5. Paskutinė viltis (4dalis)

- Tu teisus, man tikrai reikia prasiblaškyti.
- Tai eikš. O kam gi aš čia esu. Na eime.
Kavinėje susiradome gan nuošalią vietelę. ten ir atsisėdome. Netrukus atėjo padavėja. Kad manęs neatpažintų, aš greitai užsidėjau akinius nuo saulės:
- Ar jau ką nors užsisakysite?
- Tu pirma, Amelija, - tarė Džimis.
- Ammm... Gerai... Man kakavos ir blynelių su šokoladu.
- O man colos ir didelį mėsainį su sūriu.
- Gerai, tuojau bus.
Kol laukėme patiekalų, tylėjome. Aš tiesą pasakius, neturėjau nė menkiausio noro su juo kalbėtis. tačiau kai jau prikimšome jis prabilo. Sužinojau daugiau apie Džimį, jo šeimą. Jis net pradėjo pasakoti apie savo buvusiąsias. Tačiau tai manęs nė kiek nedomino. Aš tik linksėjau pritardama ir viskas.
- Ami?
- Am. Ką? Aš Amelija, - turėjau kaip nors nubusti.
- Atrodo, kad tu manęs nesiklausai.
- Ammm... Taip, žinoma, - ups, suklydau.
- Tai kas tave taip slegia? Juk tai nėra vien tik šios dienos įvykis.
- Nieko baisaus. Tiesiog šiandien labai tikėjausi sutikti kelis žmones.
- Kas jie tokie?
- Tai žmonės mano nuotraukose.
- Nieko baisaus. Gi tu Amelija Emers. Tavo ir Elioto nuotraukos ant kiekvieno kampo.
- tik ne jie. Jie kitokie. Toks jausmas, kad jie iš kitos planetos.
- Kaip suprasti?
- Aj, nesvarbu. Manęs niekas nesupranta, - su liūdesiu atsakiau.
- Man svarbu. Aš noriu tave suprasti.
Ir tuomet aš pajutau jo rankas ant savųjų ir vis artėjantį jo alsavimą. Nežinojau kur dėtis. Nieko nebegalėjau galvoti ir jis mane pradėjo bučiuoti. jausmas buvo tikrai ne pats geriausias. Ir negana to, staiga pajutau krūvas blyksčių. Tai mane privertė atsitraukti nuo Džimio.
- Kaip tai suprasti? - paklausiau.
- Palauk. Tik nesijaudink. Grįžk. Juk bus daug geriau jei laikraščiai gražiai aprašys mus, nei šios dienos skandalus.
- Pala. tai tu juos pakvietei? - jau manyje pradėjo kaisti kraujas.
- Na... Kaip ir...
- Ak tu, paskutinis veidmainy, pasinaudojai mano padėtimi, kad papultum į laikraščius? Kaip tu drįsai? Manai man ir taip mažai bėdų?
- Palauk, išklausyk...
- man nusišvilpt!!! Nieko aš neklausysiu. Ir kaip tėtis galėjo tave priimti? Išvadinčiau tave šlykščiais žodžiais, bet nebenoriu DAUGIAU bėdų. O dabar viso. Dingstu iš čia.
- Ei!!! juk aš tave turiu vežti!
- Man vienodai. jau geriau dar kartą į galvą gausiu nei važiuosiu su tavimi!
Taip ir išėjau. Mane bandė vytis tiek Džimis, tiek žurnalistai. Vos spėjau įlipti į taksi.
- Vežkite mane į biblioteką. Taip... Į pagrindinę biblioteką.
Ten gal pavyks pasislėpti.
- Ir kuo greičiau!
Nekenčiu Niujorko! čia gyvena vien tik apgavikai. Kaip aš noriu iš čia pabėgti! Nekenčiu. Nekenčiu. Nekenčiu.

***

Sėdžiu krėsle ir vartau knygą. Tačiau tai darau tik dėl vaizdo, man nė kiek nerūpi knygos turinys. Mat aš vis galvoju, kas bus toliau. kai grįžti namo nepastebėtai? O svarbiausia, ką pasakys tėvai?Man begalvojant ir besidairant akys užkliūva už jaunos, įdegusios merginos. Juk tai ji! Tai ta mergina nuotraukose!

- Ei, palauk! - sušukau jai ir pradėjau sparčiau eiti. - Juk tai aš - Amelija!

Mergina tučtuojau atsisuko, tačiau mane išvydusi pabėgo. Bet kodėl? Turbūt apie mane žino visas Niujorkas, ir jie tikriausiai galvoja, kad aš esu kokia eilinė turčių dukrelė - skandalistė. Dabar tai tikrai jaučiausi sugniuždyta. Bet draugų aš jaučiausi tokia vieniša. kad būtų nors viena draugė! Daugiau nieko nenoriu. Manyje tarsi atsivėrė kokia skylė, kuri prisipildė baimės. Aš bijau visko: išsikalbėti, ateities, tėvų, Niujorko. Bijau gyvenimo! Netekau paskutinės vilties pasijusti laiminga.

Nuo šiol gyvensiu tik dėl to, kad būčiau gyva. Savo jausmus kaip nors užgniaušiu ir būsiu šalta bei racionali.

