- Kur Eliotai? Į Europą?! Taigi tau tik septyniolika. - visu savo pajėgumu šaukė mama. - TAVE!! Ten leisti vieną. O Dieve...
- Sakiau gi tau, mama, kad ne vienas, o su Džesika. Be to pagal savo išvaizdą atrodau vyresnis - įsivaizduoju kaip jis dabar mirkteli.
- Jokiu būdu tu ten nekeliaus! Aš draudžiu.
- Jei tau gaila pinigų, aš pats susimokėsiu. Nagi prašau...
- Eliotai, ne piniguose esmė... Kaip tu nesupranti, man dėl tavęs bus neramu. Jei kas nors atsitiktų?
- Būsiu tikrai geras. Skambinčiau tau, praneščiau, kur esu ir ką veikiu. Mama, man ši kelionė labai svarbi. tai...
- Kas "Tai"?
- Na... Tai gali sustiprinti mano draugystę su Džese, - dabar tikriausiai Eliotas nuraudo kaip burokas, kad mane net juokas suėmė.
- Kuria prasme? - Jaučiu, kad drąsiajai ir išdidžiajai poniai Emers pasidarė taip pat nejauku.
- Na... Aš. aš. Aš ją geriau pažinčiau... ir... sužinočiau, ar aš jai rūpiu tik dėl pinigų, ar iš tikro...
Galiu pagirti. Eliotas puikiai išsisuko. Eilinį kartą...
- Ak, Eliotai, na aš dar pagalvosiu. Bet jei tu dar būsi nesuvaldomas, tai taip ir žinok. Tuomet aš net nebegalvosiu.
- Ačiū, mam.
Tuomet aš išgirdau durų trinktelėjimą. Taigi Eliotas padarė pirmąjį žingsnį dėl kelionės į Europą. Jau yra... OMG!!! Jau beveik dvylika! Kaip gerai, kad tas pokalbis mane prižadino. Aš tučtuojau šokau iš lovos, apsivilkau chalatą, čiupau fotoaparatą ir nubėgau į savo kambarėlį ryškinti nuotraukų.
Tai buvo mažas kambariukas, vietoje mano drabužinės. Nors mama ir labai prieštaravo, bet vis dėl to aš laimėjau ir čia įsirengiau savo mini studiją. Čia yra vienintelė vieta, kur aš galiu pasislėpti nuo viso pasaulio ir svajoti. Tai darysiu ir šiandien, ryškindama nuotraukas. Nors ir labai nekantravau, vis dėl to reikėjo susikaupti. Nes maža klaidelė gali sugadinti visą nuotrauką. Taigi ryškindama nuotraukas, vis labiau troškau susitikti ą trijulę. Man užtektų bent jų tylaus buvimo šalia. Ir staiga aš supratau, kad be jų aš neturiu dalelės savęs.
Kai išėjau iš kambario greitai persirengiau, nusiprausiau ir lėkiau į virtuvę papusryčiauti. Nors tiksliau papietauti. Jaučiau, kad be maisto daugiau neištversiu.
- Kodėl gi dabar mano mažoji Amelija tokia laiminga? ž paklausė tėtis, kai nulipau žemyn.
- Ai, nieko ypatinga, - tariau - nors ne. Tėti, ar niekada aš nebuvau padariusi tokių puikių nuotraukų!
- Džiaugiuosi dėl tavęs.
Tuomet mes kurį laiką tylėjome. Tuo tarpu aš pasiruošiau sausus pusryčius su pienu, o tėtis toliau skaitė laikraštį.
- Šiandien važiuosiu į menų mokyklą. Man reikia paruošti savo nuotraukų parodą. o rytoj jau bus baigiamųjų darbų pristatymas.
- Na jau ne! Sakiau tau, kad nėra ko vargintis. Aš viską sutvarkysiu.
- Bet, tėti...
- Ne, ne, ne. Ir dar kartą NE!
- Tai juk yra mano svajonė. Aš noriu tą mokyklą pabaigti sąžiningai, o ne pinigų pagalba.
- Na gerai. Bet aš pasamdysiu tau vairuotoją, kuris nuveš tave pirmyn ir atgal.
- Ačiū, - su nugalėtojos šypsena veide, padėkojau tėčiui.
Taigi jau žengiau du žingsnius savo svajonės išsipildymo link: padariau nuotraukas ir įkalbėjau tėtį leisti man pristatyti baigiamąjį. Dabar jau viskas priklausys nuo vertinimo komisijos. Bijau jų, nes jie labai netikėti ir neaišku, ką pagalvos apie darbą, tačiau aš tikiu ir manau, kad man pavyks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą