara ir kad tau tai nėra tik šiaip "bučkis".
- Wow. Nuo kada tu taip puikiai mane pažįsti?
- Visada pažinojau, tik niekada to nerodžiau.
- Na gerai, aš jau turiu eiti. Ir palik mane ramybėje su tais savo vaikinais. NETURIU AŠ JŲ.
- Ok.

***

- Labas, - tarė Martis.

Man pamačius juos ir išgirdus jo balsą, tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Aš jų nepraradau!!!!

- Laba, - ir visi apsikabinome.

- Tai einam, - nekantrumu degė Elė.

- Aišku.

Ėjome pėsčiomis, tad vietoje buvom po kokių keturiasdešimt minučių. Susimokėjome už bilietus ir ėjome į persirengimo kambarius. Martynas nuėjo į vyrų, mes į moterų persirengimo kambarius. Kai rengėmės kostiumėlius Elė manęs paklausė:

- Tai ten tavo vaikinas?

- Kur? - Pradžioje visiškai nesigaudžiau apie ką ji kalba.

- Tas su kuriuo bučiavaisi.

- Aiii... Tas... Ne, jis ne mano vaikinas.

- Tai kodėl bučiavaisi? - tiesiai šviesiai paklausė ji.

- Nes, kitiems tai priimtina. Ir kad ir kaip stengiausi ištrūkti iš jo, nepavyko, nes jis stipresnis.

- Vadinasi...

- Vadinasi tai vyko per prievartą.

- Tai ko nerėkei ar panašiai ko nors nedarei?

- Todėl, kad visi mane palaikytų pamišėle. Be to, nebenorėjau užkrauti mamai daugiau bėdos.

- Na ir keistas tas turčių pasaulis.

- Taip. Niekaip nesuprantu, kaip kiti trokšta papulti į mūsų tarpą.

- Aš nenoriu, - nusišypsojo ji.

- Ir nenorėk. Tu net nežinau, kaip aš noriu i čia ištrūkti.

- Žinau. Aš irgi noriu iš čia lėkti kuo greičiau namo. Na bet tu paskaidrini tas dienas.

Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Kai susitvarkėme, išėjome į salę, kur buvo daugybė vandens pramogų...

7. Puiki pradžia (3dalis)

- Na tai iki rytdienos, - stovėjome prie mano namų durų.
- Iki.
- Žiauriai man patiko tavo kambarėlis.
- Ačiū.
- Gaila aš tau čia neturiu parodyti ko nors svarbaus.
- Nesvarbu. Svarbu, kad esi, - nusišypsojau.
- Nepamiršk, kad ryt eisime maudytis.
- Žinok imsiu ir pamiršiu, - abu nusijuokėme ir apsikabinome.
- Tai atia.
- Čiau.
Buvo sunku grįžti į namus, nes labai dar norėjau pabūti tiek su Marčiu, tiek su Ele, bet vis tiek atidariau duris ir įžengiau į vidų. Nuėjau į svetainę išsidrėbiau ant sofos ir galvojau kaip šiandien buvo nuostabu.
Netrukus išgirdau durų trinktelėjimą.
- Ar yra kas nors namie? - Tai buvo brolis.
- JoOo, esu aš!!! -sušukau.
- Taip ir maniau, - jis priėjo ir atsisėdo ant krėslo. - Mačiau kaip išėjo toks gražuoliukas. Nenorėjau jums trukdyti, tai palaukiau kol išsiskirsite. Šiaip visai neseniai sakei, kad esi viena.
- Jis tik šiaip labai geras draugas.
- Dabar draugas, o paskui ir daugiau. Žinau tokius, - nusijuokė Eliotas.
- Baik gal ką. Nieko nežinai, tai ir nieko nesakyk.
- Šiaip norėčiau su juo susipažinti...
- Pasvajok ir praeis. Kaip tau su Džese?
- Kaip visada. Norim į Europą, o negalim...
- Aišku... Na aš ir čia nenoriu būti.
- Kodėl?
- Noriu į Braziliją... Nes tiesiog noriu.
Mums bekalbant laikrodis pradėjo mušti aštuonias valandas.
- Nu gerai, varau pavalgyti.
- Ok, - atsakė Eliotas.
Kol ieškojau ko nors skanaus šaldytuve, į virtuvę įėjo mama.
- Nieko dabar nevalgyk. Eik rengtis, važiuosim į vakarėlį.
- Bet, mama, aš..
- Eini rengtis tą žalsvą naują suknelę, kuri yra pakabinta mano kambaryje ir viskas. Daugiau jokių kalbų.
- Už kiek laiko?
- DABAR!!!
Koks puikus pasisveikinimas. Nemačiau jos visą dieną ir dar net "Labas" nesugeba ištarti. Su tokiomis mintimis nuėjau į kambarį, pagriebiau tą suknelę ir nulėkiau į savo kambarį.

