16. Pasiteisinimai (1 dalis)

Mane pažadino staigus šviesos blyksnis į akis. Tikriausiai kažkas atitraukė užuolaidas.

- Kas per beprotis žadina mane ankstų rytą? - paklausiau šiek tiek užkimusi.

- Šiaip jau antra dienos, - išgirdau Marčio balsą. - Manau, kad jau reikėtų mums judėti, nes tavo tėvai yra. Gal jau tavęs ieško kas nors...

- Ammm... Ok. Aš tuoj atsikelsiu.

Trinktelėjus durims, aš dar kartą bandžiau atsimerkti. Jėtau, kaip noriu dar miego! Apsidairiau po kambarį. Saulės šviesoje jis dar gražesnis nei naktį. Miegojau Marčio kambaryje. Tik gaila vargšelio. Teko jam išsikraustyti ant sofos. Lėtai atsikėliau, apsirengiau vakarykščius drabužius, kurie, deja, man sukėlė ne geriausius jausmus. Netrukus jau ištipenau į virtuvę ir prisėdau ant kėdės. Apskritai paėmus, jų namučiai tokie maži ir paprasti, i nekaip pas mane, kur galima pasiklysti.

- Ko valgysi pusryčiams?

- O ko galima? - paklausiau.

- Hmmm.. Net nežinau. Nelabai ką ir pagaminti moku, - atsakė Martynas.

- Tiks tas, ką ir tu valgai. Kur tavo tėvas su Ele.

- Tėtis dirba, o Elė anksti rytą išvažiavo su tuo. Na to, kurio vardo niekaip neatsimenu.

- A. Aišku. Tai aš einu nusiprausti.

- Oky.
Kai grįžau, virtuvė kvepėjo kiaušiniene. Nu jo... Mano pilvas iš karto sugurgė. Kažin kada aš paskutinį kartą valgiau tokį padorų, naminį maistą.

- Kaip skaniai kvepia.. Gal padėti?

- Ne nebūtina.

- Padarysiu arbatos.

- Na gerai.

***

- Amelija? - sutikau Nikolą prie viešbučio durų. O taip... Prasidės. - Kur buvai? Ir dar su tuo.. - piktai nužvelgė Martyną.

- Ne tavo reikalas.

- Kaip tai ne mano? Ką man galvoti, kai visą naktį nebūni savo kambary, o ryte grįžti su tuo...

- Klausyk, aš ne kokia lėlytė, kurią gali varinėti kaip tik tu nori. Aš noriu turėti savo privatų gyvenimą apie kurį tau žinoti nebūtina.

- Bet gi tu mano mergina...

- Gal.

- Gal?

- Pasikalbėsim vėliau. Čiau.

Pasukau link savo kambarių. Na vargelis manęs laukia...

- Amelija, aš trumpam einu, - tarė Martis. - Vėliau ateisiu. Galėsi pasimokyti portugalų.

- Ok. Iki.

Kambaryje negana to laukė Džesika. Na gal ji manęs nekankins savo klausimais.

- Kur buvai? - tai pirmieji jos ištarti žodžiai.

- Nakvojau pas Elę.

- Kaip tu ten nusigavai?

- Nežinau. O kur Eliotas arba tėvai?

- Išvažiavo į kažkokį susitikimą. Pradėjo visokie iš Niujorko keliauti. Ieškojo ir tavęs ir neradę išvažiavo. Matosi, kad rimtai užpykę ant tavęs.

- Vienodai man. Einam gal į baseiną?

- Ok, bet vėliau. Už kokių trijų valandų, gerai?

- O kodėl?

- Masažų laukiu.

- Aišku. Tai prasimanysiu, ką veikti. Susitiksim tada prie baseino.

- Ok. Iki.

Ir ji išėjo.

Nusprendžiau ramiai paskaityti knygą. Jau senokai tokį dalyką laikiau rankose. Man beskaitant išgirdau skambutį į duris. Turbūt Martis, bet atidariusi duris, pamačiau, kad klydau. Nikolas.

- Paliksi tu kada nors mane ramybėje.

- Mums reikia pasikalbėti.

- Apie ką?

- Apie mus. Taip ilgiau tęstis negali.

- Užeik, - parodžiau į svetainę. - Sėskis. Nori ko nors atsigerti?

- Ne dabar.

- Na, o aš einu paimti ko nors.

- Palauk, Amelija! Neik dabar niekur. Sėsk ir pakalbam.

- Nu ok, - atsisėdau. - Kokios problemos?

- Ką tu veikei su Martynu?

- Nakvojau pas jį?

- Tai tu mane apgaudinėji?

- Ne. Bėgiojau vakar ir netyčia nubėgau iki jų. Buvo labai vėlu tai ir likau ten.

- Kodėl tu manęs vengi?

- Nes... - čia jau reikia pagalvoti. Kodėl aš jo vengiu? - Nežinau.

- Tu su tais savo "nežinau" mane skaudini.

- Vengiu, nes man viskas vyksta per greitai, - išrėžiau. - Kiek mes laiko pažįstami? Kelias savaites? O aš apie tave nieko nežinau. Iš vis kas, tu per vienas? Manau, kad aš tau čia pulsiu į glėbį? Tau gerai tu mane pažįsti, nes pastoviai kažkur matai. Ir nepasakyčiau, kad čia vadinasi pažinimas.

- Bet pirmos dienos buvo tokios gražios...

- Pirmos dienos? Man tai nieko nereiškia. Trumpam pasidaviau šiltiems orams, atsipalaidavau. Jėtau, aš net tavo pavardės nežinau...

- Tai ką darom? - pirmą katą mačiau Niką tokį rimtą.

- Nežinau.

- Tai sugalvokim, nes taip tęstis nebegali.

- Vis dar nenori ko nors užgerti? - paklausiau.

- Dabar neatsisakyčiau ko nors stipresnio.

- Tarkim ko?

- Tiks koks viskis. Tik nepagailėk ir atnešk visą butelį.

Nuėjusi prie barelio ir paėmiau dalyką, o pati pasiėmiau sulčių.

- Prašom, - padaviau.

Kurį laiką buvo tylu.

- Gal reikėtų... Nors ne, - apsigalvojo.

- Tu manęs nespaudi, aš nuo tavęs nebėgu. Tu nieko iš manęs nesitiki, tol kol normaliai nepažinsim vienas kito. Ir prašau neerzink manęs.

- Gerai, - jis atrodė kiek nusiminęs.

- Tiesiog daugiau normaliai pabendraukime.

- Ok. Gerai būtų, jei ateičiau šiandien kokią aštuntą ir kur nors nueitumėm?

- Lauksiu.

- Na tai aš einu, - atsistojo.

Palydėjau jį link durų, koridoriuje, prie durų jis mane pabučiavo. Tik šį kartą nebuvo jokių aistrų - nieko. O kai atsisveikinome, pamačiau tolumoje stovintį Martį.