5. Paskutinė viltis (3dalis)

Kaip gerai, kad pirmasis spektaklis ir bus Saros. Nereikės ilgiausiai laukti, kol galėsiu atsilyginti. Po diplomų įteikimo dailininkams ir fotografams dar teko išklausyti ir muzikantų bei dainininkų baigiamuosius. Tad po kelių gerų valandų aš jau sėdėjau teatro salėje ir laukiau Saros pasirodymo. Pagalvojau, kad jei mes vis dar būtumėme draugės būčiau su ja užkulisiuose ir lenkėčiau sėkmės. Tačiau ne.
Nuskambėjo trys skambučiai, kviečiantys visus susikaupti. Prasideda spektaklis. Atsitraukė uždanga ir pamačiau scenos dekoracijas. Čia buvo vaizduojami vargingi namai, tiksliau virtuvėlė. Spektaklis buvo apie neturtingą šeimą, apie jos problemas ir t.t. Mane tuo metu ne tas spektaklis domino.Pusę vaidinimo pražiūrėjau ramiai, mintyse kurdama planus kaip atsilyginti, tačiau kad ir ką sugalvodavau pritrūkdavo drąsos pasakyti tai garsiai.
" Taip... Susikaupk, Amelija. Tu turi pasistengti, kad Sarai laikraščiai irgi nepagailėtų puslapėlio kito", galvojau. turiu sukaupti visą savo drąsą:
- Veidmainė ta Sara. Vaidina gerietę, o pati kokia...
- Atsiprašau? - tarė vaikinas, sėdintis prie manęs.
Ups... Per tyliai pasakiau. Išgirdo tik vienas.
- Sara, tu paskutinė karvė. Visus tuos metus vaidinai tokią gerietę mergytę. Žinok įtikinai. Visus tuos metus aš tikėjau tavo vaidyba. Tik nemaišyk, kad čia tikras gyvenimas, o ne scena!!! - O dabar jau gerai. Visa salė sukluso. Net vaidinimas sustojo.
- Kaip tau negėda taip vaidinti, kai pati nė iš tolo nesi panaši į tą, ką tu vaidini? Žinok aš tokia laiminga, kad sužinojau visą tiesą. bent jau žinosiu su kuo negalima kalbėtis. O dar atvirukus siuntinėja. Kaip tu gali gailėtis, kai šiandien taip su manimi pasielgei?
išsakiusi viską, ką galvojau, iškelta galva išėjau iš salės. Man vienodai kaip ten viskas bus toliau. Jaučiau tokį palengvėjimą, kad viską išsakiau. Ir iš kur aš gavau drąsos? Niekada nemaniau, kad galiu padaryti ką nors panašaus. Bet iki pilnos laimės man dar kai ko trūksta. Tai mano nepasiekiami draugai. Liko tik viena viltis.
- Džimi, nuvežk mane į parką, esantį arčiausiai mano namų, - tariau, kai įsėdau į automobilį.
- Oky. Oj atsiprašau. Tai yra gerai, panele Amelija.
- Ir greičiau...
Po gero pusvalandžio jau sėdžiu parke ant to suoliuko, ant kurio sėdėjo ir tas vyriškis lietingąją dieną. Laukiau... Laikas slinko labai lėtai. Dairiausi į kiekvieną pusę, kad tik ko nepraleisčiau.Vėliau apvaikščiojau visas tas vietas, kur mes bgiojome, tačiau veltui... Grįžau ant suoliuko ir mintimis vėl grįžau į tą dieną. Ir kodėl mane visa tai taip patraukė? Juk tai tebuvo viena valanda laimės ir viskas. Juk tai nėra nieko ypatinga. tiesiog lijo ir tiek. Tačiau atsakymo neturėjau. Tik jaučiau nerealų prisirišimą ir ilgesį.
- Staiga pajutau kažkieno ranką ant nugaros. Juk tai gali būti jis! tačiau ne. Tai buvo Džimis:
- Ar viskas gerai? - paklausė jis.
- Taip... Tik nebandyk vėl meilintis.
- Ne. Aš tik noriu tau pasiūlyti draugišką ranką. Žinau kokia tau šindien buvo sunki diena.
- Tikrai? Nemanau... - Patikėk. Jau visi ir rkalba apie tavo pasirodymą šiandien menų mokykloje.
- Cha. Tai tik mažoji dalis to, kas mane slegia.
- Aišku. Tai gal tave kuo pavaišinti?
- manau, kad...
- Taip. Važiuojam gi į kokią kavinę, prasibalškysi.
- Na gerai.
Džimio veide išvydau nugalėtojo šypsenėlę. Priėjome prie automobilio. Kaip koks džentelmenas, Džimis atidarė automobilio dureles. šį kartą sėdėjau jau priekyje. Netrukus privažiavome gan paprastą kavinukę....