***

- Oho, kaip gražiai gražiai atrodai, Ami, - visi vakarėlyje mane tik ir gyrė. - Tau taip tinka ši suknelė.

- Ačiū.

Na gerai bent jau, kad pavalgiau. O šiaip sėdėjau prie staliuko su mama ir klausiausi tų tuščių plepalų apie makiažą, vyrus ir taip toliau.

- Tu tai tikrai gerą susižvejosi, - tarė man kažkokia Luisa Garvord. - Su tokia išvaizda turtus susidėsi.

Kaip man bloga nuo tokių kalbų!!! Negi tik piniginės storis svarbiausias šiame pasaulyje!!! Nebuvo man ką atsakyti tokiai materialisei, tad tiesiog nusišypsojau ir tiek. Netrukus atėjo ir Eliotas su Džese. Na bent jau jie pasilinksmins. O dar vėliau atėjo ir tėtis. Na visi pradėjo kalbėti apie verslus, tad man pasidarė dar blogiau, ypač kai visa salė pritvinko tokių žmonių. Išėjau pasivaikščioti į kavinės sodelį. Ir už ką man toks gyvenimas??? Kaip gali kiti paaugliai taip linksintis?? Gal man kas nors negerai.... Juk ir aš turėčiau ten su jais sėdėti. laižytis ir rūkyti žolę, o slapta uostyti tarkim kokainą. Bet nuo viso to bloga.

Įkvėpus tyro oro teko grįžti į vidų ir toliau vaidinti, kad man ten be galo įdomu. Kai įėjau šoko labai daug žmonių, tad galėjau nors kiek daugiau pasimėgauti vienatve. Tačiau neilgai... Netrukus prie manęs priėjo kažkoks vaikinas. Na ne kažkoks. Tai Robertas Tanaka, dar vienas turčių vaikelis.

- Sveika, gal norėtum pašokti?

- Nemanau...

- Sutik, mergyt, - Vėl tas Luisos balsas.

- Na gerai.

Nežinau kaip kiti šokant gali ką nors jausti, nes aš tik judėjau ir tiek, o jausmų nebuvo. Staiga pradėjo groti lėta daina. Kaip tokių nemėgstu!!! Robertas prisitraukė mane arčiau.

- Gal jau užteks, - tariau.

- Ne.-Tarė jis ir apkabinęs mane, pradėjo meilintis ir pradėjo bučiuoti.

Bandžiau priešintis, bet negalėjau. Tas bjaurybė už mane daug stipresnis ir tvirtai mane laikė. O svarbiausia negalėjau kelti skandalų, nes mamai vėl reputaciją sugadinčiau, o jei jį su trenksmu atstumčiau, mama sakytų "Juk tai tik vaikiškas bučinys. Nieko čia baisaus".

- Gal kur nueikime? - atsiplėšęs nuo mano lūpų tarė jis.

- Ne.

Galutinai ištrūkau iš jo glėbio ir nuėjau į tualetą. Tikiuosi niekas mūsų nenufotografavo. taip ir prasedėjau ten kabinoje, ant unitazo, kol sulaukiau vakarėlio pabaigos.

7. Puiki pradžia (2dalis)

- Ko užsisakysite? - priėjusi prie staliuko, paklausė padavėja.
- Jūs pirmos, - tarė Martynas.
- Noriu spagečų ir įvairių vaisių sulčių, - pati pirma užsisakė Elė.
- A... Norėčiau kiaulienos kepsnio. Tik prašyčiau į salotas nedėti pomidorų.
- O atsigerti?
- Taip pat sulčių.
- Man tą patį.
Kai visi užsisakėme tai ko norėjome ir laukėme pietų, aptarinėjome atrakcionus. Parodžiau jiems visas nuotraukas, kurias šiandien padariau.
- Na tai kur eisime rytoj? - paklausė Elė.
- Net nežinau. Man nesvarbu kur, tik svarbu, kad su jumis, - atsakiau.
- Gal žinai kokį ežerą kur netoliese ar ką?
- Ne. Vienintelė vieta, kur galime pasimaudyti yra baseinas.
- Tai ok. Varom ten, - nudžiugo Martynas. - Taip pasiilgau maudynių, kad tiks ir baseinas.
- Susitinkam tokiu pačiu laiku toje pačioje vietoje? - paklausiau.
- Tai taip.
- Oho.. Kiek daug spagečių!!! - nustebau, kai pamačiau padavėjos nešamus spagečius ir gėrimus.
Po kurio laiko ir mes gavom savo kepsnius. Kol valgėme visi tylėjome, nes buvo taip skanu...
- Tai dabar eisime pas mane? Labai noriu jums parodyti staigmeną.
- Atleisk, Ami, bet aš negaliu. Užsirašiau į tokias ekologijos paskaitas ir jos man prasidės už..., - Elė pasižiūrėjo į restorano laikrodį, kabantį ant sienos. - O, Dieve!! Už puse valandos. Tikrai atsiprašau, bet aš labai noriu ten nueiti, susitiksime ryt.
- Na ką padarysi. Vis tiek tu pamatysi kada nors tą staigmeną, - nusišypsojau.
Po kelių minučių Elė išėjo ir restorano, o mes su Marčiu palaukėme sąskaitos.
- Tai kokia ta staigmena? - su dideliu nekantrumu veide paklausė jis, kai ėjome pas mane.
- Pamatysi.
- Pasiilgau jau namų. Pasiilgau tos tikros gamtos, vandens, krioklių, gyvūnų garsų, vietinių kalbų, jų juoko. O ypač lietaus. - netikėtai kalbą nukreipė Martis.
- Net neįsivaizduoju apie ką tu taip kalbi, nes visų pirma aš nieko panašaus nejaučiu savo namams, antra mes beveik iš skirtingų pasaulių. Aš kaip tik norėčiau iš čia ištrūkti.
- Na, bet tu tą ilgesį nuslopini. Man taip daug linksmiau ir geriau. Kaip norėčiau, kad ta savaitė truktų kuo ilgiau, o pažiūrėk jau netrukus baigsis viena diena.
- Atsimeni ką susitarėme? Neliūdėti ir apie tą savaitę galvoti su džiugiomis mintimis, o ne skaudžiais prisiminimais.
- Taip. Viską pradėjau gadinti. Na, o kokią muziką tu klausai? - vėl jis nukreipė kalbą, tačiau šį kartą tinkama linkme.
Eidami vis kalbėjomės apie muziką. Jis nežinojo daugelio mano mėgstamų dainininkų, o aš jo ir tai turbūt patvirtina, kad mes mes iš kitokių pasaulių. Mat Brazilijoje jie klauso visai kitos muzikos. Nei nepastebėjome kaip greitai priėjome mano namus.
- O tavai tėvai nieko nesakys, kad parsivedei beveik nepažįstamą žmogų? - kai rakinau duis tarė jis.
- Tu manai kad jie namie? Kaip visada jie labai užsiėmę ir nieko nepastebi, ką aš darau, tad nėra ko nervintis. O brolis tikriausiai vėl su ta Džese lanksto.
- Turi brolį?
- Jo. Vėliau galėsiu apie jį papasakoti.

***

- OMG!!! Kokios nuotraukos! - tarė Martynas, kai sėdėjome mano kambaryje ir parodžiau jam tą staigmeną.

- Man jos labai brangios. Juk tai įamžinta mūsų pažinties diena.

- Jos viską taip tiksliai atspindi.

- Kai grįši namo būtinai parodyk Elei.

- Tu jas atiduodi?

- O tu manai, kad aš neturiu kopijų? Žinai dar turiu ką tau parodyti. Ir tu pirmas, kuris pamatys tai.

- Kas tai??

- Eine.

Paėmiau jį už rankos ir pradėjau eiti link savo studijos. Nieko nebesupatau, ką darau. Juk tai mano paslaptis, tačiau nežmoniškai norėjau pasidalinti dalimi savęs.

- Vedi mane į drabužinę?

- Ne.

Kai sustojome prie durų paėmiau už knygų lentynos paslėptą raktą ir atrakinau duris. Aš dar turėjau laiko apsigalvoti, tačiau ne. Protas man rėkte rėkė, kad nerodučiau savo brangiausios vietos žmogui, kurio nepažįstu, o širdis man liepė dalintis viskuoi, ką turiu. Ir širdis nugalėjo.

