Jau praėjo keturi mėnesiai, keturi mėnesiai nuo to, kai paskutinį kartą ji mačiau ir apskritai apie jį ką nors girdėjau. Keturis mėnesius aš gyvenu jau be jo, be Brazilijos, ir niekaip negaliu jo pamiršti. Mane guodžia tik viena mintis. Aš padariau viską, kad gyvenimas Niujorke būtų kuo laimingesnis. Ir tik jo dėka.
Tėvai... Nė nesitikėjau, kad jie taip gali pasikeisti. Jie nusistatė tvirtus darbo grafikus, kurių laikosi ir nedirba nė minutės ilgiau. Na aišku, būna išimčių, bet jau daug rečiau nei seniau. Dabar jie mums skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, praeitas Kalėdas praleidau vos ne viena. Na buvome vakarėlyje. Bet kas iš to, jei tėvai buvo jame užsiėmę. Na, o dabar tėvai rengia Kalėdų stalą. Net keista. Tai bus tikriausiai pirma Kalėdinė vakarienė kartu su šeima.
Mama visai nebekalba apie darbą, nebeverčia manęs tapti modeliu ar panašiai. Dabar pagrindiniu firmos veidu yra Eliotas su Džese. Na ir gerai. Ji puikiai tinka vienas kitam, o ir Džesika labai norėjo mano vietos.
Na jau pradėjau apie tą porelę, tai ir tęsiu. Džesika su Eliotu jau taip rimtai susidraugavę, kad jie nusprendė supažindinti savo tėvus. Ir ne bet kada, o šiandien. Manau turėtų būti keista, bet įdomu.
Sara... Na ji mokslo metus pradėjo narkomanų klinikose, nes ji tikrai labai giliai įklimpo į tą mėšlą. Lankiau ją kiekvieną šeštadienį ir mes vėl susitaikėme. Papasakojau jai viską, kas nutiko, kol buvom išsiskyrusios. Ji man ir daug ką papasakojo. Klinikose ji susipažino su Eriku. Ne, jis ne narkomanas,. Jis ten dirbo savanoriu. Na esmė tame, kad jis tikrai mielas vaikinukas ir labai artimai susidraugavo su Sara. Ji kabinasi į jį kaip tik galėdama, kad tik nenugrimzdų vėl atgal. Erikas tarsi jos ramstis.
Praeitą mėnesį ją išleido, bet dabar jai reikia ypač didelės priežiūros, nes vėl grįžti į gyvenimą bus labai sunku. Na bet aš tikiu, kad jai pavyks. O ir Erikas padės.
Mokykla ir draugai... Ech nebevaikštau į vakarėlius, nebesirodau žurnaluose ir iš karto pamačiau kas yra tikrieji mano draugai. jų visai nedaug, bet man užtenka. Emilija tapo mano klasiokė. Jai čia labai patinka. Ji šiek tiek nusiminė, kad nepamatys Niujorko per Kalėdas, nes grįžo į kaimą, kur stovi mūsų vila. Šiaip mokykloje susibūrė mūsų draugų ratas, kuriame visi esame tikri bendraminčiai. Tai taip ir leidžiame dienas kartu.
Atrodo viskas tobula. Na juk taip ir yra. Visiems viskas tobula, tik ne man. Man trūksta jo... Dieną būnu linksma, savimi pasitikinti, laiminga. Bet vakare, kai mano mintys būna nebeužimtos, aš prisimenu jį. Kartais viskas praeina ramiai, bet kartais aš nemiegu visą naktį, nes trukdo mintys apie jį.
Bet jau kažkaip išmokau taip gyventi.
***
Iš lėto išlipau iš lovos, susitvarkiau ir nulipau laiptais žemyn. Po eglute buvo pilna dovanų. Daug mes čia visi pakuosim.- Labas rytas, - pasisveikino mama.
- O, labas.
- Na tu ir ankstyva. Eliotas dar miega.
- Aišku. O kur tėtis?
- Nusiunčiau į parduotuvę. Gal galėtum man padėti, - ji parodė į priterštą virtuvę.
- Tai matau, kad jau neišsisuksiu, - nusišypsojau ir pradėjau pjaustyti salotas.
- Kaip tau sekasi? - paklausė mama.
- Gerai kaip visada.
- Tai gal jau kokį berniuką turi?
- Mam.. - kaip mane nervina tokia klausimai. - Ne.
- Na manau, kad pasakytum, jei kas būrų.
- Tai aišku.
- O kaip Sara?
- Viskas jai gerai. Mokykloje Kloja buvo paskleidusi gandus, bet Sara nesivėlė.
- Tai ji visai gerai tvardosi.
- Taip. Supažindinau ją su Emilija, Tomu, Bretu, Liusija ir kitais. Liko labai patenkinta.
- Tai džiugu.
- Ką čia pliurpiat? - pasirodė apsimiegojęs Eliotas.
- Pirma labas rytas, Eliotas, - pasisveikino mama.
- Labas labas.
- Apie Sarą kalbėjom, - atsakė į buvusį klausimą mama. - Valgyk, renkis ir ateik mums padėti.
- Mhm... - numykė jis
- Kada atvažiuos Džesika su hmm... Kaip man juos vadinti? Uoš..
- Patylėk. Apie pietus.
Jis nusisuko ir nuėjo.
- O, mam, aš irgi dar nepavalgiau.
- Tai eik valgyt.
- Ok.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą