Padėka

Sveiki. Na štai , jau kaip ir supratote, kad ši istorija jau kaip ir baigėsi.
Man tai buvo nauja ir manau, kad tikrai vertinga patirtis.
Labai dėkoju tiems 23 sekėjams (na ir tiems, kurie skaitė, bet netapo sekėjais) už tai, kad visą tą laiką skaitėte. Man tai suteikia nors kiek vilčių, kad per daug nesąmonių neprirašiau ;DD.
Šią istoriją, jau pradėjau rašyti daugiau nei prieš pusmetį ir tikrai nė nepastebėjau, kaip gretai prabėgo laikas.
Labai dažnai rašyti negalėjau, dėl tam tikrų aplinkybių namuose. Na bet baigiau ir tai svarbiausia.
Nes iki tol man pradėtus didelius darbus buvo sunku užbaigti. O dabar įrodžiau, kad aš galiu. Galbūt, jūs, skaitytojai, mane privertėt nenutraukti pradėto darbo, nes vis tik jaučiau šiokią tokią atsakomybę, kad jūsų nenuvilčiau.
Todėl, dar kartą dėkoju.

Na, o dabar truputis apie tą istoriją.

Kaip jau sakiau rašiau ją ilgai, bet manau, kad ne veltui. Kartą į savaitę tai tikrai sulaukdavote tęsinio ir ilgų pertraukų kaip ir nebuvo. Tai dar vienas dalykas ko išmokau. Tai yra - pastovumas.
Šiaip aš tą istoriją pradėjau rašyti dar seniau, nei sukūriau blogą. Tiesiog tik vėliau susigalvojau pradėti čia rašyti. Tada pirmuosius septynis skyrius perkėliau iš savo užrašų štai čia ir toliau tęsiau šią istoriją. Pradžioje ją rašiau tik sau. Nebuvo jokių sekėjų nieko. Tuomet keletas žmonių patys susirado mano istoriją ir pradėjo ją skaityti.
Galiausiai aš pasiūliau ją dar keliems žmonėms ir viskas. Laikui bėgant gal dar kiek žmonių tai rado. Štai taip ir susibūrė jūsų, skaitytojų ratelis.
Taigi visą šią istoriją kėliau į word`ą ir susidarė net 180 A5 formato puslapių (A5 - tai maždaug sąsiuvinio dydžio lapai). Pamaniau, kad visai daug prirašiau. Nors visą istoriją bijojau, kad per mažai visko rašau, bandžiau plėsti.
Man pačiai tai nėra tobulas kūrinys. Tikrai REIKIA DAUG KUR IR LABAI DAUG KĄ TAISYTI. Bet žinau, kad ėmusis to darbo, man reikėtų labai daug perrašyti. O iš naujo visko aš liesti kažkaip nebenoriu. Manau, kad kažkiek gal nuo jos ir pavargau, nes išgyvenau su ja tikrai daug. Na, manau, kad ją paliksiu tokią, kokia ji yra. Prisiminimams.
Noriu šią istoriją ramiai palikti kitiems skaitytojams.
Nežinau, ar aš ją geri rašiau. Sulaukiau pakankamai komentarų, bet dažniausiai jie buvo skatinantys ir gerų atsiliepimų. O kritikos labai daug kaip ir nesulaukiau. Tad viską rašiau pasitikėdma tik savimi. Ir tikiuosi, kad labai jau nenugrybavau.

O dabar norėčiau jums pasiūlyti naująją istoriją, kurią pradėsiu rašyti artimiausiomis dienomis ( Na, jei susimanysiu kurį laiką pailsėti, tai šį mėnesį rašyti ją tikrai pradėsiu).
Jau kurį laiką matėte šone paveikslėlį su užrašu "Užkulisiai". Tai ir yra naujosios istorijos pavadinimas.
Ją rasite nuėję į puslapį
 http://www.didysisspektaklis.blogspot.com/
Iš karto pasakysiu, stengsiuosi, kad ši istorija nebūtų banali, bet joje bus meilė. Nes jos išvengti aš nemoku...

Gyvenimas - tai didžiausias pasaulyje spektaklis,

Omes esame aktoriai.

Kiekvieną dieną užsidedame kaukes ir vaidiname tame spektaklyje.

Tik vakare, kai esi vienas,

Tu nusiimi tą kaukę ir leidi odai pakvėpuoti.

Tik tada tu nevaidini, nes tuo metu tu esi užkulisiuose.

Tavęs čia niekas nemato ir negirdi,

Iki tu vėl užsidedi kaukę ir pasirodai scenoje.

Jei kas nors sakys, kad niekada nemeluoja, nevaidina,

Tu prisimink, kad esi scenoje.

Jei tu manai, kad nenešioji kaukės,

Prisimink, kad anksčiau ar vėliau ją teks užsidėti,

Nes bus laikas pasirodyti scenoje.

____________________________________

Dar kartą ačiū, kad skaitėte.

Pabaiga

Štai jau vasara. Mes ir vėl Brazilijoje.
 - Nepavargai? - paklasuė Martynas, mums keliaujant į mūsų vietelę.
 - Ne, - nusišypsojau. - Daug liko?
 - Nebelabai.
 - Kaip gera vėl čia būti.
 - Taip...
 - Na turim beveik tris mėnesius.
 - Nors tiek gerai.
Oras toks karštas, kad toliau žygiavome tyloje. Ne bent jau kol priėjome upelį, prie kurio pietavome. Aš vėl gi padariau daugybę nuotraukų.
Vakare jau pasiekėme stovyklavietę. Mūsų stovyklavietę... Pasistatėme palapinę, pasigaminone valgyti...
Paskui nusimaudėme, pasivaikščiojome ir nė nepastebėjome, kaip atėjo vakaras.
Buvau labai pavargui po visos dienos kelionės, tad nuėjau atsigulti. Martynas dar buvo lauke, laukė, kol priges laužas.
Po kurio laiko aš jau snūduriavau ir jis atėjo taip pat miegoti. Bet netrukus visi miegai išgaravo. Man pasidarė šalta ir aš pradėjau drebėti.
 - tau šalta? - paklausė Martis.
 - Mhm.
 - Man irgi. Jau atpratau. Eikš arčiau, - atė jis ir prisiglaudė arčiau prie manęs.
Po kiek laiko apšilau, bet dar negalėjau užmigti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas.
 - Dar nemigi? - po kurio laiko paklausė jis.
 - Ne.
 Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko dar visai nesitikėjau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Atsisukau į Martyno pusę. Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir jis nusišypsojo, kai pamatė mano išplėstas akis. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Netrukus pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute. Tik šį kartą mes nebesustojome.
Nes nebeuvo jokių kliūčių....