- Štai. Mes jau čia.

- Čia ne drabužinė...

- Čia mano studija, kur gaminu nuotraukas.

- Super. Kaip čia jauku ir gera. O čia tavo nuotraukos?

- Taip. Bet geriau nežiūrėk. Nekaip atrodžiau maža.

Tačiau jis vis tiek žiūrėjo visas nuotraukas, kurias tik matė.

- Ne. Tu ne tik dabar graži, bet visada tu buvai labai graži. Tik...

- Tik?

- Kur jau esi vyresnė atsispindi tavo siela. Aiškiai matosi, kad tavo linksmumas ten buvo tik kaulė.

- O tai ne. - tariau kiek ironiškai. - Juk sakiau, kad jaučiuosi čia Į K A L I N T A.

Toliau mes sėdėjome studijoje ant žemės ir kalbėjomės. Daug kalbėjomės. Ir ne šiaip apie banalias ar ten materialias temas. O apie gyvenimą. Ir iš šio pokalbio aš supratau, kad daug ko nežinau apie gyvenimą. O ypač apie jo prasmę. Net pati nusistebėjau, kad į daugelį klausimų atsakiau nežinau. Nors... Juk vis dėl ti man tik penkiolika ir dar turiu laiko suprasti kas ir kaip. Ir tikrai vyliuosi, kad sužinosiu, kodėl aš čia gyvenu...

7. Puiki pradžia (1dalis)

Nubudau aštuntą valandą. kaip tik laiku. Kelias minutes pasivartaliojau lovoje, paskaičiau kelis knygos puslapius. Viskas atrodė taip ramu ir tvarkinga. atsikėlusi apsivilkau chalatą ir įsijungiau muziką. Klausiausi jos vos ne visu garsu. Vis tiek nieko neprižadinsiu. Tėvai jau išvažiavę, o Elioto kambarys kitame namo gale. Dar niekada nebuvau tokia rami ir atsipalaidavusi. Vienu žodžiu, kaifavau!
Atrodo, kas gi čia ypatingo. Juk tai eilinis rytas. Tačiau ne man. Tai pirmasis rytas, kai žinau, kad nebeesu viena.
Šokdama nuėjau į vonios kambarį ir nusiprausiau bei apsitvarkiau. Liko apsirengti, pavalgyti.. Nors ne. Pradėsiu bėgioti. Taip. Kiek dabar valandų? Tik aštuonios trisdešimt. tikrai eisiu ir pabėgiosiu pusvalandį. Greitai apsivilkau treningus, apsiaviau sportbačius. ir... Reikia nepamiršti muzikos.
Pasiėmiau Mp3 ir išėjau į gatvę. bėgsiu link parko ir atgal. susidarys koks pusvalandis. Nieko nelaukusi pasileidau.
Buvo visai gera. Ryte nėra tiek daug automobilių, tad bėgau niekieno netrukdoma. "Šaunu, Amelija!", galvojau, "Pagaliau gavai tai, apie ką svajojai". Norisi atsistoti vidury gatvės ir rėkti. rėkti iš džiaugsmo. Ir staiga aš supratau, kodėl pradėjau bėgioti. Tiesiog taip išlieju dalį savo energijos, kuri tiesiog liejasi per kraštus!