15. Aplankymas (2 dalis)

- Labas, vaikai! - sušuko mama iš kito oro uosto galo, kai tik mus pamatė. Iš paskos ėjo tėtis su lagaminais. Mes jai pamojavom. - Kaip gera jus matyti... - tarė ji, kai priėjome.

- Labas, mama, - pasisveikinau, tėti.

Eliotas taip pat dideliu džiaugsmu nedegė.

- Einam į kokią kavinę, papasakosit, kaip sekasi jums, - tarė tėtis.

- Mes ką tik pavalgėm.

- Nesvarbu. Už tai aš be galo alkanas, todėl eisim.

Kaip keista... Visa šeima kartu... Net nežinau, kaip dabar elgtis ir ką daryti. Tėtis užsisakė visą galybę maisto, o mama kažkokią vegetarišką nesąmonę (kaip visada).

- Amelija, kokia tu įdegusi. Deginaisi?

- Kiek atsimenu, nesideginau. Kiek laiko jūs čia būsit?

- Žadam porą savaitėlių, jeigu neiškvies į Niujorką mūsų.

- Jo. Greit važiuosim? - nekantravo Eliotas.

- Tai gal pabūnam čia? - paklausė mama, nors iš tikrųjų tai buvo liepimas.

- Nu ok.

- Tai ką jūs čia veikiate? - pasiteiravo tėtis.

Na ir įsivėlėme į niekingus pasakojimus nuslėpdami pačius svarbiausius faktus, kurių nenorime, kad žinotų tėvai. Žodžiu, didžioji dalis mūsų veiklos liko jiems nežinoma.

***

- Vaikai, mes dar nesakėm jums, bet kažkurią dieną atvažiuos čia porą žmonių darbo reikalais ir būtų gerai, kad jūs būtumėte. Dar padarysime čia šiokią tokią fotosesiją gamtoje, - lyg niekur nieko užsiminė mama.

- Ką?! Mama, mes juk tarėmės, kad šią vasarą nebus... - bandžiau pasipriešinti.

- Taigi tai tik viena diena. Gerai Eliotai?

- Mhm, - sumurmėjo jis. - Džesei reikės?

- Gera mintis. Galėsime ir su ja padaryti keletą nuotraukų.

Viskas, šiai dienai mano nuotaika jau galutinai sugadinta. Nebenorėsiu nieko. Ir kaip ji sau taip galvoja! Aiškiai atsimenu, kai sakė, jog dirbti pradėsiu nuo rudens.

Netrukus mes jau važiavome į kažkokį muziejų nauju tėčio išnuomotu automobiliu. Nieko aš tame muziejuje taip ir nepažiūrėjau, tik sekiojau iš paskos ir jei reikėdavo, ką nors pasakydavau.

Dar kiek pabuvom mieste. Tėvai nusipirko daiktus, kuriuos paliko namuose. Mat į lagaminus nebetilpo. Vakarop jau važiavome į viešbutį,o kai grįžome jau buvo pradėję temti.

- Jūs užsisakę kambarį? - paklausė Eliotas.

- Tai aišku. Na, vaikai, išsimiegokite. Mes jums nebetrukdysim. Iki, - atsisveikino mama.

- Ate.

- Čiau.

Atsisveikinusi pasukau į savo kambarį, tiksliau kambarius. Buvau ant tiek įpykusi, kad man būtinai reikėjo išsilieti. Tik dar nesugalvoju kaip. Vonia ar dušas nepadės. Tai mane atpalaiduos, bet aš neišsiliesiu. Ir kaip jie drįsta čia atvažiuoti ir ko nors prašyti! Matau, kad aš kaip dukra jiems esu tikrai ne pirmoje vietoje. Nauda. Taip.. Jie bando vis išpešti naudos ir nesvarbu iš ko. Atsidariusi spintą, apsivilkau elektrinės spalvos megztuką, nes lauke jau vėsoka, persimoviau sportbačius ir moviau pro duris. Tikiuosi kelyje man nesimaišys niekas.

Lauke įsijungiau trankią muziką visu garsu, kad nieko negirdėčiau, kad atsiribočiau nuo aplinkos ir pasileidau bėgti. Tiksliai nežinau kur, bet svarbu, kad bėgti. Nei nepajutau, kaip mano skruostais pradėjo riedėti ašaros, o tą pačią dainą vis jungiau iš naujo ir iš naujo. Bėgti ir verkti - keistas derinys, tačiau man padėjo. Nežinau po kiek laiko,bet kažkurią akimirką pajutau, kad nebeturiu iš ko verkti. Baigėsi mano ašaros. Tuomet aš sustojau ir apsidairiau. Kur atsidūriau?

Buvau visiškai nežinomoje vietoje, vienui viena. Nematyti nei vieno civilivacijos ženklo, išskyrus kelią. Šaunu! Dar ir laikrodžio nepasiėmiau. Kiek aš čia laiko bėgau? Kad nesiseka, tai nesiseka. Kas belieka daryti? Tik apsisukti ir ir eiti tuo keliuku. Taip ir padariau. Keista, kad vėl nepravirkau, nors ir labai noriu. Mane sukaustė šioks toks išgąstis, kur dar labiau padidėjo, kai priėjau kryžkelę. Kur man sukti? Kairė, dešinė... Dabar tai išsigandau ne juokais. Mane išpylė prakaitas, pasidarė žiauriai bloga ir ištryško ašaros. Vėl.. Kur, po galais, aš randuosi?! Norėjau pradėti rėkti, šauktis pagalbos, bet negalėjau prasižioti. Be to, kas mane čia išgirstų. Esu ant kažkokio džiunglių keliuko, kur tikriausiai manęs niekas neras. Galbūt aš čia mirsiu, mane suės kokie gyvūnai, o kiti tuo tarpu ramiai miegos savo lovose iki ryto, kai pradės ieškoti manęs. Tik kažin, ar ras.

- Baik, Amelija, - tariau sau. - Negalima taip galvoti.

Atsisėdau ant kažkokio kelmo ir bandžiau galvoti, nors ne visai ir gavosi. Žinau!! Eisiu tarkim į kairę. Juk vis tiek turiu pasiekti kažkokią civilizuotą vietą, kur rasiu žmonių. Atsistojau ir patraukiau į kairę pusę. Ėjau, ėjau, ėjau... Nieko. Nežinau, kiek laiko aš čia taip einu, bet nieko nėra. Gal man apsisukti? Įsidėjau ausinukus į ausis ir ėjau toliau. Tačiau netikėtai mp3 išsijungė. Šaunu! Dabar einu viena, visiškoje tyloje, o pirmai nors atrodė, kad kažkas kalba, yra žmonių. Baimė dar labiau pakilo, nes girdėjosi visi naktinių gyvūnų garsai. Brr....