5. Paskutinė viltis (2dalis)

Taip prasėdėjau tikrai ilgai. Na dar buvau nuėjusi nusipirkti daugiau kakavos.Ir... Deja neišvengiau blyksčių bei žvilgsnių. Dar keli net bandė mane kalbinti. Oj puikios nuotraukos pateks į laikraščius. nežinia kuo apsirengusi Emersų mergaitė menų mokykloje mokosi matematiką. Bet stengiausi apie tai negalvoti. Pamačiusi, kad jau daug kas eina link aktų salės, ten pasukau ir aš. Nuėjau prie savo nuotraukų ir pradėjau laukti. Ilgai laukti nereikėjo, nes mano pavardė iš "E", tad greitai mane pakvietė ant scenos.
- Amelija Emers, Niujorko menų mokykla labai džiaugėsi, kad tu čia mokeisi ir tikimės...
- Bla bla bla... Ir bla bla bla. Tą patį dirkė kartoja kiekvienam , tai net neįdomu, ką sako..
- Kodėl jūs savo nuotraukas darėte lietuje? - pasigirdo balsas iš komisijos. Tai nėra neįdomu. Kodėl jie panoro mane klausinėti, juk niekam to nedarė.
- A.... Manau, kad grožį galime pamatyti ne tik saulėje, bet ir lietuje. Visiems lietus sukelia niūrią nuotaiką, tad norėjau parodyti, jog nebūtinai taip gali būti. Kartais lietus gali suteikti daug daugiau džiaugsmo nei saulė..
- Aišku. Jau atsakei ir į antrąjį klausimą, kodėl tie vaikai ten tokia linksmi. Įskaityta.
- Šaunu! - sušuko direktorė. - Sveikiname tave baigus menų mokyklą su pagyrimu.
Aš nusišypsisojau. Ir kaip tik tada, kai direktorė teikė man diplomą iš salės išgirdau Saros ir Klojos balsus:
- Tai ką slapta fotkinai tuos žmogėnus? Turbūt jie buvo tokie baisūs, kad photoshop`as buvo vienintelė išeitis?
Tada pasigirdo juokas. Aš greit griebiau diplomą ir grįžau į savo vietą. Jos tikrai nepraleido progos man sugadinti dar labiau šią dieną.
- O ir apsirengė kaip! Tai purvas jau madoje? Klausykite!!! Tikriausiai tas smūgis į makaulytę labai paveikė tavo smegenėles?
Dabar salėje jau buvo tylu ir nejauku. Po geros minutės tik direktorė nutraukė tylą:
- Dabar į sceną kviečiu Luką Elgerį.
To tai aš nesitikėjau. Kaip Sara drįso taip su manimi pasielgti? Negi aš jai nė kiek nerūpėjau? na tegul dar nesidžiaugia. Aš irgi galiu sugadinti jai baigiamąjį. taip ir padarysiu. O dabar turėjau ramiai sėdėti ir ištverti visų žvilgsnius. Laikraščio nebus išvengta. Tai jau tikrai...

5. Paskutinė viltis (1dalis)

Naktį prastai miegojau. Tad nubudau su šiokiu tokiu galvos skausmu. Tačiau ne jis man dabar rūpėjo. Jau už valandos prasidės pristatymas, o aš dar net nepasiruošiau. Greitai nusiprausiau, susišukavau, tik nė nenumaniau ką rengtis. vakar visiškai pamiršau pasirūpinti apranga. Kiek pasiraususi spintoje, išsitraukiau džinsus. Kad ir kaip būtų keistas, radau savo marškinėlius. jie balti, truputį paraukti tirs apykaklę ir su dideliu rudu diržu per juosmenį. Jiems gal jau daugiau nei dveji metai. Daug kas, kai pamato mane su šiais marškinėliais be galo nustemba. Juk tai iš labai senos mamos kolekcijos. tačiau man nerūpi. Dar pasiėmiau pilką švarkelį ir rankinę. Liko dar susirasti batus. tačiau labai skubėjau ir čiupau pirmus pasitaikiusius (gerai, kad tai buvo ne sportbačiai). Kad ir kaip mama pyko, tačiau iš namų išlėkiau nevalgiusi.
- Oooo... Štai ir panelė Emers. Kodėl vėluojate, - sarkastiškai tarė Džimis, kai įsėdau į automobilį.
- Tu tik spausk. Aš negaliu vėluoti.
Automobilyje laikas slinko labai lėtai, nors ir važiavome tik apie trisdešimt minučių. Kai įžengiau į aktų salę, aš apstulbau. Visi čia buvo pasipuošę vakariniais drabužiais. Tik aš viena buvau su džinsais, senais marškiniais ir, švelniai tariant, nelabai švariu švarkeliu. Kad jis purvinas, pamačiau tik pakeliui. Juk aš jį vilkėjau tą vakarą, kai mane apiplėšė!
- Ami, kaip tu atrodai!!! - "pasisveikino" su manimi Liza, mano bendraklasė. Ji yra visai gera mergina, draugiška, suprantanti. na kartais kiek kandi, tačiau teisi.
- Ir tau labas.
- Juk bus vakarėlis po atsiskaitymų...
- Žinau. Aš į jį neisiu.
- nagi eik. Aš juk nenorėjau tavęs atkalbėti, kad neitum. Tik nesuprask manęs klaidingai.
- Ne, viskas gerai. tiesiog šiaip neturiu nuotaikos. Prastai išsimiegojau. Na einu prie nuotraukų. reikia pažiūrėti, ar viskas savo vietose.
- Ok, iki.
- Iki, susitiksim egzuose.
Nuėjau prie savo nuotraukų. Viską apžiūrėjau. tuomet persimečiau keletą žodžių su parodos dalyviais. Po kurio laiko atėjo mokytoja Lemens ir visiems pranešė, kad reikėtų išeiti iš salės, nes už kelių minučių pasirodys komisija. Taigi nuėjau prie paradinių mokyklos durų. Ten buvo gan patogūs krėslai. Tad iš kavos aparato nusipirkau kakavos, atsisėdau ir pradėjau ja mėgautis. Vėl gi sulaukiau krūvos žvilgsnių iš lankytojų. Na jų čia sulaukia daug mokyklos moksleivių, mat čia mokosi vien turčiai. Bet aš... Dar taip apsirengusi! Kad tik kokie žurnalistai manęs nenufotografuotų, nes pakui visur matytųsi pritrenkiamos antraštės: "Mados klyksmas!! Pagal Emersus į madą atkeliauja purvas" arba "Dizainerė Emers nebeturi įdėjau". o dar geriau : "Klaudija Emers gaili savo drabužių vaikams!!".
Mama mane užmuštų. na, bet nieko nepadarysiu. Nusprendžiau patikrintis savo rankinę. ir ką gi radau? Ogi matematikos vadovėlį. Negi tokią dieną reikės mokytis matieką? Pasirausiau giliau ir, deja, nieko daugiau neradau. Tad traukiau tą vadovėlį lauk ir pradėjau kartotis. Nors ką čia kartotis? Tiksliau mokytis...