***

Namuose teko dar kartą nusiprausti, nes papraikatavau tai kaip reikiant. Apsimoviau džinsus, užsidėjau maikutę. Su mikimauzu.
Atrodo juokingai, bet tokia jau pasitaikė. Na ir pasiėmiau ploną megztuką, nes ryte dar šaltoka. Na dar į rankinę įsidėjau ir kitus daiktus, tarp jų ir fotoaparatą, kad paskui nereikėtų. Na liko tik pavalgyti. Nuėjau žemyn ir išsikepiau karštų sumuštinių. Dar pasidariau kakavos. Daug kakavos.
Netrukus atėjo ir dešimta valanda. Išėjau į kiemą, kur manęs jau laukė Martynas. ir.. Elė!!!
- Kaip nuostabu, kad ir tu atėjai, - priėjusi dar apkabinau. Ir iš kur gi pas mane atsirado tiek drąsos?
- O kaip gi kitaip, - ji nusišypsojo.
- Labas, Martynai, - apsikabinome ir mes.
- Gerai, kad nevėluoji, - tarė jis šelmiškai. - Turėsim daugiau laiko.
- Aha... Tai nuo ko pradedame?
- Amelija, - jau kiek rimčiau tarė Elė, - prieš tai labai noriu atsiprašyti, kad ignoravau tave toje bibliotekoje.
- Viskas pamiršta. Aš net nepykau.
- Na gerai, merginos, kur einam?
- Na, Marti, šiemet dar nebuvom atrakcionuose, - nedrąsiai užsiminė Elė.
- Tai varom, - tariau. - Žinau labai gerų.
Pakeliui visai nemažai apie juos sužinojau. Martynas labai domisi veterinarija. Jis labai norėtų to mokytis. Ir baigęs mokyklą mėgins stoti į universitetą čia, JAV. Mat, pasakojo, kaime labai trūksta tokio specialisto ir žūsta labai daug gyvūnų. Ypač nuo brakonierių rankos. Tikrai žiauru. Be to, šios vasaros gale jam sueis septyniolika. Gaila negalėsiu pasveikinti.
Na, o Elei dar tik keturiolika. bet nesvarbu. Ji atrodo subrendusi ne pagal savo amžių ir išties protinga. Sakė, kad labai nori būti mokslininkė ir išrasti ką nors svarbaus žmonijai. Manau, ji tai gali.
na dar kiek papasakojau apie save. Atrakcionuose beveik nebuvo laiko kalbėti, nes lėkėm nuo vienų prie kitų atrakcionų. Smaginomės nežinia. O ir nuotraukų labai daug pridariau. Mes tik lakstėme, rėkavome ir valgėm saldumynus. ir daug LEDŲ! Žodžiu laikas prabėgo neįtikėtinai greitai, nors tame parke praleidome šešias valandas. Tiesą pasakius, atrakcionuose man buvo visada linksma. Praleisdavome čia su Sara nemažai laiko. BET ŠEŠIAS VALANDAS! Tai tikrai neįtikėtina.

6. Bandymai (4dalis)

- mama, tu nuostabi! - įlėkusi į kambarį ją apkabinau. - Ačiū, kad šiandien mane išvijai iš namų. - Matosi, kad išėjo į naudą, - tarė mama.
- Dabar bus pati geriausia savaitė ano gyvenime.
- Džiaugiuosi dėl tavęs. Mielai dar pakalbėčiau su tavimi, bet man bus susitikimas su "VOGUE''.
- Aišku. Na tuomet aš eisiu į savo kambarį.
- Gerai. Beje skambino Saros mama. Klausė ar tu žinau kur ji. Jau trečia diena kaip ji negrįžta namo, tik parašė pora žinučių, kad viskas gerai.
- Turbūt su savo draugužiais trankosi. Ir prašau daugiau man apie ją nekalbėti. Ji man niekas.
Netrukus jau sėdėjau savo kambaryje ir iš stalčiaus pasiėmiau savo fotoaparatą. Jau daugiau nei savaitė aš jo nenaudojau, tačiau per šias dienas atsigriebsiu. Nuėjau į savo studiją ir pradėjau ruošti staigmeną. Taip... Martynas ir Elė vis dėl to pamatys tas nuotraukas. Na, o dabar reikia jas surūšiuoti ir sudėti į albumą. netrukus aš jau sėdėjau krėsle ir svajojau kokia bus ryt puiki diena.
Neilgai taip sėdėjau, nes netrukus išgirdau kambario durų trinktelėjimą. Kažkas atėjo. Teko atsikelti ir eiti į savo kambarį.
- OOOooo. sesute, kaip gerai tu šiandien atrodai! Tai ko tokia laiminga?
- Aj, nieko. Tiesiog nusprendžiau daugiau čia nebetūnoti.
- Tai gerai, nes man būtinai reikia, kad įkalbėtum mamą dėl kelionės.
- Ok. O tau tikrai patinka ta Džesė ar ji tik dar viena tavo pramoga?
- Tiesą pasakius, pradžioje ji iš tikro tebuvo užgaida, tačiau dabar matau, kad ji yra tikrai protinga ir įdomi. Ji žiauriai man patinka.
- O tu jai kaip?
- Ji... Sako, kad irgi patinku. O ko tu čia taip klausinėji?
- Šiaip. Įdomu.
- O tu gal jau irgi kokį turi? Jei taip, tai noriu jį pamatyti. Gal tas tik žaidžia su tavim. O mano sesutės niekas nenuskriaus.
- Baik. Gal truputį per daug įsijautei į geriečio vaidmenį. Neturiu aš jokio vaikino ir viskas.
- Aišku. Na jau pasakiau ką norėjau. Tai gal jau ir eisiu.
- Tai ir eik. man reikia jau miegoti.
- Ok, dingstu.
- Tai ir dink.
Kai Eliotas išėjo, aš ramiai nusiprausiau, apsivilkau pižamą, dar kiek paskaičiau ir užmigau ramiu miegu.
Nieko nesapnavau...