- Amelija? - pasigirdo balsas iš toli.

Aš sustojau netekusi žado. Gal man pasigirdo.... Bet dėl viso pikto:

- Taip....

- Ką tu čia veiki? - iš po medžių pasirodė Marynas.

- Ačiū Dievui nors vieną žmogų radau, - puoliau jam ant kaklo. - Manau, kad čia kur nors griovy numirsiu.

Baimė atslūgo, aš garsiai atsikvėpiau.

- Kaip suprast? - paklausė jis, kai galiausiai nuo jo atšokau.

- Pasiklydau.

- Kaip tai?

- Va taip. Kaip gerai, kad tu čia. Gali palydėti mane iki viešbučio?

- Bet kad jau po pirmos nakties, o miestelis tai toli. Iš vis, kaip tu čia atsidūrei?

- Atbėgau.

Pasigirdo juokas.

- Kaip tai?

- Na bėgau ir nubėgau.

- Gal geriau einam pas mane. Galėsi pernakvoti, o ryt nuvešiu tave.

- Ačiū labai. O ką tu čia veiki, jei jau po pirmos?

- Vaikščiojau. Na, o dabar einam, kai grįši susitvarkysi, nusivalysi tas ašaras ir galėsi papasakoti viską.

- Mhm.

Nu jo, jei jau po pirmos, tai manęs nebuvo geras penkias valandas. Dabar galvoju, kad išties pasisekė... Taip begalvodama nuėjau kartu su Martynu...

15. Aplankymas (1 dalis)

Praėjo penkios dienos. Man jos buvo tikrai nelengvos. Vis lindo Nikolas. Mat gi dabar jis mano vaikinas. Bet aš jo vengiau kiek tik galėjau. Normaliai su juo susitikus buvau gal tik kelis kartus. Tada ėjome pasivaikščioti, pavalgyti. Nuobodybė. O kitus kartus susitikę buvom tik prabėgom. Mane išgelbėjo nuo to keli dalykai. Vienas iš jų - portugalų kalbos mokymasis. Tai buvo puiki dingstis būti toliau nuo Niko. O ir šį bei tą jau galiu pasakyti ta kalba. Tikrai šaunu.
Elė labai susidraugavo su tuo Henriu. Seniau ji man prikišdavo, kad aš tinku Marčiui, o dabar aš prikaišioju. Bet jai visai tai patinka, tad nieko nelaimėjau. Ir iš tikro man atrodo, kad jie bus kartu. Tas Henris visai šaunus vaikinukas. Elei jis kaip tik. Kaip sakant, priėmėm jį į savo draugų ratą.
Džesika su Eliotu. Hmmm... Jie tai nesikeičia ir turbūt niekada nepasikeis. Kaip buvo prilipę vienas prie kito, taip ir yra prilipę.
Šiandien kaip tik turėtų atvykti tėvai. Labai jau keista. Visa šeima bus kartu. Bet tik savaitę. Na nieko čia nepakeisiu. Teks pasitenkinti ir tokia dalia. Netrukus su taksi važiuosime jų pasitikti į oro uostą, tad manau, kad čia grįšime tik vakare.
Atsikėliau gan vėlai. Jei ne staiga į akis pradėjusi šviesti saulė, būčiau miegojusi dar ilgiau. Dar keletą minučių pasivartaliojau lovoje. Galvojau, kad dar užmigsiu, bet nepavyko. Atsikėliau, lėtai nupėdinau į vonią nusiprausti. Kai palindau po šaltu vandeniu, tapau tarsi naujai atgimęs žmogus. Susišukavau plaukus, apsivilkau ir grįžau į kambarį. Kol laukiau pusryčių, nusprendžiau pasitvarkyti fotoaparatą. Po gero pusvalandžio aš jau laukiau kieme Elioto. Kažin gal ir Džesė važiuos. Bet nesvarbu. Svarbiausia tai, kad jis vėl tradiciškai vėlavo, o tuo tarpu man teko susitikti su Nikolu:
- Sveikute, - apsikabino.
- Labas.
- Ko tokia nuliūdusi?
- Eliotas vėl vėluoja.
- Jūs eisit kur nors? Gal ir aš...
- Ne negalėtum. Važiuosim į oro uostą.
- O ko?
- Tėvai atvyksta.
- Ooo!!! Tai susipažinsiu.
- Nė nemėgink, nes gyvas neliksi.
- Kodėl tu taip manęs vengi?
- Nes man viskas per greitai vyksta.
- Ou.
- Dabar atia. Matau, kad jau Eliotas ateina.
- Iki. Susitiksim kada nors.
- Jo.
Nueinant jis dar kelis kartus atsigręžė.
- Labas, sesyt. Sorry, kad vėluoju.
- Jau pripratau.
- Ko tokia surūgus?
- Nesurūgus. Tik dar miego noriu, - pamelavau. - Džesė nevažiuos?
- Aj, sakė, kad nenori trukdyti "šeimos" susitikimui. Pasivaikščios ar dar ką nors paveiks.
- Aišku.
- Nu tai važiuojam gal?
- Ok.

***

Visai gera buvo ištrūkti į didesnį miestą. Jį privažiavome labai negreitai. Visą kelią aš beveik tylėjau, žiūrėjau pro langą. Šį kartą aš nieko nejaučiau, buvau rami, bet nė neįsivaizduoju, kaip jausiuosi, kai tuo pačiu keliu vyksiu namo. Pasiklausiau keleto dainų, kartas nuo karto persimesdavau pora žodelių su Eliotu. na, o jis daugiausia diskutavo su vairuotoju apie automobilius. Na gal ir nelabai diskutavo, nes vairuotojo anglų kalba buvo kiek tragiška. Na, bet svarbu, kad suprantama.

- Kiek kainuos? - paklausė brolis, kai atvykome.

Kai sumokėjome pinigus, įžengėme į oro uostą. Pasirodo, kad tėvų skrydis vėluos dvi valandas. Tai ką dabar veikti?

- Einam pavalgyti? - paklausiau. - Vistiek ilgai važiavom.

- Ok.

Nuėjome į kavinę. Užsisakiau picos. Jau senoki valgiau nuodus, tai dabar kiek pasmaguriausiu. Valgėme ramiai, na gal kiek jaudinomės, bet ne per daug. Iki to laiko, kai pamačiau man mojuojantį Nikolą. Ką jis čia daro?! Negi negali man duoti nors kiek ramybės.

- Einu į tualetą, - pasakiau Eliotui ir pakilau nuo staliuko.

- Nustebinau? - paklausė Nikas prie įėjimo.

- Labai. Tik negerąją prasme.

- Kodėl?

- Sakiau tau, kad man viskas per greitai. O tu dar pradedi mane sekioti!

- Atleisk. Tai ką man daryti, kad aš negaliu be tavęs?

- Teks išmokti galėti, nes man nereikia persekiotojo.