4. Laukimas (3dalis)

Namuose manęs laukė gydytoja. Ji apžiūrinėja mano žaizdą.
- Man jau nebeskauda, jaučiuosi gerai, - tariau, galima sakyti, vietoj pasisveikinimo.
- Na netrukus sužinosime kaip yra iš tiktųjų. Iš kitų šeimos narių girdėjau, kad mažai ilsėjaisi, - atsakė gydytoja.
Kelias... Ne. Tiksliau kokias trisdešimt minučių sėdėjau krėsle ir atsakinėjau į įvairius klausimus, kol maigė mano galvą. Galiausiai gydytoja nusprendė tvarsčio nebedėti.
- Pagaliau!!! - sušukau džiugiai.
- Bet nepamiršk, kad vis ar negali persistengti ir pervargti.
Kai gydytoja išėjo, aš prisivalgiau, normaliai nusimaudžiau. Turiu omeny, kad mano galva nebebus tokia apgailėtina. vakare kiek pažiūrėjau televizorių, pafotografavau namus. Vėliau pradėjau įtikinėti, koks Eliotas yra geras, savarankiškas ir t.t. Na juk turėjau jam padėti ištrūkti į Europą.
- Na kaip gi pasireiškia tas Elioto atsakingumas? - netikėtas paklausė mama.
- Na... Na... Jis... Eliotas rūpinosi manimi, kai mano galva buvo sužeista. Jis labai priekaištavo, kai ėjau daryti nuotraukų ir t.t., - kad tik ji nieko neįtartų. - Be to jis nevėluoja į fotosesijas, - pridūriau.
Pagalvosiu. O dabar marš į lovą, tu dar normaliai nepasveikai.
Tėtis buvo darbe, o Eliotas vėl kažkur bastėsi su Džese. Tas atsisveikinau su mama ir nulėkiau į savo kambarį. man išties reikėjo pailsėti prieš rytdieną. Nuėjusi į savo kambarį, parašiau broliui žinutę, kad jau pradėjau įkalbinėti mamą, ir kad jis turįs grįžti namo, kad įrodytų savo atsakingumą. Susitvarkiusi atsiguliau į lovą ir nejučia pradėjau galvoti apie rytojų. Visas mano nuotraukas pamatys daugybė žmonių. Tačiau ar pamatys tai tie žmonės nuotraukose?

4. Laukimas (2dalis)

Kol pavalgiau, apžiūrinėjau nuotraukas ir kitus daiktus į kuprinę nei nepastebėjau, kad jau atvažiavo mano vairuotojas.
Užsimetusi kuprinę ant pečių, nulėkiau prie automobilio. Tučtuojau į jį įsėdau ir liepiau važiuoti link mokyklos. tikriausiai bet kuri mergina pirmiausia aikčiotų dėl automobilio. na tau gražus, naujas, juodas BMW. O vairuotojas... Vėl gi merginos aikčiotų nuo to vaikinuko žvilgsnio. Juk aiškiai matyti, kad jis jau mane kabina. Tačiau man nerūpi. Aš vis galvojau kaip surasti man rūpinčius žmones. Nepaisant skelbimo, kurį planavau įdėti į laikraščius, daugiau nieko nesugalvojau
- Na štai mes jau čia, Ami, - tarė vairuotojas vardu Džimis. Mano akis vėl užkliudė jo mirktelėjimas.
- Amelija. Aš esu AMELIJA EMERS, - tarstelėjau piktai.
- Kitą kartą žinosiu, AMELIJA EMERS, - išgirdau ironišką gaidelę.
Tačiau nenorėjau klausytis. Man Džimis nerūpi. Nubėgau į mokyklą. Kaip gerai, kad koridoriuje sutikau direktorę, Tiną Miller.
- Laba diena, ponia Miller, - tariau sunkai, nes nuo bėgimo kiek uždusau.
- Sveika, Amelija, kaip džiugu tave matyti! Jau maniau, kad dėl nebepamatysiu tavęs, dėl tavo žaizdos.
- Na aš tikrai nepraleisčiau tokio dalyko.
- Tikriausiai atėjai pasiruošti baigiamajam darbui.
- Taip. Kaip tik norėjau paklausti, kur man ruošti savo parodą?
- A. Taip... Aktų salėje. Kur gi daugiau. Aš jau norėjau tavo vietą panaikinti, bet mokytoja Lemens tikėjo, kad atvyksi. ir štai... Tu čia.
- Kad ir kaip būtų sunku, vis tiek ateičiau, - nusišypsojau.
- Gerai. Man jau reikia skubėti į mokytojų susirinkimą, o tu rūpinkis savo paroda.
Nei nespėjus atsisveikinti, direktorė jau skubėjo koridoriumi. na, o aš žengiau link aktų salės. Mano vieta buvo tikrai jaukiame kampelyje. Geriau nei tikėjausi. manau, kad ai visai pravers. Pasižvalgiau aplink. Visi jau buvo sukabinę savo nuotraukas ir paveikslus. Tik mano vieta dar tuščia. O kad ilgiau taip nebūtų, aš kibau į darbą.
Nuotraukas sudėlioti nebuvo sunku, nes viską apgalvojau namuose. Aš jas sudėsiu paprastai. Pagal eiliškumą. Pradžioje modeliai ne tokia drąsūs, bet paskui! O paskui esu prisijungui ir aš. Ir mes visi esame laimingi lietuje.
Po geros valandėlės aš jau sėdėjau automobilyje ir važiavau namo. juk reikėjo susiruošti ir pailsėti prieš rytdieną. Džimis vėl kelis kartus bandė mane kalbinti:
- Na, panele Emers, gal šį vakarą norėtum u manimi kur nors nueiti? Pabendrautumėme ir visa kita...
- Žinai, kas tu per vienas, kad čia taip kalbi? Beje, kiek tau metų, jei jau kabini penkiolikmetes? O gal su vyresnėmis nesiseka, a?
- Tai man tuoj bus aštuoniolika, jei ką.
- Aišku.. O tai kaip tave mano tėtis priėmė? Tu juk kaip mano brolis!
- Mano tėvukas užtikrino taviškį, kad aš saugus. be to man reikia papildomų pinigų.
Daugiau nieko nesakiau, nes savo šnekomis nenorėjau suteikti kokių nors vilčių Džimiui. Pradėjau galvoti apie egzaminus. Jie jau kitą savaitę, ir man reikia dar daug ruoštis. Kaip nors susitvarkysiu.