6. Bandymai (3dalis)

- Tuomet aš supratau, kad noriu tave dažniau matyti, - tęsė jis. - Galvojau, kad mes visi būtumėme geri draugai. Tačiau vis dėl to nusprendžiau, kad geriau mums nedraugauti, nes būsiu čia labai trumpai. Tik mėnesį. Tiesiog nenorėjau per daug prisirišti, kad paskui nebūtų skaudžių išsiskyrimų. Tad nusprendėme tavęs neieškoti.
- Bet gi būtumėme galėję susirašinėti laiškais!
- Neįmanoma. Brazilijoje mes gyvename mažame kaimelyje, kuris nėra net pažymėtas jokiame žemėlapyje.
- O aš ieškojau jūsų visą laiką, išskyrus paskutinę savaitę.
- Labai atsiprašau. Negalvojau, kad tau bus taip sunku. Tą vakarą, kai Elė pamatė tave bibliotekoje, ji buvo supykusi, nes galvojo, kad tu materialistė... Lygiai kaip mūsų mama.
- Tikriausiai jūs abu taip galvojate.
- Na aš jau visą savaitę, kiekvieną dieną čia ateinu ir laukiu tavęs. Numaniau kaip tau sunku nuo visų tų skandalų. ir kai tave šiandien pamačiau, supratau, kad nuojauta man nemelavo.
Staiga visa ta situacija man pasidarė tokia juokinga. Supratau, kad viskas čia taip paprasta ir nesudėtinga. Tačiau žmonės.. Tos mąstančios būtybės viską sugeba apsunkinti. O tada atrodo, kad tai kas yra įmanoma yra neįmanoma. Juk Martynas nuo pat pradžių galėjo neapsunkinti tos situacijos. O ir aš ne ką geriau elgiausi paskutinę savaitę. Kaip sakant "Nėra padėties be išeities".
- Na tuomet mums liko tik savaitė būti kartu. Tad praleiskime ją kuo geriau. Geriau pasidžiaugti nors tiek laiko, negu niekada.
- Gerai. Tada sutarta. Bet mes dar Niujorke būsime dvi savaites.
- Užtai aš būsiu vieną. Mama liepė išsirinkti stovyklą vasarai. Tad čia dar būsiu tik vieną savaitę.
- Na ką padarysi. Praleiskime ją taip, kad neišnyktų iš mūsų atminties. NIEKADA.
- Ok.
Man grįžo tas jausmas! Grįžo! Aš vėl jaučiu laimę: tokią kokios dar niekada nejaučiau. Aš tokia laiminga, kupina ryžto, entuziazmo. Mano pasaulyje išsisklaidė visas rūkas ir dabar širdyje patekėjo skaisti saulė! Pažvelgiau tolyn ir be jokių nuoskaudų prisiminiau lietų. Tą gražią dieną. Aš jau nebe viena!
Staiga tolumoje pamačiau fotoaparatų blykstes. O ne! Žurnalistai. Jie jau artėjo link manęs.
- Kaip jie sužinojo, kad aš čia! - sušukau Martynui ir parodžiau į žurnalistus.
- O ne... Ką darysim?
- Kur mano akiniai?
- Ant galvos!
- Ok, gerai. Einam iš čia greičiau.
O kur? Jie juk seks mus!
- Kur kur? Į biblioteką. ten puiki slėptuvė! Mat gi ten negalima filmuoti, drumsti ramybės.
- tai štai kodėl tu tą dieną nulėkei ten!
- Taip. O dabar einam.
Čiupau Martyną už rankos ir nutempiau prie gatvės.
- Taksi!
Įsėdome į taksi ir paprašėme, kad mus nuvežtų į artimiausią biblioteką.
- Dar niekada nebuvo taip linksma bėgti nuo žurnalistų, - tariau ir pratrūkome juoktis.
gal iš šono ir atrodo, kad čia nėra ko juoktis, tačiau ta laimė, optimizmas neatpažįstamai mane pakeitė. Bibliotekoje taip pat buvo smagu. Sužinojau, kad Martynas labai mėgsta skaityti. Tačiau jis skaito senas, laiko patikrintas knygas, o ne tokias kaip aš.
- O kaip tau mokykloje egzaminai? Juk išvažiavote savaitę prieš baigimą. - paklausiau.
- Juk gyvenu paprastame kaimelyje. netoliese yra kurortinis miestelis, tai ten ir lankau mokyklą, susitarėme mokslo metus baigti anksčiau.
- Tu taip nuoširdžiai kalbi apie savo namus. Toks jausmas, kad ten rojus!
- O taip... Ten mano namai ir aš jų niekada nepaliksiu. Nebent...
- Nebent?
- Nebent... Na jei sutikčiau žmogų dėl kurios verta palikti namus.
- O aš tai neko nelaukusi iš čia išvyksiu, kai tik galėsiu. Atvirkščiai nei tu, aš nekenčiu savo namų.
Prabuvę kokia valandą išėjome, tačiau ėjome pakampėmis, kad vėl nepradėtų persekioti. Ėjome link mano namų ir planavome rytdieną.
- Susitikime ryte, kad daugiau laiko būtumėme kartu. Ok?
- Tai aišku, ateisiu prie tavo namų apie vienuoliktą valandą. Gerai?
- Gal dešimtą?
- Dar geriau. Nusivesiu tave kur nors užkąsti.
- Ir dar tavęs laukia staigmena, - tariau.
- Kokia?
- Bus laikas ir pamatysi.
- Ok. Wow, čia tavo namai? - nustebo jis kai sustojome prie mano namų. - Kokie... Tokie dideli. Ir prabangūs.
- Prabangūs, bet nejaukūs.
- Na kaip ir viskas. Palydėjau.
- Mhmm. Na tai iki rytdienos.
- Iki.
Ir kai apsisukau eiti, jis mane apkabino. Tiesiog apkabino. jaučiau begalinį artumą ir šilumą. Buvo taip gera. Po kelių akimirkų mes kiekvienas ėjome savo keliais.
- Martynai! Gal ryt norės eiti ir Elė?
- Paklausiu.
- Tai gerai! Atia.
- Iki.