23. Vienas lašas iki laimės (2 dalis)

 - Užeikite, - tarė tėtis, kai atidarė duris svečiams.
 - Laba diena, - pasisveikino Džesikos tėvai.
 - Sveiki, - priėjo mama.
Tvyrojo tokia nejauki atmosfera. Mat tiek mano, tiek Džesės tėvai atrodė sutrikę. Na gal ir suprantama. Galbūt jie dabar suvokė, kad hmm... Kažkiek paseno. Kai mama pakabino paltus, tėvai susipažino ir paspaudė rankas, Džesė susitiko su Eliotu, visi nuėjo į svetainę, kur buvo padengtas stalas. O aš prie jo jau sėdėjau. Ką tik kalbėjausi telefonu su Sara. Ji Kalėdoms išvažiavo su mama į Europą ir yra be galo laiminga, neskaitant, kad jau spėjo pasiilgti Eriko.
Aš atsistojau ir taip pat pasisveikinau su svečiais. Paskui pridėjome po egle dar daugiau dovanų, kurias vėliau išpakuosime. Kažin, ką gausiu... Man vis dar smalsu, kaip mažam vaikui.
Visi susėdome prie stalo, tik mama dar stovėjo:
 - Amelija, einam į virtuvę. Tu man truputį padėsi.
 - Gerai, - atsistojau ir nupėdinau paskui mamą.
Kažin, kaip dabar Martynas švenčia Kalėdas. Ar jų tradicijos kažin skiriasi kuo nors nuo mūsiškių.. Tikriausiai, kad taip. Echhh. Norėčiau juos pasveikinti... Kažin kaip sekasi Elei...
 - Ami? - sušuko mama.
 - Ką?
 - Kiek kartų tau kartosiu. Nunešk šitą lėkštę.
 - Am. Taip, gerai.
Paėmiau patiekalą į rankas ir nužingsniavau į svetainę. Tėtis su Džesės tėvais jau įsijautęs diskutavo.
 - Prašau, vaišinkitės, - padėjau ant stalo ir atsisėdau į savo vietą.
Pavalgę, tėvai dar šnekučiavosi ir negana to, jie susitarė naujus metus atšvęsti viloje. Na, manau, kad bus smagu. Paskui ėjome išvynioti dovanų.
Atsisėdau ant sofos, iš pradėjau pakuoti dovanas. Nuo Elioto gavau dekupažo rinkinį. Na pradžiai nežinojau kam man jis, iki kol ji paaiškino:
 - Galėsi nuotraukas tam panaudoti.
Ir tada supratau, kad tai puiki dovana.
Nuo mamos gavau megztinį. Ir dar megztą.
 - Mama, čia tavo darbas? - paklausiau.
 - Kaip ir, - nusišypsojo ji.
 - Oho, - tikrai nesitikėjau, kad ji gali megzti. Juk tai kaip ir neįmanoma.
 - O, aš ir gavau megztinį!!! - apsidžiaugė tėtis.
Su lig tais žodžiais kažkas paskambino į duris.
 - Dar ko nors laukėm? - paklausė nustebęs tėtis.
 - Na, kad ne.
 - Nueisiu, pažiūrėsiu, - tariau ir nuėjau link durų.
Praėjau per koridorių, pasitvarkiau plaukus ir atidariau duris.
Pradžioje aš jas iš karto vėl uždariau. Negali būti. Man jau vaidenasi. Tada vėl atidariau jas.
 - Amelija, - išgirdau taip pasiilgtą balsą.
Stovėjau išpūtusi akis ir nedrįsau pajudėti. Buvau apšalusi. Kiek pamirksėjau ir supratau, kad man vis tik nesivaidena, nes užuodžiau ir jo kvapą.
Tada mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Aš visa pradėjau kaisti, man pasidarė karšta, kaip niekad.