4. Laukimas (1dalis)

- Kur Eliotai? Į Europą?! Taigi tau tik septyniolika. - visu savo pajėgumu šaukė mama. - TAVE!! Ten leisti vieną. O Dieve...

- Sakiau gi tau, mama, kad ne vienas, o su Džesika. Be to pagal savo išvaizdą atrodau vyresnis - įsivaizduoju kaip jis dabar mirkteli.

- Jokiu būdu tu ten nekeliaus! Aš draudžiu.

- Jei tau gaila pinigų, aš pats susimokėsiu. Nagi prašau...

- Eliotai, ne piniguose esmė... Kaip tu nesupranti, man dėl tavęs bus neramu. Jei kas nors atsitiktų?

- Būsiu tikrai geras. Skambinčiau tau, praneščiau, kur esu ir ką veikiu. Mama, man ši kelionė labai svarbi. tai...

- Kas "Tai"?

- Na... Tai gali sustiprinti mano draugystę su Džese, - dabar tikriausiai Eliotas nuraudo kaip burokas, kad mane net juokas suėmė.

- Kuria prasme? - Jaučiu, kad drąsiajai ir išdidžiajai poniai Emers pasidarė taip pat nejauku.

- Na... Aš. aš. Aš ją geriau pažinčiau... ir... sužinočiau, ar aš jai rūpiu tik dėl pinigų, ar iš tikro...

Galiu pagirti. Eliotas puikiai išsisuko. Eilinį kartą...

- Ak, Eliotai, na aš dar pagalvosiu. Bet jei tu dar būsi nesuvaldomas, tai taip ir žinok. Tuomet aš net nebegalvosiu.

- Ačiū, mam.

Tuomet aš išgirdau durų trinktelėjimą. Taigi Eliotas padarė pirmąjį žingsnį dėl kelionės į Europą. Jau yra... OMG!!! Jau beveik dvylika! Kaip gerai, kad tas pokalbis mane prižadino. Aš tučtuojau šokau iš lovos, apsivilkau chalatą, čiupau fotoaparatą ir nubėgau į savo kambarėlį ryškinti nuotraukų.

Tai buvo mažas kambariukas, vietoje mano drabužinės. Nors mama ir labai prieštaravo, bet vis dėl to aš laimėjau ir čia įsirengiau savo mini studiją. Čia yra vienintelė vieta, kur aš galiu pasislėpti nuo viso pasaulio ir svajoti. Tai darysiu ir šiandien, ryškindama nuotraukas. Nors ir labai nekantravau, vis dėl to reikėjo susikaupti. Nes maža klaidelė gali sugadinti visą nuotrauką. Taigi ryškindama nuotraukas, vis labiau troškau susitikti ą trijulę. Man užtektų bent jų tylaus buvimo šalia. Ir staiga aš supratau, kad be jų aš neturiu dalelės savęs.

Kai išėjau iš kambario greitai persirengiau, nusiprausiau ir lėkiau į virtuvę papusryčiauti. Nors tiksliau papietauti. Jaučiau, kad be maisto daugiau neištversiu.

- Kodėl gi dabar mano mažoji Amelija tokia laiminga? ž paklausė tėtis, kai nulipau žemyn.

- Ai, nieko ypatinga, - tariau - nors ne. Tėti, ar niekada aš nebuvau padariusi tokių puikių nuotraukų!

- Džiaugiuosi dėl tavęs.

Tuomet mes kurį laiką tylėjome. Tuo tarpu aš pasiruošiau sausus pusryčius su pienu, o tėtis toliau skaitė laikraštį.

- Šiandien važiuosiu į menų mokyklą. Man reikia paruošti savo nuotraukų parodą. o rytoj jau bus baigiamųjų darbų pristatymas.

- Na jau ne! Sakiau tau, kad nėra ko vargintis. Aš viską sutvarkysiu.

- Bet, tėti...

- Ne, ne, ne. Ir dar kartą NE!

- Tai juk yra mano svajonė. Aš noriu tą mokyklą pabaigti sąžiningai, o ne pinigų pagalba.

- Na gerai. Bet aš pasamdysiu tau vairuotoją, kuris nuveš tave pirmyn ir atgal.

- Ačiū, - su nugalėtojos šypsena veide, padėkojau tėčiui.

Taigi jau žengiau du žingsnius savo svajonės išsipildymo link: padariau nuotraukas ir įkalbėjau tėtį leisti man pristatyti baigiamąjį. Dabar jau viskas priklausys nuo vertinimo komisijos. Bijau jų, nes jie labai netikėti ir neaišku, ką pagalvos apie darbą, tačiau aš tikiu ir manau, kad man pavyks.