6. Bandymai (2dalis)

- Amelija, kas tau darosi? Tu jau visą savaitę sėdi namuose, nieko neveiki! Net nebefotografuoji? Kas vyksta?, - štai kokiais žodžiais prasidėjo pirmadienis.
- Nieko, mama. Tiesiog man patinka būti vienai.
- Tai kur tavo draugės? Nejaugi su visomis susipykai?
- O kam man jos? - tai ištarti buvo sunku, tačiau pavyko.
- Kaip "Tai kam"? Kad šiandien tu man išeitum į lauką. Supratai? Gana tau čia sėdėti!!!
- Mhm...
- Ir dar... Išsirink kokią stovyklą. Reikia, kad nurimtų visi tie skandalai.
- Aišku, gerai.
Nenorom, šiaip ne taip susiruošiau per valandą ir išėjau. Vos tik atidariau lauko duris į mane trenkė staigus vėjo gūsis, nuo kurio aš apsvaigau ir vos nenugriuvau. Gal ir reikėjo man kur nors išeiti, nors ir nebuvo kur. Tad tradiciškai pasukau to parkelio, kuriame kadaise fotografavau, link. Tačiau ten nuėjusi išvydau kai ką neįtikėtino. Tai jis. jis! Aukštas, įdegęs, bet ne per daug... Manyje vėl sukunkuliavo visi jausmai. Ką daryti? Pažvelgiau tiesiai į jį ir mūsų žvilgsniai netikėtai susitiko. "Amelija! Ką tu darai?!!! Šaltakraujiškumas, racionalumas. Nagi, nepasiduok, nes paskui vėl reikės nusivilti". Sukaupiau visas savo jėgas ir atsitraukiau. Tiesiog pasukau atgal.
- Amelija! Palauk!
To tai nesitikėjau. Tai jis mane kvietė? Išsigandusi aš tik paspartinau žingsnį. Apsimečiau, kad Amelija, tai ne aš. Tačiau netrukus ant savo peties pajutau ranką ir aš sustojau.
- Labai atsiprašau, kad tave susiradau tik dabar. Tiesiog aš nepajėgiau... Taip pat atsiprašau ir ž Elę. Ji mano sesuo. Ji gailisi, kad tą vakarą pabėgo iš bibliotekos.
Neturėjau, ką sakyti. Tiesiog stovėjau be žado ir viskas.
- Beje, aš - Martynas. Gal eime atsisėsti ant suoliuko?
Aš net neatsakiau, o jis nusivedė ir pasodino mane ant suoliuko. Pats atsisėdo šalia ir tarsi kažko laukė, tačiau nesulaukė, nes aš tylėjau ir mąsčiau, kodėl jis taip dabar elgiasi. juk turėtų manęs nemėgti. Ir kuo toliau, tuo labiau mano jausmai atgijo, tarsi manyje įsižiebusi kokia ugnelė tirpdo ledą. Ir tada aš pravirkau. Verkiau minutę, dvi ir nė nejaučiau, kad kada nors tai baigsis.
- Tik neverk. jei tai dėl mūsų, tai labai atsiprašau.
- Kodėl? Kodėl jūs manęs neiškojote? Juk visiems čia aišku, kas aš esu, - tariau pro ašaras.
- Na. Visų pirma mes čia nevietiniai. Mes atvykome čia iš Brazilijos.
- O kam jums į tą sušiktą Niujorką?
- Čia gyvena mano mama. Tėvai išsiskyrė prieš dešimt metų, nes mama negalėjo pakęsti gyvenimo džiunglėse. O tėtis nenorėjo palikti namų. tai dabar kiekvienais metai atvažiuoju jos aplankyti.
- Bet čia ne atsakymas į mano klausimą.
- Kai pamatėme tave pirmą kartą nustebome. Tu visai kitokia nei kiti niujorkiečiai. Atrrodai tarsi būtum įstrigusi į narvelį.
Aš nusivaliau ašaras. Jau pasidarė įdomu. Kiek jis gali pasakyti iš mano veido!