 - Martynai? - vos ištariau.
 - Taip. Sveika, - nusišypsojo jis.
 - Labas.. Ką tu čia veeeiki? Atvažiavai atostogų? - jau nusišypsojau, nes jaučiu, kad atgavau kalbos dovaną. - O kur Elė? Kiek laiko jūs būsit?
 - Šššš...
Jis priėjo prie pat manęs, apkabino ir pabučiavo. Jaučiausi lyg sapne. Po tiek laiko... Pirmą kartą pajaučiau tikrą laimę. Tikrų tikriausią laimę, kuri kaip staiga atsirado, staiga ir dingo:
 - O kaip Viktorija? - atsiplėšiau nuo jo.
 - Jos nebėra, - tarė jis ir vėl priartėjo prie manęs.
Daugiau neturėjau ko sakyti. Tik mėgavausi kiekviena akimirka su juo.
 - Tu man turi viską paaiškinti, - tariau jau nežinia po kiek laiko.
 - Gerai... Galim eiti pasivaikščioti.
 - Ok. Tuoj, palauk.
Grįžau į namus:
 - Mam!!! - sušukau. - Labai atsiprašau, bet turiu dabar eiti.
 - Tik ilgai neužsibūk, - ji atrodė labai linksma.
Pasiėmiau striukę, jau moviausi batus, kai Džesė sušuko:
 - Gerai pasibūk su Martynu.
 - Ką? - vadinasi ji viską matė.
Bet jau nieko nebelaukiau, tik lėkiau pro duris. Neužsisegusi striukės, be jokio šaliko, ar kepurės. Tik su plona suknele ir striuke. O man buvo vistiek be galo karšta.
Ėjome link parko.
 - Tu nė neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau, - pradėjo jis.
 - Įsivaizduoju, - nusišypsojau. - Aš irgi jūsų labai pasiilgau.
 - Na, bet dabar viskas gerai.
 - Ką turėjai omeny, sakydamas, kad Viktorijos nebėra.
 - na, mes kaip ir taikiai išsiskyrėm. Ji suprato, kad tavo vietos niekaip neužims.
 - Nesupratau?
 - Ji man pati pasakė, kad tu turėtum būti jos vietoje. Ir žinau, kad ji teisi.
 - Bet kaip? Jeigu tu Ele vėl tuoj grįši į Braziliją...
 - Visų pirma Elė neatvyko. Atskridau tik aš. Ir ne atostogoms. Būsiu čia tiek, kiek reikės. Svarbu, kad tik su tavimi. Supratau, kad tu esi tas žmogus, dėl kurio aš galėčiau palikti namus. Nesvarbu kiek laiko. Bet kad tik būčiau su tavimi.
 - Ooo. Martynai,... - mano akys prisipildė ašarų ir aš prisiglaudžiau prie jo. Dabar jausiu jį kiek tik norėsiu. Dabar aš irgi būsiu laiminga, kaip ir visi kiti. Dabar jau mano laimės pilna. Man nieko nebetrūksta. Visiškai nieko.
 - Kada tu čia atvažiavai? - paklausiau.
 - Tik vakar. Bet reikėjo būti su mama. Užrašė į mokyklą čia, apipirko.
 - Ji džiaugiasi?
 - Taip. Bet aiškiai matyti, kad ne jai auginti vaikus, - jis nusijuokė.  - Nenorėjau tau trukdyti Kalėdų su šeima, bet neištvėriau. Palikau mamą kažkokiame vakarėlyje, kur ji mane nusivedė ir atėjau čia.
 - Kalbant apie tėvus ir apie Sarą... Ačiū tau, - apkabinau jį dar stipriau.
 - Nėra man ko dėkoti, - nusišypsojo jis ir vėl mane pabučiavo..