3. Džiaugsmas lietuje (4dalis)

O po valandėlės kitos, aš jau gulėjau lovoje, savo kambaryje ir mąsčiau apie būsimas nuotraukas. Aš taip dėl jų nekantravau, kad ilgiau nei minutei negalėjau nukelti savo minčių kitur. Netikėtai į duris pabeldė Eliotas:
- Nu... labas, sesute, - tai aš vadinu tipišku septyniolikmečio pasisveikinimu. - kaip tavo smegenėlės laikosi? Girdėjau, kad šiandien truputį prisidirbai?
- Ai, atstok geriau. nevaidink, kad aš tau čia labai rūpiu. geriau sakyk ko nori.
- Ok. Tai vat.. Pirmiausia linkėjimai nuo Saros. Sakė, kad nepyktum ant jos.
- Ir viskas?
- Nu ne... Dar sakė, kad supranta, jog nebebūsite tokios draugės kaip seniau. Na, o dabar prie svarbiausio dalyko. Žinai Džesiką Dorf?
- kas gi jos nežino, - suprunkščiau aš.
Toji Džesė yra naujoji Niujorko -žvaigždutė. Ji yra labai graži, tad dirba modeliu. Na dar ji dažnai pristato mamos kolekcijas.
- Na... Ji mano mergina...
- Dar viena? - nesulaikiusi juoko tariau aš. - Ar tau jų negaila?
- Na, nesvarbu, - nesusilaikęs nusišypsojo ir Eliotas. - Žodžiu šią vasarą mes norime pakeliauti po Europą.
- Ir prie ko čia aš?
- Na... Tu turi padėti įtikinti tėvus, kad išleistų.
- Nežinau...
- Nagi, būk tikra jaunesnioji sesutė, - pradėjo gražbyliauti jis.
- Na gerai, bet tu man būsi skolingas dar vieną paslaugą.
- Kaip man palengvėjo. Nu tada sutarta.. Dabar ilsėkis, nes man reikia, kad būtum blaivaus proto. Atia.
- Mhm..., - kiek įsižeidusi sumurmėjau aš.
Kartais Eliotas būna kandus ir erzinantis, tačiau jis yra geros širdies, nors ir mėgsta prisidirbti. Mes, galima sakyti, esam puikūs sąjungininkai susimokant prieš tėvus. Na aš jį tikrai labai myliu myliu, ir žinau, kad aš jam taip pat tūpiu, nors tiesiogiai to niekada neparodome.
Jau buvo vėlu. Pats laikas miegoti, tad aš įsijungiau šviesą ir pradėjau galvoti apie šią dieną. Kokia ji buvo įdomi...

3. Džiaugsmas lietuje (3dalis)

Kai grįžau jau buvo be penkiolikos šešios. Galvojau planus, kaip slapta nusliūkinti į savo kambarį, kad niekas manęs nekamantinėtų. Tačiau vos tik įžengiau į namus, pasirodė mama:
- Amelija!!! Kur tu buvai? Juk tau galva tai dar nesugijo! Ir ką tu sau galvojai. O dar visa šlapia!
- Atsiprašau, mama, bet man juk reikia gryno oro. be to, turėjau padaryti nuotraukas baigiamajam.
- Ak, dar nuotraukas darai?! Gi tėtis tau sakė, jog viską sutvarkys, kad tau nereikėtų atsiskaityti.
- Bet gi nieko man neatsitiko. Ir pati žinai kaip man tai svarbu.
- Tačiau galėjo atsitikti. Tau juk galva nesugijo! O kokia tu dar šlapia... Ir tvarstis permirko... Greit eik nusiprausti ir persirengti. O tada į lovą ir ilsėtis!
- Tu visai nieko nesupranti1 Tu nei kiek nesidomi mano pomėgiais, turiu daryti viską kaip tu nori! Drabužiai, pristatymai, podiumai, pobūviai. Tai ne man! Ir iš viso grynas oras man padėjo. bent jau galvos nebeskauda.
Viską išsakiusi patraukiau į savo kambarį. Prieš išeinant dar kai ką išgirdau:
- Beje tau skambino Sara. - Tai mama tarė tyliai, mažumėlė sutrikusi.
Sara! Ko ji man skambina> Aš taip įsiutau, kad tikriausiai visi, kas yra namuose, girdėjo kaip trenkiau durimis ir garsiai nusikeikiau. Nuėjau į savo vonios kambarį, atsukau vandenį, pripyliau putų. Kambarėlis iš karto pakvipo gėlėmis. Pažiūrėjau į save veidrodyje. O Dieve! Aš iš ties esu tiek permirkusi, kad net per drabužius persišvietė visas mano kūnas. O bintas... Ką su juo daryti? Bijojau jį nusiimti, bet reikėjo, nes galva neplauta jau ilgokai. Šiaip ne taip nusiėmiau tą bintą ir mano akys užkliuvo už žaizdos. Pirmą kartą ją pamačiau per tiek laiko. Juokinga, bet ką padarysi. Ir jos jau beveik nematyti! Tik mažas šašiukas ir siūlė.Dabar atėjo drabužių eilė. Na ir sunkumėlis!Jie lipte prilipę prie manęs. O kai juos nusivilkau ir bandžiau išgręžti... To net nereikėjo. Vanduo ir taip savaime jau varvėjo.
Taigi atsiguliau į vonią, bandydama negalvoti apie Saros skambutį. Ir šį kartą tai padaryti buvo labai lengva., nes tučtuojau prisiminiau šios dienos įvykius. Staiga man dingo visas pyktis, ir aš grįžau į prisiminimus. Buvo taip linksma... Kaip norėčiau juos dar kartą susitikti. Kokia aš kvailė!!! Man reikėjo paklausti bent jau jų vardų ar duoti savo telefono numerį. Kaip aš su jais susisieksiu? Netikėtai dingo visas maudymosi malonumas. Dabar mane apėmė neviltis. Ir kaip aš juos rasiu? Nors yra dar viena viltis... Taip... Būtų stebuklas jei nors kartą gyvenime man pasitarnautų tos visos iškabos Niujorke su Emersų pavarde. Jie tikrai pamatys nors vieną iškabą ir susigaudys, kad ta mergina ant plakatų esu aš. Nors jie nepanašūs į tokius žmones, kuriems rūpi Niujorko grietinėlė.
Tačiau ta mintis vis tiek mane guodė, tad aš kiek galėjau nusiraminau ir maudžiausi toliau.

3. Džiaugsmas lietuje (2dalis)

Laikas slinko labai lėtai. Kad jį prastumčiau, fotografavau savo kambarį. Padariau apie penkis šimtus nuotraukų (jei ne daugiau). Per tas kelias dienas, kol čia viską fotografavau, kelis kartus apsilankė gydytoja, kuri apžiūrėjo mano žaizdą. Na gerai, kad ji bent jau sparčiai gijo. Tuomet pradėjau kartotis mokyklos kurs, nes egzai neišvengiamai artėjo. tačiau, kad ir kaip stengiausi, niekaip iš galvos negalėjau išmesti baigiamojo darbo. Būčiau pabėgusi per tas kelias dienas jo daryti, tačiau labai smarkiai lijo. Na ir dabar nesimato, kad tas lietus kada nors baigsis.
Staiga man kilo netikėta mintis, kad galiu fotografuoti ir per lietų. Būtų visai šaunu. Tikriausiai niekas neturės tokių nuotraukų. tad kol namie nėra nei tėvų, nei Elioto, čiupau fotoaparatą, persirengiau ir išlėkiau į miestą ieškoti, ką man fotografuoti.
laimei, man labai pasisekė, nes netoliese, parkelyje, radau labai gražų vaizdą. Pora paauglių, labai gražiai įdegusių, lakstė per lietų. Vaikinukas buvo šviesesnis, tačiau tikrai ne toks baltas kaip aš. Mergina atrodė jaunesnė ir tamsesnio gymio nei jis, tačiau labai į jį panaši. Jie atrodė tokie laimingi, kad man net širdį suspaudė. Taip norėjau ir aš būti tokia laiminga.
Toliau ant suolelio sėdėjo vyras, maždaug keturiasdešimties metų. Visas tas vaizdas, kartu sudėjus, atrodė pritrenkiamai, tad nieko nelaukus pradėjau slapčia fotografuoti. Ėjau ir pro kitas puses tarp medžių, kur taip pat juos fotografavau. Na, o kai atrodo, kad jau padariau iš pasalų viską, ką galėjau (kad ir kaip keista), įsidrąsinau ir priėjau prie jų:
- Sveiki. Aš esu Amelija. Lankau menų mokyklą ir šiuo metu darau baigiamąjį darbą. Esu būsima fotografė. Ar galėčiau aš jus įamžinti? Man tai išties labai svarbu, - išpyškinau viską vienu atodūsiu.
Iš jų žvilgsnių supratau, kad jie tikrai ne vietiniai, nes manęs jie nepažino. Net iš jų išvaizdos matyti, kad jie gyvena, ten kur yra daug saulės. Porelė kiek susižvalgė ir mergina tarė:
- Na gerai, kodėl gi ne, - ir man nusišypsojo labai žavia šypsena. - Ką mums daryti?
- Ačiū labai. Tiesiog darykite tai, ką darėte iki šiol, - su palengvėjimu aš irgi nusišypsojau. Pradžioje sekėsi kiek sunkiau, nes, matyt, buvo nebedrąsu, tačiau po kelių minučių aš jau įamžinau krūvą neįkainojamų akimirkų. O tas vyras tolumoje teikė tokio paslaptingumo, kad aš net neturiu žodžių tam apsakyti. Vėliau aš tiek įsidrąsinau, kad iš kuprinės išsitraukiau stovą, prie kurio pritvirtinau fotoaparatą, ir prisijungiau prie jų, įjungusi laikmatį. mes taip šėliojome lietuje, kad aš net užmiršau savo subintuotą galvą. Tokio džiaugsmo nepatyriau niekada.
Mes bėgiojome, taškėmės po balas, be perstojo juokėmės, ėjome po medžiais, kur lietaus lašai nuo lapų krito dar smarkiau. Net tas vyras tolumoje nusišypsojo. Niekad nemaniau, kad lietus teikia tiek džiaugsmo.
- Kas jis? - netikėtai paklausiau.
- Jis.. Paulas. Mūsų tėtis, - atsakė mergina.
Nė nepajutau, kaip mano veide atsirado plati šypsena. Aš tokia laiminga!!! Vadinasi ta porelė yra ne kas kitas, o kaip brolis ir sesuo. Kaip atsipeikėjau nuo to džiaugsmo, pamačiau į mane įsmeigtas tamsiai pilkas akis. Taip... Mano ir to vaikino žvilgsniai susitiko. Nei neįsivaizduoju kiek laiko mes taip žiūrėjome, tik žinau, kad jaučiau kažką keisto, tarsi aš tik su juo būčiau saugi. Staiga viską nutraukė mergina (kuri nežinia kada suspėjo), bet jau gulėjo ant šlapios žolės ir gėrėjosi dangumi.
Taigi, kai mes atsipeikėjome, tas berniukas nubėgo pas seserį, o aš tuo tarpu nubėgau pažiūrėti a mano fotoaparatas dar gyvas bei kokių nuotraukų jis pridarė. Netikėtai išgirdau skambutį. Paėmiau savo telefoną. na dabar tai man klius. Bet aš įsidėjau telefoną atgal į kuprinę. Susidėjau ten ir kitus daiktus, išskyrus fotoaparatą. Greitai, paskubomis padariau paskutinę nuotrauką ir tada surikau:
- Atia!!! Aš jau turiu eiti! Buvo išties malonu ir linksma. Tikiuosi dar kada susitikti!
Na ir pasukau namų link. nors žodžiais jie ir neatsisveikino su manimi, tačiau jaučiau įsmeigtus jų visų trijų žvilgsnius į mane. Buvau tokia laiminga, kad nė nesusimąsčiau, kas manęs laukia namuose.
Ir iš viso, kiek dabar jau valandų?