- Aš labai bijau, kad tave iš manęs kas nors atims.

- Tai eik pas psichologą ir išsigydyk tą fobiją. O dabar prie manęs prašau nelįsti. Čiau.

Tarusi šiuos žodžius grįžau prie staliuko.

- Eliotai gal jau einam? Netrukus turėtų nusileisti lėktuvas.

- Ok.

Susimokėję už valgį patraukėme į laukiamąjį. Laukėme dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių, kol galiausiai buvo pranešta, kad iš Niujorko nusileidžia lėktuvas...

14. Karnavalas (3 dalis)

- Amelija?

- Taip...

Martis ir aš ką tik sustojome prie kažkokio pastato. Matėsi tik priekis. Jis buvo medinis, bet atrodė toks egzotiškas. Taip pat dar buvo terasa. Na, o daugiau pamatyti negalėjau, nes trukdė gyvatvorė. Automobilių aikštelėje stovėjo nemažai automobilių.

- Galiu tau kai ką pasakyti?

- Tai žinoma.

- Na... - jis atrodė kiek sutrikęs. - Kaip čia pasakius..

- Na?

- Aš...

- Ooo.. Jau atvažiavot, - pabeldė į langą Eliotas. - Mes jau senokai čia.

- Palauk, Eli, - sušukau. - Tai ką norėjai pasakyti?

- Aj, nesvarbu. Vėliau pasakysiu.

- Ok. Einam?

- Jo...

Vieta, kur buvo vakarėlis tiesiog nuostabi. Didžiulė terasa, kur sudėti užkandžiai ir gėrimai bei staliukai su kėdėmis. Tolėliau buvo muzikantai. O prie jų maža scena. Buvo didžiuliai tvenkinėliai, gėlynai, tilteliai. O aplink mus - miškas. Aikštelėje jau buriavosi nemažai žmonių. Visur mirgėjo lempelės, girliandos. Žodžiu jauku ir labai gražu.

- Bus daugiau žmonių? - paklausiau Marčio.

- Tai aišku. Oi kiek dar prisirinks.

Netrukus susitikome ir su Ele. O jos šypsenėlė. Nuo vienos ausies iki kitos. Ji atrodė be galo laiminga.

- Ko jūs čia stovit, - ragino ji. - Eikim pašokti!!!

- Einam? - paklausė manęs Martis.

- Nu ok.

Muzika buvo labai linksma, bet ne klubinė, kaip Niujorke. Ir tai man labai patiko. Judėjom tiek, kad kiti mums tik davė kelią. Buvau be galo laiminga. mes šokom, šokom ir šokom ir nesijaučiau nė kiek pavargusi.

- Ei gal jūs eikit pavalgyti? Kepsniai jau seniai iškepti. - kažkas mums sušuko.

- Einam?

- Gerai. Nes pilvas jau gali netrukus pradėti streikuoti.

Mums bevalgant prisiartino Nikolas:

- Gražiai šokat, - pagyrė jis mus.

- Ačiū, - atsakiau.

- Aš Nikolas, - pasisuko jis į Martyną. - Artimas Amelijos draugas.

- Kurgi ne, - suprunkščiau.

- Malonu, Aš Martynas.

- Nepyksi jau tavo draugę trumpam pasiskolinsiu?

- Ne, aišku, kad ne.

- Tai gerai. Ami, gal norėtum trumpam pašokti?

- Gerai.

Šokti buvo smagu, bet jau jaučiau šiokį tokį nuovargį, tad džiaugiausi, kai pradėjo groti lėta muzika. Bet netikėtai pajutau, kaip Nikas rankomis apsivijo mano liemenį:

- Ei!! - tyliai sušukau.

- Šššš. Čia juk tokia daina. Beje tu šiandien atrodai stulbinamai.

- Jau sakei.

- Nesvarbu. Aš tau kartosiu ir kartosiu. Tu čia esi pati gražiausia, - šnibždėjo jis man į ausį.

- Ačiū.

Tada jis dar labiau palinko prie manęs ir švelniai pabučiavo į lūpas. Labai švelniai... Trumpam aš jam atsakiau, bet paskui viską nutraukiau:

- Ką tu dirbi? Čia prie visų?

- O ką. Tu patinki man. Aš patinku tau. Negi nenori pabandyti?

- Ko?

- Norėtum būti mano mergina?

- Ką?! Pakvaišai visai jau?

- Ne, bet nedaug trūksta.

- Ne.

- Nagi sutik.

- Ne.

- Bent pabandykim.

Tyla.

- Na tai kaip?

- Nežinau..

- Ką gi tu prarasi?

- Na gerai, bet nedarysim nieko, ko aš nenoriu.

- Yes!! - sušuko jis ir mane pabučiavo.

***

- Kur Martis? - paklausiau Elės, kai su Niku prie jos priėjau.

- Trumpam išėjo. Sakė, kad tuoj grįš. Kažkokia mergina jį užkalbino.

- A. Beje, susipažink. Čia Nikas.

- Malonu. Aš Elė.

- Man ir malonu. Pagaliau susipažinsiu su savo merginos draugais.

- Merginos?

- Na...- - kumštelėjau Nikui į šoną. Kam jis pasakė? Nenoriu, kad kas žinotų.

- Taip. Neseniai jai pasiūliau.

- Tai džiugu.

Vėliau grįžo Martynas.

- Kur buvai? - paklausiau, kai Nikas kažkur dingo.

- Pasivaikščioti.

- Su kuo? - linksmai paklausiau.

- Ai, su pažįstama.

- Tai ko toks liūdnas?

- Ne. Viskas kam gerai.

- Na gerai. Bet, jei kas, tai sakyk.

- Būtinai.

- Kiek jau valandų?

- Po trijų.

- Tai gal jau reikėtų važiuoti...

- Parvežti?

- Nežinau. Ir taip ilgai važiuoti, kol tu dar grįši namo ir prašvis.

- Aš ją parvešiu, - pasigirdo Niko balsas už nugaros.

- Matai? Aš grįšiu, o tu pasiilsėt. Matau, kad kažkas tau negerai.

- Na gerai. Tai ryt susitiksim.

- Gerai. Marti?

- Ką?

- Galėtum mane pamokyti portugališkai? Kad nors kiek susikalbėčiau su vietiniais...

- Žinoma.

- Tai ate.

- Iki.

Kai Martis nuėjo, Nikolas mane apkabino per liemenį.

- Man jis nepatinka.

- Kurgi ne. Tu jo net nepažįsti.

- Saugosiu tave nuo visų.

- Nebūtina.

Ėjome į automobilių aikštelę. Ji jau buvo tuštoka, nors žmonių dar nemažai liko vakarėlyje. Priėjome prie labai gražaus tamsiai mėlyno automobilio. Na, dėl spalvos nesu tikra, nes labai tamsu, bet, kad blizga, tai blizga.