23. Vienas lašas iki laimės (1 dalis)

Vienas lašas iki laimės.... Man kaip tik jo ir tetrūksta. Tik vieno vienintelio lašo. Martyno.
Jau praėjo keturi mėnesiai, keturi mėnesiai nuo to, kai paskutinį kartą ji mačiau ir apskritai apie jį ką nors girdėjau. Keturis mėnesius aš gyvenu jau be jo, be Brazilijos, ir niekaip negaliu jo pamiršti. Mane guodžia tik viena mintis. Aš padariau viską, kad gyvenimas Niujorke būtų kuo laimingesnis. Ir tik jo dėka.
Tėvai... Nė nesitikėjau, kad jie taip gali pasikeisti. Jie nusistatė tvirtus darbo grafikus, kurių laikosi ir nedirba nė minutės ilgiau. Na aišku, būna išimčių, bet jau daug rečiau nei seniau. Dabar jie mums skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, praeitas Kalėdas praleidau vos ne viena. Na buvome vakarėlyje. Bet kas iš to, jei tėvai buvo jame užsiėmę. Na, o dabar tėvai rengia Kalėdų stalą. Net keista. Tai bus tikriausiai pirma Kalėdinė vakarienė kartu su šeima.
Mama visai nebekalba apie darbą, nebeverčia manęs tapti modeliu ar panašiai. Dabar pagrindiniu firmos veidu yra Eliotas su Džese. Na ir gerai. Ji puikiai tinka vienas kitam, o ir Džesika labai norėjo mano vietos.
Na jau pradėjau apie tą porelę, tai ir tęsiu. Džesika su Eliotu jau taip rimtai susidraugavę, kad jie nusprendė supažindinti savo tėvus. Ir ne bet kada, o šiandien. Manau turėtų būti keista, bet įdomu.
Sara... Na ji mokslo metus pradėjo narkomanų klinikose, nes ji tikrai labai giliai įklimpo į tą mėšlą. Lankiau ją kiekvieną šeštadienį ir mes vėl susitaikėme. Papasakojau jai viską, kas nutiko, kol buvom išsiskyrusios. Ji man ir daug ką papasakojo. Klinikose ji susipažino su Eriku. Ne, jis ne narkomanas,. Jis ten dirbo savanoriu. Na esmė tame, kad jis tikrai mielas vaikinukas ir labai artimai susidraugavo su Sara. Ji kabinasi į jį kaip tik galėdama, kad tik nenugrimzdų vėl atgal. Erikas tarsi jos ramstis.
Praeitą mėnesį ją išleido, bet dabar jai reikia ypač didelės priežiūros, nes vėl grįžti į gyvenimą bus labai sunku. Na bet aš tikiu, kad jai pavyks. O ir Erikas padės.
Mokykla ir draugai... Ech nebevaikštau į vakarėlius, nebesirodau žurnaluose ir iš karto pamačiau kas yra tikrieji mano draugai. jų visai nedaug, bet man užtenka. Emilija tapo mano klasiokė. Jai čia labai patinka. Ji šiek tiek nusiminė, kad nepamatys Niujorko per Kalėdas, nes grįžo į kaimą, kur stovi mūsų vila. Šiaip mokykloje susibūrė mūsų draugų ratas, kuriame visi esame tikri bendraminčiai. Tai taip ir leidžiame dienas kartu.
Atrodo viskas tobula. Na juk taip ir yra. Visiems viskas tobula, tik ne man. Man trūksta jo... Dieną būnu linksma, savimi pasitikinti, laiminga. Bet vakare, kai mano mintys būna nebeužimtos, aš prisimenu jį. Kartais viskas praeina ramiai, bet kartais aš nemiegu visą naktį, nes trukdo mintys apie jį.
Bet jau kažkaip išmokau taip gyventi.

***

Iš lėto išlipau iš lovos, susitvarkiau ir nulipau laiptais žemyn. Po eglute buvo pilna dovanų. Daug mes čia visi pakuosim.
 - Labas rytas, - pasisveikino mama.
 - O, labas.
 - Na tu ir ankstyva. Eliotas dar miega.
 - Aišku. O kur tėtis?
 - Nusiunčiau į parduotuvę. Gal galėtum man padėti, - ji parodė į priterštą virtuvę.
 - Tai matau, kad jau neišsisuksiu, - nusišypsojau ir pradėjau pjaustyti salotas.
 - Kaip tau sekasi? - paklausė mama.
 - Gerai kaip visada.
 - Tai gal jau kokį berniuką turi?
 - Mam.. - kaip mane nervina tokia klausimai. - Ne.
 - Na manau, kad pasakytum, jei kas būrų.
 - Tai aišku.
 - O kaip Sara?
 - Viskas jai gerai. Mokykloje Kloja buvo paskleidusi gandus, bet Sara nesivėlė.
 - Tai ji visai gerai tvardosi.
 - Taip. Supažindinau ją su Emilija, Tomu, Bretu, Liusija ir kitais. Liko labai patenkinta.
 - Tai džiugu.
 - Ką čia pliurpiat? - pasirodė apsimiegojęs Eliotas.
 - Pirma labas rytas, Eliotas, - pasisveikino mama.
 - Labas labas.
 - Apie Sarą kalbėjom, - atsakė į buvusį klausimą mama. - Valgyk, renkis ir ateik mums padėti.
 - Mhm... - numykė jis
 - Kada atvažiuos Džesika su hmm... Kaip man juos vadinti? Uoš..
 - Patylėk. Apie pietus.
Jis nusisuko ir nuėjo.
 - O, mam, aš irgi dar nepavalgiau.
 - Tai eik valgyt.
 - Ok.

