2.geriau jau nebūna! (1dalis)

Jau gan vėlu. Kažin, ar Sara nesupyks, kad taip vėlai pas ją važiuoju.Bet juk mums reikia susitarti, kada ji galės man padėti paruošti baigiamąjį darbą menų mokyklai...
Atsimenu kaip mama nenorėjo manęs ir Elioto leisti mokytis į tą mokyklą. Pagal ją, tai tėra laiko gaišimas ir mums ateityje vis tiek neprireiks tų menų. Tačiau tuomet tėtis mus užstojo ir mes beveik kasdien po pamokų einame į ją.Dabar man tai yra paskutiniai metai ir kadangi jau tuoj bus vasara reikia paskubėti. O Eliotas mokslus čia baigė pernai, tai jis dabar groja gitara. Turi subūręs net savo roko grupę. Na ji dar nėra tokia garsi, nes ką tik susikūrė, tačiau žaibišku greičiu kyla aukštyn. Na, o aš mokausi fotografijos.. Aišku į tai įeina ir filmavimas, režisūra. Taigi todėl aš keliauju pas Sarą. JI bus mano baigiamojo darbo modelis.
- Taip... Prašyčiau sustoti čia, - pabudusi iš apmąstymų, tariau taksi vairuotojui.
Kai automobilis sustojo, aš susimokėjau ir pasileidau link Saros namų. Prieš pat įėjimą sustojau, pasitaisiau susišiaušusius plaukus, palaukiau kol nuo skubėjimo atgavau kvapą. Pasižiūrėjusi kiek valandų, paspaudžiau durų skambutį.Po kelių sekundžių išgirdau balsą anapus durų ir jos atsidarė. pasirodė uždususi ir nuraudusi Sara:
- Oooo... Labas, Amelija! - Sušuko ji, tačiau jos balsas skambėjo keistokai. ir iš viso, ji šiandien atrodė keista, tarsi būtų apsvaigusi.
- Sveika, kaip gera tave matyti.
- Mmm... Taip... Užeik.
Įėjome į vidų, aš nusivilkau švarkelį ir atsisėdau į krėslą:
- Taip kaip darysime su mano baigiamuoju? Ar tau tiktų šis svaitgalis?
- Atleisk, Amelija, bet aš nebegalėsiu tau padėti...
- Bet kodėl? Aš galiu prisiderinti prie tavęs.
- Negaliu... Man pačiai dabar paskutiniai metai. Su draugais dabar labai daug repetuojame. Visai nebeturiu laiko. Aš gi negaliu apleisti teatro.
- Aišku, na ką padarysi. Teks ieškoti ko nors kito, kas galėtų man padėti.
- Tikrai, nepyk.
Aš nei nė nespėjau atsakyti, kad ieko baisaus ir štai ką išgirdau:
- Ei, Sara, ateik pažiūrėti, ką kloja išdarinėja! - Pasigirdobalsas iš antro aukšto. Pakui nuaidėjo keletas skardžių ir storų besijuokiančių balsų.
- Čia yra kloja ir Albertas? - paklausiau nustebusi Saros.