- Oho! Iš kur tu ją čia gavai?

- Išsinomavau. Patinka?

- Na šiaip nieko aš čia nenusimanau, tad man nusišvilpt.

- A. Sėsk, - tarė jis, kai atidarė dureles.

Važiavome tyloje. Kodėl jis tylėjo nežinau, bet kodėl aš tylėjau buvo aišku. Aš mąsčiau. Jaučiausi nelabai laiminga. Tarsi būčiau padariusi kokią klaidą. Šalia manęs yra tikras gražuoliukas, kuris dar pasirodo yra labai turtingas ir yra mane įsimylėjęs. Atrodo, kas gali būti geriau. Bet nežinau... Man tai nelabai patinka. O dar Martynas. Kodėl jis toks?

- Na va. Jau grįžom, - mano mintis nutraukė Nikolas.

- A? Taip. Na tai aš einu. Iki, - norėjau kuo greičiau atsikratyti jo.

- Palauk, palydėsiu.

- Nebūtina. Žinau kelią.

- Kaip nori, - priėjo jis prie manęs ir pabučiavo, bet trumpai, nes aš neatsakiau. - Kas yra?

- Nieko, tik labai pavargau.

- Tai išsimiegok. Saldžių sapnų.

- Ate.

Ir nuėjau nei neatsigręždama į jį, nors jaučiau jo žvilgsnį. Po šios dienos jaučiuosi taip tarsi aš ir gyvenčiau karnavale.

14. Karnavalas (2 dalis)

Karnavalas prasidėjo jau šiek tiek temstant. Gatvėse pradėjo daugėti žmonių. Visi turistai susirinko pamatyti tą reginį. Gatvėse buvo daugybė prekystalių, kur vietiniai pardavinėjo kaukes, visokius apdarus karnavalui, suvenyrus. Kiti pardavinėjo vaisius. Kiekviena gatvė, kiekvienas stulpas tose gatvėse, kiekvienas medis buvo papuoštas. Visur buvo daugybė girliandų, lempučių, įvairių papuošimų.
Visą tą vaizdą aš regėjau per fotoaparatą. Mat viską norėjau įamžinti. Dabar aš, Elė, Eliotas su Džese einam prie tokios parduotuvės, kur turime susitikti su Marčiu. Elė sakė, kad jis visą dieną tame kaimelyje su draugais ruošėsi vakarėliui. Kai priėjome tą parduotuvę, tuoj pat į ją įsliūkino Džesė. Mat ten dar viena suvenyrų parduotuvė, kurioje ji nesilankė.
- Ele, kada ateis taviškis? - smalsiai paklausiau.
- Netrukus. Jis irgi turėtų čia pasirodyti.
- Oo... Nu tai aš su Marčiu liksiu viena, - šiek tiek nusiminiau.
- Ne.
- kaip tai. Juk Eliotas su Džesika pasiplaus.
- Nesvarbu. Ir jums abiems bus linksma.
- Tikiuosi.
- Ele? - pasigirdo vyriškas balsas.
- Labas, - linksmai pasisveikino ji su tuo vaikinuku. - Susipažinkite. Henri, čia - Amelija. Amelija, čia - Henris.
- Malonu, - nusišypsojau.
- Ir man. Tai gal jau einam?
- Gerai, - atsakė ji. - Ami, nepyksi, kad trumpam liksi viena?
- Ne. Pasilinksmink.
- Tai iki. Susitiksim vakarėlyje.
- Čiau.
Likusi viena nebesumojau, ką daryti, tad atsisėdau ant suoliuko.
- Hey!!! - iš tolo pamojo Nikolas.
Ir vėl tas.... Nenorom nusišypsojau ir pamojavau jam.
- Wow, kaip tu gerai atrodai, - tarė jis, kai priėjo.
- Ačiū.
- Tikra gražuolė.
- Mhm.
- bet su rankšluosčiu atrodai daug gražiau.
- Nikai! - išraudonavau iš gėdos.
- Gerai jau gerai. Atsiprašau. Lauki ko nors?
- Yap. Marčio.
Pamačiau, kaip jis persimainė iš pavydo. Ir man tai patiko.
- Aišku. Na tuomet aš einu.
- Ok. Būsi vakarėlyje?
- Kokiame?
- Na kur bus kažkokiame kaimelyje po karnavalo.
- Ačiū, kad pasakei. Būtinai ateisiu. Iki, - tarė jis ir nuėjo.
- Ami, - po kelių minučių išgirdau Elioto balsą, - nepyksi, jeigu aš su Džesika eisiu atskirai?
Taip ir maniau...
- Aišku, kad ne. Pasilinksminkite.
- Ok. Thanks.
- Gerai, o dabar dink, kol nesupykau.
Sėdėjau ant suoliuko gan ilgai. Jau maniau, kad taip ir liksiu čia sėdėti, nes žmonių vis daugėjo, bet tarp jų Marčio nebuvo.
- Kur jie dingo? - paklausė jis, kai susitikome ir vaikščiojome po miestelį.
- Elė su Henriu.
- Henriu?
- Na ten tas, kur ją pakvietė. O kiti šiaip kažkur klaidžioja.
- Na šaunumėlis, - su ironija tarė jis. - Na bet ir mes papramogausim.
Ir išties buvo labai linksma. Ypač patiko pats karnavalas, kai persirengę žmonės žygiavo miestelio gatvėmis, dainavo dainas. Ir mes galų gale įsijungėme. Vėliau taip nusivarėme, kad vos pavilkome kojas, tad atsisėdome pailsėti. Karnavalas praėjo, žmonės visi nuvargę išsiskirstė kas kur pašvęsti. Kiti klaidžiojo gatvėmis, kiti - ėjo į koncertą, o dar kiti - į vakarėlį.
- Gal jau einam? - paklausė jis.
- Palauk, aš labai noriu dar pasėdėti.
- Tai keliaujant pailsėsi.
- Nesupratau.
- Aj, nesakiau. Su džipu atvažiavau, tai važiuojant pailsėsi.
- Tau leidžia?
- Čia niekas netikrina.
- Aišku. Tavi varom.

14. Karnavalas (1dalis)

Buvau teisi. Naktį tikrai nemiegojau kaip angelėlis. Vis nubusdavau ir galvodavau apie Niką Kažkas ne taip. Man jis patinka. Bet kažkodėl negaliu juo pasitikėti kaip draugu, negaliu jam ko nors išsipasakoti.

Atsikėliau labai lėtai, nes skauda visą kūną. Galvos negaliu pasukti nei į kairę, nei į dešinę. Apsivilkau chalatą ir nuėjau praustis. Susitvarkiau plaukus, odą, nagus. Liko apsirengti. Apsivilkau pilkus kletkuotus marškinėlius iš indiškos medvilnės, kad nebūtų taip karšta ir pilkus šortukus. Įsispyriau į šlepetes ir nužingsniavau link viešbučio kavinės. Prisidėjau blynelių su šokoladu, daug bandelių ir sulčių. MMmmmm... Nuėjau prie staliuko.