22. Keistas posūkis (2 dalis)

Kloja ir Albertas. Taip... Tai tie patys Saros aktorėliai draugai. Vis dar atsimenu jų balsus tą vakarą, kai galutinai susipykau su Sara. Tai jų dėka Sara dabar čia sėdi visa nuskurusi. Tai jų dėka Sara gadinasi savo gyvenimą.
O viskas prasidėjo nuo nekalto vakarėlio. Paprasto eilinio vakarėlio. Dar atsimenu, kaip aš su Sara visada atsisakydavome mums siūlomų gėrimų. Tik, deja, tą vakarą manęs nebuvo, Saros sustabdyti negalėjau.
Viena taurė, kita, dar kita... Ji sunkiai gaudėsi aplinkoje, o naujieji "draugai" siūlė dar. Ji neatsisakė.
"Gerbiamoji" Kloja jai pasirodė tokia gera. Po vakarėlio palydėjo namo, vos ne iki lovos, guodė ir palaikė Sarai draugiją, kad Sara ir kitą kartą nuėjo dar vieną vakarėlį. Šį kartą jau nebebuvo smulkinamasi su keliomis taurelėmis.
Sarai pasiūlė tokių miltelių, kurie jai pradžiai sukėlė įtarimą, bet pasak draugų nuo vieno karto nieko nenutiks. Ji suvartojo vieną dozę. O jausmas buvo neapsakomas. Ji skraidė padebesiais, jautėsi be galo laiminga, ji atitolo nuo tikrovės ir susikūrė savo vaizduotės pasaulį,
Kitą kartą Sarai pasiūlė kai ko dar stipresnio. O dar kitą kartą, Sara, sutikusi Albertą, pati jo paprašė dozės.
 Tada ji jau tapo visiška marionetė.
Jie jai "pasiūlė" vaidinti su jais baigiamajame darbe.
Jie jai "pasiūlė" nustoti draugauti su manimi. Mat, aš buvau vienintelis šiaudas jai išbristi iš bėdų.
Jie jau "pasiūlė" nebegrįžinėti į namus.
Ir taip galima vardinti ir vardinti.
Bet, jei Sara būtų neįsiklausiusi į jų pasiūlymus, ji būtų negavusi dozės. O tai tikra tragedija, tikra kančia.
Ji turėjo jų klausyti, nes nežinojo kaip kitaip jai gauti tai, ko reikia.
Kartais Sara prasiblaivydavo ir bandydavo iš visko išbristi. Ji atsiuntė man dovanų ir laiškelį, kai susižeidžiau galvą. Bet aš ja netikėjau. Ji rašė man į Brazilija elektronines žinutes. Bet aš ir toliau ja netikėjau. Galų gale, ji mane susistabdė čia, ir aš vos ja patikėjau.
Sustojau dėka Martyno. Jei ne jo žodžiai, aš būčiau praėjusi pro šalį.
Kad ir paskutinis vakarėlis. Sara bandė su manimi kalbėtis. Bet pasirodė Kloja. Sarai reikėjo nuo manęs trauktis, nes kitaip ji būtų negavusi tų išganingų miltelių.
 - Atleisk man, Amelija, - tai buvo jos  žodžiai jai baigiant pasakojimą.
 - Dabar ne metas apie atsiprašymus kalbėti, - dar nebuvau visko pakankamai apgalvojusi ir norėjau šios temos išvengti. - Geriau iškviesiu taksi ir parvešiu tave namo.
                                                                             ***
Namuose nieko nebuvo. Aš palydėjau Sarą į jos kambarį, padėjau apsitvarkyti, atnešiau jai ko nors užvalgyti. Pradžiai ji dar vis bandė man pasakoti daugiau apie jos "draugus", bet kalbėjo jau labai nerišliai ir galiausiai ji užmigo. Namo nusprendžiau dar neiti. Palauksiu, kol grįš jos mama, kad viską papasakočiau.
Reikia padėti Sarai atsigauti. Nebegalima leisti jai ir toliau degraduoti, kol dar visai nesusigadino savo gyvenimo.
Parašiau Eliotui žinutę, kad dar negrįšiu, pati pasiėmiau truputį užkąsti (na, manau, kad nesupyktų) ir atsisėdau ant fotelio.
Sara. Jai tereikėjo tiek nedaug, kad pasiduotų jiems. Tik vieno vienintelio vakarėlio... Ir viskas. Senasis jos gyvenimas baigtas. Mano draugystė su ja baigta. Aš jau buvau beveik pripratusi gyventi be jos, nes susiradau naujų draugų, O dabar štai: keistas gyvenimo posūkis. Aš vėl bendrauju su Sara. Ir ko tik nenutinka...
Jeigu būčiau jai paskambinusi, kai mano galva buvo sužeista.. Gal jai būtų buvę geriau. Gal ji nebūtų tiek daug nuėjusi. Man tik tereikėjo nugalėti savo išdidumą. Tik tą kvailą savybę ir gal ji būtų buvusi kartu su manimi vykusi į Braziliją.
Bet gana svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Kitaip jau nebebus. Atgal grįžti neįmanoma. Pasiėmiau žurnalą ir pradėjau skaityti. Ir nė nepajutau, kaip nugrimzdau į miegą.