6. Bandymai (1dalis)

Tą vakarą, kai grįžau iš bibliotekos man nemažai kliuvo. Tėvai tiesiog iki raudonumo rėkė, liepė aiškintis. O dar ir Eliotas vaidino rūpestingą brolį, kad tik ji galėtų keliauti į Europą.
Bet tai man buvo puiki proga pradėti savo planą: išlikti šalta bet kokioje situacijoje. Tad aš juos išklausiau. Na nevisai. Tik apsimečiau, kad klausausi. Dar atsakinėjau į klausimus. O kai baigėsi apklausos, aš nuėjau į kambarį, susitvarkiau ir atsiguliau.
"Būk šalta, šalta... Šaltakraujė. Bejausmė" Su tokiomis mintimis aš ir užmigau.

***

Bandymas NR.1, Pirmadienis

Atsikėliau anksti. Kartojausi matematiką, nes ryt pirmas egzaminas. Vėliau padėjau mamai. Kokią valandą norėjau pravirkti, tačiau mintyse vis kartojau "Šalta. Bejausmė". Bet vis tiek vakare pravirkau. Tyliai verkiau vis svajodama, kaip būtų gerai turėti nors vieną žmogų, kuriam galėčiau išsipasakoti ir žinočiau, kad jam rūpiu.

Bandymas NR.2, Antradienis

Ryte kartojausi matematiką. paskui ėjau laikyti egzamino. Sekėsi visai gerai. Vienu metu norėjau pravirkti, tačiau atsilaikiau. Paskui namuose mokiausi kitus dalykus: anglų, istoriją. Vakare vėl pratrūkau. Išvada: sekėsi truputį geriau.

Bandymas NR.3, Trečiadienis

Dar vienas egzaminas. Buvo sunkus, tačiau manau, kad išlaikysiu. Dieną tvardžiausi visai gerai, tačiau vakare jau buvo sunku. Naktį vėl tas pats. Turiu kaip nors susikaupti.

Bandymas NR.4, Ketvirtadienis

Visą dieną sėdėjau savo kambaryje ir ruošiausi paskutiniam egzaminui. Šaltumas įsigalėjo, jaučiau tik tuštumą... ir baimę... Vakare vėl tas pats.

Bandymas NR.5, Penktadienis

Išlaikiau paskutinį egzaminą. likusią dienos dalį sėdėjau namuose. Vakare buvo labai sunku, tačiau jau NEBEVERKIAU.

Maniau jau išmokau taip gyventi(beveik išmokau), nes ir kitas dienas išsilaikiau neverkusi. Taip viskas ir buvo... iki pirmadienio.