- Sveikutė, - po kurio laiko prisėdo Elė.

- Labas, - nusišypsojau. - Kur Martis.

- Turi veiklos. Vėliau pasirodys, kai bus karnavalas. O Eliotas?

- Žinai gi, kad su Džese.

- Nu jo... Mes va likom tik dvi.

- Na ir gerai. Ir pačios gi galim pasismaginti. Gal nori ko nors užkąsti?

- Tai kad gal...

- Nueik, pasiimk ko nori. Aš užmokėsiu.

- Na, ačiū.

Elė nuėjo, o aš įnikau valgyti toliau. Netikėtai pamačiau Nikolą. Jis man mirktelėjo. O aš kaip.. Nežinau kas, mirktelėjau atgal. Tuomet iš jo lūpų spėja perskaityti: "Susitiksim". O taip...

- Kur taip žiūri? - paklausė Elė, kai grįžo.

- Ai, niekur. Šiaip susimąsčiau.

- Gal einam apsipirkti karnavalui?

- Tu turi omeny karnavalinių...

- Ne. Bet juk galime pasipuošti ką nors panašaus. Be to man gi šiandien kaip ir pasimatymas.

- Tiksliai! Nu tai lėksim.

***

- Imk tą suknelę, - zyzė man į ausį Elė. - Ji tokia "sexy".

- Būtent dėl to ir nenoriu.

- Baik bajerius. Negi eisi kaip bobutė. Kartais galima leisti sau atrodyti ir taip. Nors aš tai leisčiau ne kartais.

- Bet ar tikrai reikia taip puoštis?

- Na nelabai... Bet koks skirtumas. Mes atrodysim nerealiai.

Išties ta suknelė buvo tokia. Mmm... ryškiai geltona, gan trumpa, ant plonų šleikučių, kurios susiriša už kaklo. Ji platėja kiek į galą ir labai gražiai krenta, nes yra iš plonos, bet gan sunkios medžiagos. Na, o viską vainikuoja po krūtine einanti atlasinė geltona juosta. Žodžiu labai atrodo labai kukliai, bet tuo pačiu ir seksualiai.

- Na gerai, perku. O dabar reikia tau pažiūrėti, ko nors nerealaus.

- Aš jau nusižiūrėjau, ateik pažiūrėti.

ji nuėjo į persirengimo kabiną. po kelių minučių aš likau sužavėta. Suknelė jai tikrai tiko. Šviesiai rožinė spalva labai dera prie jos rudos odos.

- Bet man autis? -Neturiu jokių batelių.

- Nesijaudink. Pas mane yra tokie, kurie tau tiks. Kiek jau valandų?

- Po dviejų.

- Tai gal perkam. Einam papietauti ir pas mane į viešbutį susiruošti?

- Oky.

13. Kelionė upe (2 dalis)

Kai pavalgėme, priverčiau visus pasifotkinti. Labai to norėjau, nes nusprendžiau kurti mūsų vasaros albumą. Kokių tik nuotraukų nebuvo. Vėliau ekskursijos vadovai pasakojo mums apie amazonės upes, jų gyvūnus. Pirmą kartą iš taip arti mačiau tikrą aligatorių ir kelias piranijas. Nei nepastebėjau, kaip jau pradėjo temti. Nesitikėjau, kad ši ekskursija užims tiek laiko. Na, bet nesvarbu.

- Buuu!!!

- Ir vėl tu... - šį kartą jau žinojau, kas prie manęs priėjo.

- O ką? Nepasiilgai?

- Na, kad nelabai.

- Gal galim vieną dieną be tų spyriojimųsi.

- Nemanau.

- Kodėl tu tokia? - paklausė Nikolas.

"Prigriebė" -pagalvojau.

- Nes...

- Nes, - paragino jis mane.

- Nes nenoriu su tavimi bendrauti.

- Tai kodėl bendrauji?

- Nes kitaip negaliu.

- Nesupratau..

- Aš pati nesuprantu, tai ką jau kalbėti, kad tu suprasi.

Kurį laiką stojo tylos pauzė. Aš žiūrėjau kaip leidžiasi saulė ir laukiau kol jis pasišalins. Mano nugara nubėgo šiurpuliukai. Tik neatskiriu ar tai nuo šalčio ar baimės. Tikriausiai nuo to ir nuo to.

- Tau šalta?

- Gal.

- Imk, apsirenk, - jis pasiūlė man savo švarką.

- Ačiū, bet nereikia.

- Reikia. Negi nori atostogas praleisti sirgdama?

- Na, ačiū, - paėmiau švarką ir apsivilkau.

- Ką veiksi, kai grįšim į krantą?

- Žiūrint, kiek bus valandų ir ką galvos kiti.

- kas tie kiti?

- Brolis, draugai...

- Tai gal supažindintum?

- Nematau reikalo...

- Na kaip nori. Dar gal susitiksim.

- Iki.

- Čiau, - jis apsisuko ir nuėjo.

Pagaliau!!! Aš nupėdinau link Elės....

***

Žiauriai nusivariau nuo kojų. Atsiguliau savo kambary ant lovos. Kažkas suvibravo mano kišenėje. Įkišau ranką. Tai telefonas. Bet jis ne mano, o... Nikolo. Vadinasi, jis padavė švarką su savo telefonu. Pažiūrėti, kas rašo, ar ne? Gal geriau nežiūrėsiu. Nusivilkau jo švarką ir padėjau ant sofos, kartu su telefonu. O pati nuėjau praustis. Kaip gera palįsti po dušu po tokios dienos!

Staiga kažkas suskambo. Telefonas. Šį kartą mano. Na ką. Išlipau iš dušo, greit apsivyniojau rankšluosčiu, truputį nusisausinau plaukus ir nubėgau atsiliepti:

- Alio?

- Ami, - tarė Eliotas.

- Taip...

- Nežinau ar tau patiks ta naujiena ar ne.

- Kokia?

- Už kelių dienų atvyks tėvai.

- Ką?!

- Ką girdėjai. Bet neilgai. Tik kelioms dienoms.

- Negaliu patikėti. Kaip jie čia taip atrado laiko..

- Nežinau. Man ir keista.

Vėl skambutis. Šį kartą į duris.

- Eliotai, jau einu. Kažkas į duris skambina.

- Ok, iki.

- Čiau.

Numetus telefoną, nulėkiau prie durų.

- Nikai? - nustebau, pamačiusi jį prie durų.

- Ammm... - tai viskas, ką iš jo išgirdau. Tada netikėtai susivokiau, kad aš.. Na nekaip apsirengusi. - Atėjau...