***

 - Amelija? - mane pažadino Saros mama.
Lėtai atmerkiau akis. Labai bijojau šviesos. Ne saulės, bet šviestuvų. Negi jau taip vėlu? Ir mane pasitiko gilus Saros mamos žvilgsnis.
 - Laba die.. Atsiprašau. Labas vakaras, - pasisveikinau, kai jau kiek susigaudžiau.
 - Ką čia veiki?
 - Aš amm... Parvedžiau Sarą namo.
 - Kur ji? - ji atrodė labai susijaudinusi.
 - Miega. Ne nebent, kol aš miegojau, buvo nubudusi.
Ji tučtuojau nulėkė į Saros kambarį ir grįžo tik po kelių minučių.
 - Miega, - tyliai tarė.
 - Taip ir maniau.
 - Ačiū tau.
Jos akyse pradėjo tvenktis ašaros.
 - Nėra už ką, - bandžiau ir aš nesutrikti.
 - Aš jau nebegaliu, - atsisėdo ji ant sofos ir galutinai pravirko.
Ir tada mes pradėjome labai ilgą pokalbį...

22. Keistas posūkis (1 dalis)

Na, sakyčiau, kad jau metas keliauti pirktis daiktų mokyklai. Pasidarysiu sąrašą ir keliausiu. Bet pirmiausia reikės užsukti pas siuvėją dėl naujos uniformos. Per visas tas keliones pamiršau užsisakyti naują. Nežinau, ar spės pasiūti. Na, bet jei ką, paeisiu kelias savaites ir su sena. Greit atsikėliau, apsitvarkiau ir nusileidau žemyn.
 - Labas, - pasisveikino Eliotas.
 - O, labas, - atsakiau.
 - Važiuosim kartu?
 - O tai mama?
 - Su tėčiu išeiginę pasidarė.
 - Dar vieną, - nusišypsojau.
 - Mhm.. Jie paliko mums pinigų, tad netrukus ir galėsime pajudėti.
 - Ok. Tik pavalgysiu.
 - Gerai, einu Džesei paskambinti.
 - Ji irgi važiuos?
 - Nežinau dar.
Elis nuėjo. Na taip. Ko gi yra šaldytuve? Manau suvalgysiu porą sumuštinių. Pasiilgau jų, seniai valgiau.
Po kiek laiko jau prisivalgius su Eliotu važiavome dėl uniformų. Eilių nebuvo, todėl mus apmatavo labai greitai ir jau važiavome pirktis kitų prekių mokyklai. Kai jau išėjome iš prekybos centro, prekes sukroviau į automobilį.
 - Eliotai.
 - Ką?
 - Eisiu pėsčiomis.