3. Džiaugsmas lietuje (1dalis)

Nubudau savo kambaryje. Vos tik atmerkiau akis, teko jas vėl užmerkti, nes akys labai jau bijo šviesos. Tada ir vėl pajutau skausmą galvoje. Pačiupinėjau. Ji subintuota. Pažvelgiau link stalelio prie lovos pažiūrėti kiek valandų ir mano akys užkliuvo už naujo fotoaparato ir telefono. O kurgi senieji mano daiktai? Tiksliai... Dabar viską atsiminiau. Mano daiktus gi pavogė... Pažvelgiau į kitą pusę ie pamačiau ne vieną gėlių puokštę. Bet prie vienos violetinių rožių puokštės radau voką. Paėmiau jį ir atplėšiau, o ten parašyta tai, nuo ko man pasidarė tikrai bloga:

"Miela Amelija,

Labai užjaučiu dėl to, kas atsitiko

ir linkiu tau kuo greičiau pasveikti.

Sara."

Kokia veidmainė!!!!!!

- Amelija? O, tu jau nubudai. Kaip džiugu! - Išgirdau tėčio balsą. nė nepastebėjau kaip jis įėjo. - Kaip tu jautiesi?

- Gan gerai. Tik kad labai skauda galvą. Kiek laiko aš čia taip jau guliu?

- Jau trečia diena. Tau nemenkai sutrenkta galva buvo. Kaip čia taip atsitiko?

- Kas? Aaaa... Ėjau iš Saros namų ir trumpam prisėdau aikštėje ant suoliuko. Tada netikėtai ka-kas trenkė man į galvą.

- Oi, Amelija, kiek kartų tau reikės kartoti, kad vakarais nevaikščiotum viana?! Juk Niujorkas ne toks jau nekaltas miestas...

- Aj, na gerai. Daugiau taip nepasikartos. o kur mama su Eliotu?

- Mama ieško naujo modelio, kuris trumpam pavadus tave, kol sveiksi, o Eliotas... Jis tikiausiai mokykloje.

- O Dieve!!! Mokykla! Liko tik dvi savaitės iki atostogų. o dar gi egzaminai laukia. O dar menų mokyklos baigiamasis! Turiu keltis ir ruoštis...

- Pala pala. Tu dar privalai kelias dienas pailsėti. O į mokyklą nueisitik laikyti egzaminus. Jiems manau, kad gali pasiruošti ir savarankiškai.

- O kaip baigiamasis?

- Na... Manau, kad išeis susitarti, kad jo nereikėtų ruošti.

- Bet...

- Jokių BET!! Badar ilsėkis, o kartotis galėsi pradėti tik po kelių dienų.

- Gerai.

- Na iki. Vakare užsuksiu.

- Gerai. Atia.

2. Geriau jau nebūna! (2dalis)

Einu namo ir stengiuosi negalvoti apie šios dienos įvykius. Tačiau nelabai sekėsi. Man vis nedavė ramybės mintys apie Sarą. Kodėl ji taip su manimi pasielgė? Priėjau aikštę, kuri yra netoli mano namų. Susiradau švaresnį suoliuką ir atsisėdau ant jo. Dabar eiti namo dar tikrai nenorėjau. Taigi, stengdamasi pamiršti Sarą, aš pradėjau galvoti, kas galėtų dalyvauti fotosesijoje, tačiau nieko tinkamo nesugalvojau. Samdyti nieko nenorėjau.. Nes mano nuotraukose norėčiau, kad būtų artimas žmogus. Tačiau kas? Tikriausiai teks slapčia fotografuoti kitus žmones parke...
Staiga mano apmąstymus nutraukė šnaresys už nugaros. Nei nenumaniau ką daryti. Ar pasižiūrėti, kas ten yra, ar ne... Tačiau smalsumas nugalėjo. Ir sulig ta sekunde, kai pagalvojau, kad atsisuksiu, gavau smūgį į galvą su kažkokiu daiktu ir aš nukritau...

***

Atmerkiau akis. Kaip suprasti? Kodėl aš ne namuose, o lauke? Staiga pajutau stiprų skausmą. Bandžiau pasikelti, bet veltui. Galva nerealiai svaigo. Paliečiau rankomis pakaušį ir pajutau kai ką šlapia. Kraujas... Feee... Man pasidarė žiauriai bloga, tačiau įveikusi blogumą, šiaip ne taip atsistojau. Pradėjau ieškoti rankinės. Tačiau jos nė kvapo. Staiga atsiminiau, kas įvyko. Kažin kiek laiko gulėjau taip be sąmonės... Neturiu žalio supratimo, kiek dabar valandų.

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, kas galėtų man padėti. Tad patraukiau namų link. Eiti pradaužta galva tikrai sunku. Kliūnu už visokių bortelių, plytelių ir akmenų. Keletą kartu net išsitiesiau ant žemės. Šiaip ne taip nusigavau iki namų. Spėjau pamatyti mamą, bėgančią link manęs, ir tada aš griuvau...