- Ok, užeik. Aš tuoj ateisiu.

Palikau pravertas duris ir nubėgau į miegamąjį ko nors apsivilkti. Kai apsirengiau, grįžau į svetainę, besišluostydama plaukus.

- Nesutrukdžiau? - jau su šypsena paklausė Nikas.

- Nesišaipyk, gerai? Pats matei.

- Ok. Atėjau dėl švarko.

- Aha. Ant sofos yra, pasiimk.

- Šiaip būčiau nėjęs, bet pastebėjau, kad ten telefonas...

- Kurgi ne. Tikriausiai suplanavai "netyčia" palikti jį.

- Tikrai ne.

- Kurgi ne. Na jau turi jį. Tai gal...

- Gal kur nueinam. Pavyzdžiui...

- Ne.

- O kodėl?

- Neturiu nuotaikos. Dabar, gal išeitum? - pradėjau jį stumti link durų. Tačiau jis netikėtai atsisuko ir sugriebė mane už liemens. Stovėjau netekusi žado. Tuomet Nikolo veidas pradėjo lėtai artėti prie mano lūpų ir jis mane pradėjo bučiuoti. Aš tarsi netekau kalbos dovanos. Buvau suparalyžuotas, nes negalėjau pajudėti, bet tik ne lūpos. Netrukus jos įsijungė į darbą. Viduje norėjau rėkti, viską plėšyti į skutelius, bet negalėjau. - Baik. - šiaip ne taip ištariau.

- Bet..

- Išeik.

- Gerai, bet..

- Eik tiktai.

- Iki, - jis atrodė nusiminęs.

- Ate.

Turėsiu, ką pamąstyti. Tikriausiai visą naktį galvosiu ir neužmigsiu. Galų gale turiu sau pripažinti, kad Nikas man patinka. Tik ką daryti toliau?

13. Kelionė upe (1 dalis)

Laikas čia bėga labai greitai, nes esi visą laiką užsiėmęs. Jau antra savaitė kaip čia esu, o dar nei karto nereikėjo rimtai galvoti, ką veikti. Kad ir šiandien, visi plauksime Amazone. Žiauriai laukiu. Susitvarkiau fotoaparatą, kad tilptų daugybė nuotraukų.

Per tą laiką Eliotas su Džese taip susiburkavo, kad net prievarta vargu ar juos atplėštum vieną nuo kito. Na, džiaugiuosi dėl jų. O Elė... Na ji tikrai gera draugė. Tik vienas trūkumas. Ji vis nesiliauja svajojusi, kad būsiu su Marčiu, o man tai atrodo neįmanoma, nes mane kažkas apsėdo. Dieną naktį aš vis galvoju apie Nikolą. Žinau, jis atrodo tikras šunsnukis, bet aš kitaip negaliu. Seniau man taip nebūdavo, o dabar nebegaliu atsispirti. Įsivėliau į tuos kvailus žaidimus. Visą savaitę bandau jį atstumti, bet jis vis nepasiduoda, o aš kaip kvailė vis nusileidžiu. Ar jis kuo ypatingas ar man smegeninė apsisuko čia? Niekaip negaliu išsiaiškinti.

Kristė... Kartais ji vis iš kažkur išlenda išlenda ir pagadina nuotaiką. Kaip ji nesupranta, kad Martynui ji paskutinė vieta. Na bet gal kažkada mergužėlė susiprotės.

Kažkas pabeldė į duris:

- Užeikit!

Į kambarį įbėgo Elė:

- nagi, ruoškis, mergyt. jau tuoj plauksim.

- Ok ok. Tik susidedu kelis daiktus ir varom.

Prie jachtos buvo dar keletas žmonių iš viešbučio su kuriais plauksime. Žiauriai trokštu pasižvalgyti po džiungles ir pridaryti daug nuotraukų. Kol kas tai mano didžiausia svajonė.

- Buu!!!

- Mar... Nikolai, - pasitaisiau, kai pamačiau, kas mane išgąsdino. - Ką tu čia veiki?

- Plauksiu.

- Ką? Ir tu.. To dar betrūko.

- Nesidžiaugi?

- Ne, - nors jaučiau ką kita.

- Na gaila. Susitiksim laive, - ir jis pasuko prie savo šeimos.

- Taip taip, - tyliai sau po nosimi sumurmėjau.

- Sorry, kad vėluoju, - pasigirdo Marčio balsas.

- Nevėluoji. Visada atsiras, kas už mus vėluos daug labiau, - tariau.

- Taip. Eliotas su Džese, - įsiterpė ir Elė.

Kaip ir spėjom Elis su Džese vėlavo visai nemažai. Kelionė tiesiog nuostabi. Švelnus vėsus vėjas plaikstė plaukus, o vaizdas plaukė neapsakomai ramiai. Įžengėme į neaprėpiamas džiungles. Nėra nė menkiausios tikimybės prasiskverbti tolyn į mišką, tik plaukti upe. O kvapas. Kvepėjo tokia gaiva, laisve. Gyvūnų garsai. Jaučiausi kaip sapne. Po kokios valandos kelionės Eliotas su Džese kažkur pasislėpė, Elė kalbėjosi su kažkokiu vaikinuku, o aš atsisėdau ant gulto ir gėrėjausi vaizdu.

- Kaip sekasi? - prie šalia esančio gulto prisėdo Martynas.

- Puikiai, - nusišypsojau.

- Tu pažįsti tą.. Na su kuriuo kalbėjai prie laivo.

- Aha. Nikolas.

- Aišku. Jūs seniai pažįstami.

- Ammm... Maždaug, kai atvykom.

- Tai kodėl nesupažindinai?

- Nežinau...

- Tau jis patinka?

- Ne, - tariau pati tuo netikėdama. - Nors nežinau... Atrodo, kad vienas iš jų, bet aš niekaip negaliu apie jį negalvoti. Esu tarsi apsėsta...

- Aišku.

- Ką man daryti. Nenoriu aš pasiduoti.

- Na nežinau.

- Patark. Juk tu vaikinas. Žinai, kas jiems patinka, o kas ne. Būti šaltai?

- Kad nelabai. Tu jį taip dar labiau sudominsi.

- Tai kas?

- Tiesiog lauk, kol nusibosi jam.

- Nesąmonė.

- Sąmonė. Nežinau, ką patarti. Tada, ką tu man dėl Kristės patartum?

- Amm... Nežinau.

- Matai?

- Na gerai gerai.

- Sakė tau Elė dėl rytdienos?

- Ką?

- Na dėl karnavalo.

- Nee...

- tai va, ryt gatvėse bus karnavalas. Galėsim eiti pažiūrėti.

- Tai kaip man rengtis. Ten kokiais...

- Ne. Paprastai. Paskui bus vakarėlis. Va ten pamatysi tikrą vakarėlį, o ne tuos Niujorko..