 - Kaip nori, - jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Aš dar atsisėdau ant suoliuko. Netikėtai man pasidarė labai sunku. Jau tuoj reikės į mokyklą, tuoj baigsis vasara ir viskas bus praeity. Kaip man bus sunku viskas be Martyno, Elės. Ypač be jo... Kaip visko pasiilgau: jo rankų, jo juoko, jo balso ir galiausiai lūpų,kurias jaučiau tik vieną kartą. Tik vieną vienintelį kartą, kuris buvo toks malonus ir tuo pačiu skaudus. Kažin, ką jis dabar veikia, ką galvoja. Ar jiems viskas gerai? Tikriausiai jis vis dar su Viktorija. Aj, nusiramink, Amelija. Vis tiek šansų būti su tavimi jam nėra. Tai neįmanoma. Tad geriau su jau su ja.
Atsistojau, nusipirkau ledų ir patraukiau link namų. Ja spėjau pastebėti, kad mane nužiūrinėja jau mažiau žmonių. Dėmesio vis dar kaip ir sulaukiu, bet jau mažiau, nes aš nesirodau jau kokius tris mėnesius žurnaluose. Na neskaitant to karto,kai buvo fotosesija Brazilijoje. Echh. Ir vėl ta Brazilija...
Na bet kuo toliau, tuo labiau mane žmonės primirš. Na visiškai to padaryti bus neįmanoma, kai mano mama diktuoja taisykles madų pasauliui.
Einu miestu, kuris yra man vis dar svetimas, kuriam jaučiu priešiškumą, tačiau jau nebe tokį. Jis šiek tiek tapo man geresni, bet tik tiek. Ėjau ir dairiausi aplinkui. Į kai kuriuos pastatus dėmesį atkreipiau pirmą kartą, į kai kurias vietas dėmesį taip pat tik dabar atkreipiau. Ir jos visai gražios, bet tik išore. Čia nėra jaukios šilumos, kurią jaučiau Brazilijoje. Ir vėl Brazilija...
Užmiršk, Amelija.
 - Amelija? - išgirdau Saros balsą.
Atsisukau ir ant suoliuko sėdėjo ji. Su tais pačiais drabužiais kaip vakarėlyje. O juk praėjo kelios dvi dienos. Ji sėdėjo visa nuvargusi, susišiaušusi ir purvina, be nieko. Tik su ta pačia suknele.
 - Jėtau, Sara, kaip tu atrodai!!!
 - Aj nu.. Jau šaipaisi. Tada dink iš čia. Iš vis, ko aš čia į tave kreipiausi.
 - Gerai, - apsisukau ir nuėjau.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau. Prieik.
Tada mano galvoje pasigirdo Martyno balsas. "Pasikalbėk su ja. Jei ji tavęs ieško, vadinasi, turi tau kai ką pasakyti". Nė nepajaučiau kaip paklusau tam balsui ir grįžau prie Saros. Įsižiūrėjau į jos akis. Jos tokios apsiblaususios, bet šiuo metu atrodo nuoširdžios, kaip seniau, kai ji buvo mano geriausia draugė.
 - Sara, pasakok, kas nutiko, - pagaliau susiruošiau ją išklausyti, kad ir kaip tai sunku būtų.