- Na taip... Ir dar keletas. mes repetuojame.
Kloja ir Albertas taip pat lanko menų mokyklą ir būten teatrą. Tačiau nesupranku, kodėl jie pas ją, juk Sara jų nemėgsta. Jie yra pasipūtėliai, vaizduoja pasaulio bambas. Negana to svaiginasi įvairiais alkoholiniais gėrimais, rūko. Kartą mačiau kap jie uosto miltelius. Aišku, kad tai narkotikai. Bet tai tik mažoji dalis apie juos. Nejaugi ir Sara prie jų prisidėjo? Juk yra tikrai gerų žmonių iš teatro su kuriais ji galėtų vaidinti.
- Bet kaip taip? Juk tu jų nekenti. Vis man pasakoji, kokie jie pasipūtę ir švelniai tariant palaidūnai.
- Amelija, nuomonės juk gali keistis. Pasirodo, kad jie iš tikrųjų yra labai draugiški ir linksmi.
Kurgi ne. Linksmi tikriausiai būna, kai yra apsvaigę, o taip tai kenčia tikriausiai dideles kančias. Tačiau tylėjau. Nenorėjau sukelti didelių pykčių, nes Sara - mano geriausia draugė, ir aš jos tikrai nenoriu prarasti. Bet kas privertė ją pakeisti nuomonę? Reikės su ja pasikalbėti, kai būsime vienos. Staiga trinktelėjo laiko durys. Grįžo Saros mama.
- Labas vakaras, pnia Margareta, - tyliai pasisveikunau su ja.
Tačiau ji labai skubėjo, todėl tik linktelėjo ir nuėjo į savo darbo kambarį
- Sara, ar jau išėjo ta... Kaip tu ten ją vadini? A. Prisiminiau! Ar jau išėjo ta kvailė nuoboda su savo surūgusiu "nekaltu" veideliu ir kvaila šypsena? - Mane pribloškė Klojos balsas iš viršaus.
- Na? Tai ar išėjo ta kvaiša Amelija?
Pauzė. Kurį laiką buvo akinamai tylu. Aš tik žiūrėjau į sutrikusį Saros veidą. Ji net nebandė man paaiškinti, kas čia vyksta. Staiga tarsi nubudusi ir transo, aš čiupau švarkelį ir išlėkiau laukan. Negana to, išeidama tarduryje išgirdau:
- Tikra vėpla ta Amelija. Ir iš viso kodėl Sara turi padėti tai... Turi krūvas šlamančių, tegul pasisamdo kokį nors...
Ir tada man užtrenkiant duris nuaidėjo visų jų juokas. Ką gi paaškėjo (ir labai greitai), kodėl gi Sara "nebegali" man padėti. Iš jos šito tikrai nesitikėjau. negana to, kad sugriuvo mano planai baigiamajam darbui, pasirodo, kad aš neturiu savo geriausios draugės. Tiesiog "puiku"!
Taigi kiek pamąsčiusi, pėsčiomis patraukiau namų link. Dabar man grynas oras ir vienatvė tikrai nepakenks.

1. Be privataus gyvenimo...

Niujorkas... Pažvelgiu į vieną šoną, paskui pasuku galvą į kitą pusę ir visur matau vien tik milžiniškas iškabas su Emersų pavarde. Deja, tai yra mano pavardė, kuria nelabai didžiuojuosi, nes vos tik ja prisistatau, visų akys krypsta į mane. Pavyzdžiui, einu gatve ir pora vaikigalių bado mane pirštais, nes esu ta mergina ant žurnalo viršelio.
Kodėl taip yra? O taip yra, nes Emersai - Viena iš turtingiausių šeimų Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Mano tėvai yra garsūs dizaineriai, kurie kuria pritrenkiamus drabužius. Tiksliau, drabužius kuria tik mama, tačiau tėtis puikiai tvarko verslo reikalus. Jie yra tokie užimti, kad juos matau tik vakarais arba kai būnu fotosesijoje. Na, o aš ir mano brolis Eliotas, savo ruožtu, esame Emersų firmos veidai ir pagrindiniai modeliai. Štai kodėl visi mane ir žino. Todėl aš nemėgstu vaikščioti Niujorko gatvėmis. Todėl aš ir nemėgstu šio miesto. Tiesiog negaliu turėti savo privataus gyvenimo...
Žinau, kad daug kas svajoja būti mano vietoje ir gyventi tokį prabangų gyvenimą. Ir tikriausiai daug kas pagalvotų, kam aš čia, centriniame parke, sėdžiu, nukabinusi nosį. Juk galiu eiti į vakarėlius, pramogauti, eiti SPA ar kitur. Juk pasaulis paklotas man po kojomis.
- Mama, žiūrėk... Čia ta mergaitė iš reklamos! - sušuko tikrai žavi penkiametė ar šešiametė mergaitė, kurią tikrai girdėjo visas parkas.
- Baik, Ana, negražu taip elgtis... - subarė ją mama, gan elegantiškos išvaizdos.
- Bet aš noriu autografo, - supykusi sustojo mergaitė.
Tuomet jos matomai kažką tyliai tarėsi, nes kurį laiką buvo tylu. Manau, kad mama jai aiškina, kad taip negražu ir, kad tikriausiai man tai nepatinka. Tačiau klydau. Kai ruošiausi jau eiti, jos prie manęs priėjo:
- Laba diena, - prabilo moteris. - Ar jūs esate ta mergina iš Emers?
- Taip... - atsakau monotoniškai, nes tą dainelę jau moku mintinai. - Aš esu Amelija Emers. Tikriausiai norite autografo?
- Būtų labai puiku! - patenkinta sušuko mergytė ir nekantraudama, kol pasirašysiu, neramiai trypčiojo vietoje.
Išsiėmiau iš rankinės savo nuotrauką (tokių nuotraukų buvo pilna visa rankinės) ir markerį. Kai pasirašiau, jos man padėkojo ir aš nuėjau. Mačiau, kad jos nori dar kažką sakyti, tačiau man tai nerūpėjo. Išėjau į gatvę susistabdyti taksi automobilio. Jau ir taip penkiolika minučių vėluoju į fotosesiją. Mama tikriausiai pasius. Nors ne... Ji priprato.
Po gero pusvalandžio išlipu iš taksi, susimokėjusi už kelionę. Tučtuojau skubu į studiją ir lekiu į persirengimo kambarį. Ten mane pasitinka mama:
- Amelija, tu ir vėl vėluoji! Mes čia tavęs tik ir laukiame. Greit skubėk persirengti.Mhm... Pradėsime nuo šios suknelės. Taip... Pirmiausia vilkis ją... Oi, ir kaip mes suspėsime? Tave dar padažyti reikia, - po priekaištų pradėjo murmėti mama.
- Gerai, mama, tik nesujaudink, - atsakiau. Beje, kur Eliotas?
- Ji jau su dalimi drabužių baigė. Kita dalis bus poryt.
Kurį laiką buvo tyla. Paskui išlindau iš už širmos:
- Na štai. gerai atrodau?
- Puiku! Tuoj pakviesiu grimuotoją.
Ir ji išėjo iš kambario. Gavusi nors kelias minutes laisvo laiko, griebiau telefoną ir parašiau Sarai, savo geriausiai draugei, žinutę, kad po fotosesijos pas ją atvažiuosiu. Vos tik padėjau telefoną ant stalelio, į kambarį įžengė keletas žmonių: aišku mama, stilistas ir grimuotoja. Stilistas ėmėsi tavrkyti plaukus, grimuotoja puolė daryti makiažą, o mama visada aiškina, jog turiu atrodyti linksmesnė, o ne tokia pikta.
Po visų tų manęs išdarkymų skubėjau į studiją, kur manęs laukė fotografai. Taip ir ėjo valandos... Naujas drabužis, naujos nuotaukos... ir viskas taip kartojosi... ir kartojosi...

Apie mane

Aš esu Evelina. Man yra penkiolika metų ir šią knygą, rašau jums. Viną vakarą, aš labai užsidegiau kurti. Ir pabandžiau. Seniau taip pat teko bandyti, bet vos tik pradėjusi rašyti prarasdavau iniciatyvą. Tačiau šį kartą, aš kaip niekada siekiu savo tikslo, nes manyje užsižiebė kažkokia ugnelė. Aš nesu profesionali rašytoja. Manau, kad tikrai bus vietų, kurias reikės taisyti. Bet aš dar tik mokausi. Tikiuosi, kad patiks ;). Iki

Avytee