- Pagaliau. Pažiūrėsim. o kur čia bus tas vakarėlis?

- Mūsų kaime. Teks pavažiuoti, bet tikrai nesigailėsi.

- Ok. laukiu nesulaukiu.

- Einam užkąsti? - pasiūle Martynas.

- Yra čia?

- Aišku. Įdėjau atsigerti, sumuštinių. Be to čia dar yra ledainė.

- Tai einam, nes man pilvas nerimauja, - nusišypsojau.

Atsistojome ir pasukome link saulės, kur buvo šilta ir gera. Eliotas išpakavo maistą. Aišku netrukus prisistatė ir visi kiti, pamatę, maistą.

- Ami, nepatikėsi, - išsišiepusi nuo ausies iki ausies tarė Elė.

- Ką?

- Mane pakvietė eiti kartu į karnavalą. Aišku, paskui ir į vakarėlį. - Kas? - niekaip nesusigaudžiau.

- Tomis.

- kas jis toks?

- Nu toks gražuoliukas. Ką tik susipažinom. kaip faina!!!

- Sveikinu, - nusišypsojau.

- tik va. Negalėsiu eiti ryt su jumis.

- Nesvarbu, - įsiterpė Martis. - Vis tiek manau, kad susitiksim.

- Na taip.. Bet galit patikėti. M N A N E P A K V I E T Ė, - vos ne paraidžiui išsakė Elė.

12. Kaip namuose (2dalis)

Ką rengtis? Niekaip negaliu sugalvoti. Puoštis tai tikrai nesiruošiu. Bet vis tiek negaliu žiauriai atrodyti. Bet koks skirtumas... Rengsiuos paprastai. Pasiėmiau džinsus, bliuskutę ilgom rankovėm ir savo mėgstamiausią mėlyną megztinį. Man visai dzin, ką jis sakys. Pasišukavau, pasikvėpinau, apsimoviau sportbačius ir nuskubėjau į restoraną.

- Laabas, - pasisveikino jis, kiek nustebęs.

- Taip taip. Dabar klausyk. Jei manai, kad galėsi mane šantažuoti, tai labai klysti. Čia, žinok, tai yra paskutinis kartas, kai su tavimi kalbuosi. Tad užsikišk tu su...

- Palauk, - suriko jis ir į mus atsisuko pusė restorano lankytojų. - Aš atsiprašau.

- Kur gi ne...

- Tikrai. Labai labai atsiprašau. Tiesiog aš norėjau daugiau su tavimi pabendrauti.

- Tai kitą kartą žinosi, kad yra ir kitokių būdų pradėti pokalbiui.

- Gerai. prsipažįstu, kad suklydau. Tiesiog aš kiek pasimečiau. Ką man padaryti, kad tu atleistum ir patikėtum.

- Hmm... Tau reikėtų atstoti nuo manęs. Niekada nekalbinti ir nesirodyti man akyse.

- Ne.

- O taip.

- Sugalvok, ką nors kitą, nes aš neištversiu.

- Na tai tada nebus ir jokio atleidimo, - apsisukau ir nuėjau.

- Palauk, Amelija!

- Ką? vėl šantažuosi, ar sugalvojai ką nors žiauresnio?

- Ne. Bet gal pradėkim viską iš naujo? - jis nedrąsiai nusišypsojo.

Stovėjau netekusi žado. Kaip jis nesupranta, kad man nė trupučio nerūpi? Kad aš noriu jo atsikratyti? O gal...

- Gerai.

- Tuomet... Aš Nikolas.

- O tu žinai, kas aš.

- Apsimeskim, kad nežinau, - nusišypsojo jis.

- Nu ne. Aš tokių žaidimų nežaisiu.

- Bet gi sutarėm viską pradėti iš naujo.

- Gerai. Malonu, aš esu Amelija. - Tariau su ironija. - Dabar patenkintas?

- Beveik. Tai gal einam pavakarieniauti?

- Kur aš tau eisiu taip apsirengusi? - parodžiau į save.

- Taigi žinojai, kur eini.

- Na, kaip ir. Bet nesitikėjau tokios pabaigos.

- Tada einam į kokią paprastą kavinukę?

OMG! Kas man darosi? Juk turėjau viską jam išrėžti ir čiužinti į savo lovą ramiai pamiegoti. Bet ne... Aš čia stoviu kaip kokia višta ir dar labiau įsivėliau į tą žaidimą.

- Ne, Nikai, aš jau eisiu.

- Na kaip nori. Tada dar susitiksim kada nors.

- Nemanau.

- Dar pamatysi.. - tarė jis ir pasuko.

- Kur gi ne... - ir aš patraukiau link savo apartamentų.

Tikrai pasirūpinsiu, kad jo daugiau nematyčiau. Stengsiuos, kiek tik galėsiu. bet ar galėsiu? Nežinau...

Grįžusi į savo kambarį, užsisakiau vakarienę ir nuėjau pagulėti džekuzyje. Man tikrai reikia atsipalaiduoti, nes jaučiuosi šiek tiek sumišusi ir net nesuprantu kodėl.

Kaip gera buvo pagulėti toje vonioje. O ypač, kai pradėjau skaityti knygą. Tada aš atitrūkau nuo visos realybės ir pasinėriau į kitą pasaulį.

Kai nusiprausiau, pavalgiau, paskambinau mamai, nuėjau į balkoną. Vaizdas nerealus. Medžiai paskendę tamsoje, ieško kelio į šviesą. Į žvaigždes. Jie stiebiasi aukštyn. Yra vienas už kitą didesni. Aš taip pat žiūriu į žvaigždes. Kaip gera matyti tokį grožį. O garsai... Tolumoje girdisi įvairių gyvūnų garsai, kurių aš nesugebu atskirti, nes jų be galo daug. Visai kaip namie. Na ne kaip Niujorke, bet kaip tikruose namuose. Tokiuose namuose, kurių aš kaip ir neturiu. Čia aš jaučiuosi taip, kaip žmogus ir turi jaustis namuose. Užtikrintas ir pasitikintis savimi, ramus ir nebijantis, linksmas ir pašėlęs. Tiesiog laimingas! Taip i prasėdėjau kokį pusvalandį, kol mano mintis atitraukė merginos balsas apačioje. Labai jau girdėtas. Persisvėriau per balkono turėklus pasižiūrėti, kas ji. O kai pamačiau. Vos nesušukau "Melagė!" Taip buvo Kristė. Ta pati Marčio buvusi mergina. Ir ne viena, o su kažkokiu nevietiniu glamonėjosi, bučiavosi ir juokėsi. Na taip... Dabar tai jau tikrai įsitikinau, kas ji per viena. Ir kaip jis su ja draugavo... Nesuprantu.

Kiek ją pastebėjusi, nuėjau miegoti. O kai atsiguliau, nedelsiant užmigau ramiu, giliu miegu, be sapnų...