14. Karnavalas (3 dalis)

- Amelija?

- Taip...

Martis ir aš ką tik sustojome prie kažkokio pastato. Matėsi tik priekis. Jis buvo medinis, bet atrodė toks egzotiškas. Taip pat dar buvo terasa. Na, o daugiau pamatyti negalėjau, nes trukdė gyvatvorė. Automobilių aikštelėje stovėjo nemažai automobilių.

- Galiu tau kai ką pasakyti?

- Tai žinoma.

- Na... - jis atrodė kiek sutrikęs. - Kaip čia pasakius..

- Na?

- Aš...

- Ooo.. Jau atvažiavot, - pabeldė į langą Eliotas. - Mes jau senokai čia.

- Palauk, Eli, - sušukau. - Tai ką norėjai pasakyti?

- Aj, nesvarbu. Vėliau pasakysiu.

- Ok. Einam?

- Jo...

Vieta, kur buvo vakarėlis tiesiog nuostabi. Didžiulė terasa, kur sudėti užkandžiai ir gėrimai bei staliukai su kėdėmis. Tolėliau buvo muzikantai. O prie jų maža scena. Buvo didžiuliai tvenkinėliai, gėlynai, tilteliai. O aplink mus - miškas. Aikštelėje jau buriavosi nemažai žmonių. Visur mirgėjo lempelės, girliandos. Žodžiu jauku ir labai gražu.

- Bus daugiau žmonių? - paklausiau Marčio.

- Tai aišku. Oi kiek dar prisirinks.

Netrukus susitikome ir su Ele. O jos šypsenėlė. Nuo vienos ausies iki kitos. Ji atrodė be galo laiminga.

- Ko jūs čia stovit, - ragino ji. - Eikim pašokti!!!

- Einam? - paklausė manęs Martis.

- Nu ok.

Muzika buvo labai linksma, bet ne klubinė, kaip Niujorke. Ir tai man labai patiko. Judėjom tiek, kad kiti mums tik davė kelią. Buvau be galo laiminga. mes šokom, šokom ir šokom ir nesijaučiau nė kiek pavargusi.

- Ei gal jūs eikit pavalgyti? Kepsniai jau seniai iškepti. - kažkas mums sušuko.

- Einam?

- Gerai. Nes pilvas jau gali netrukus pradėti streikuoti.

Mums bevalgant prisiartino Nikolas:

- Gražiai šokat, - pagyrė jis mus.

- Ačiū, - atsakiau.

- Aš Nikolas, - pasisuko jis į Martyną. - Artimas Amelijos draugas.

- Kurgi ne, - suprunkščiau.

- Malonu, Aš Martynas.

- Nepyksi jau tavo draugę trumpam pasiskolinsiu?

- Ne, aišku, kad ne.

- Tai gerai. Ami, gal norėtum trumpam pašokti?

- Gerai.

Šokti buvo smagu, bet jau jaučiau šiokį tokį nuovargį, tad džiaugiausi, kai pradėjo groti lėta muzika. Bet netikėtai pajutau, kaip Nikas rankomis apsivijo mano liemenį:

- Ei!! - tyliai sušukau.

- Šššš. Čia juk tokia daina. Beje tu šiandien atrodai stulbinamai.

- Jau sakei.

- Nesvarbu. Aš tau kartosiu ir kartosiu. Tu čia esi pati gražiausia, - šnibždėjo jis man į ausį.

- Ačiū.

Tada jis dar labiau palinko prie manęs ir švelniai pabučiavo į lūpas. Labai švelniai... Trumpam aš jam atsakiau, bet paskui viską nutraukiau:

- Ką tu dirbi? Čia prie visų?

- O ką. Tu patinki man. Aš patinku tau. Negi nenori pabandyti?

- Ko?

- Norėtum būti mano mergina?

- Ką?! Pakvaišai visai jau?

- Ne, bet nedaug trūksta.

- Ne.

- Nagi sutik.

- Ne.

- Bent pabandykim.

Tyla.

- Na tai kaip?

- Nežinau..

- Ką gi tu prarasi?

- Na gerai, bet nedarysim nieko, ko aš nenoriu.

- Yes!! - sušuko jis ir mane pabučiavo.

***

- Kur Martis? - paklausiau Elės, kai su Niku prie jos priėjau.

- Trumpam išėjo. Sakė, kad tuoj grįš. Kažkokia mergina jį užkalbino.

- A. Beje, susipažink. Čia Nikas.

- Malonu. Aš Elė.

- Man ir malonu. Pagaliau susipažinsiu su savo merginos draugais.

- Merginos?

- Na...- - kumštelėjau Nikui į šoną. Kam jis pasakė? Nenoriu, kad kas žinotų.

- Taip. Neseniai jai pasiūliau.

- Tai džiugu.

Vėliau grįžo Martynas.

- Kur buvai? - paklausiau, kai Nikas kažkur dingo.

- Pasivaikščioti.

- Su kuo? - linksmai paklausiau.

- Ai, su pažįstama.

- Tai ko toks liūdnas?

- Ne. Viskas kam gerai.

- Na gerai. Bet, jei kas, tai sakyk.

- Būtinai.

- Kiek jau valandų?

- Po trijų.

- Tai gal jau reikėtų važiuoti...

- Parvežti?

- Nežinau. Ir taip ilgai važiuoti, kol tu dar grįši namo ir prašvis.

- Aš ją parvešiu, - pasigirdo Niko balsas už nugaros.

- Matai? Aš grįšiu, o tu pasiilsėt. Matau, kad kažkas tau negerai.

- Na gerai. Tai ryt susitiksim.

- Gerai. Marti?

- Ką?

- Galėtum mane pamokyti portugališkai? Kad nors kiek susikalbėčiau su vietiniais...

- Žinoma.

- Tai ate.

- Iki.

Kai Martis nuėjo, Nikolas mane apkabino per liemenį.

- Man jis nepatinka.

- Kurgi ne. Tu jo net nepažįsti.

- Saugosiu tave nuo visų.

- Nebūtina.

Ėjome į automobilių aikštelę. Ji jau buvo tuštoka, nors žmonių dar nemažai liko vakarėlyje. Priėjome prie labai gražaus tamsiai mėlyno automobilio. Na, dėl spalvos nesu tikra, nes labai tamsu, bet, kad blizga, tai blizga.

- Oho! Iš kur tu ją čia gavai?

- Išsinomavau. Patinka?

- Na šiaip nieko aš čia nenusimanau, tad man nusišvilpt.

- A. Sėsk, - tarė jis, kai atidarė dureles.

Važiavome tyloje. Kodėl jis tylėjo nežinau, bet kodėl aš tylėjau buvo aišku. Aš mąsčiau. Jaučiausi nelabai laiminga. Tarsi būčiau padariusi kokią klaidą. Šalia manęs yra tikras gražuoliukas, kuris dar pasirodo yra labai turtingas ir yra mane įsimylėjęs. Atrodo, kas gali būti geriau. Bet nežinau... Man tai nelabai patinka. O dar Martynas. Kodėl jis toks?

- Na va. Jau grįžom, - mano mintis nutraukė Nikolas.

- A? Taip. Na tai aš einu. Iki, - norėjau kuo greičiau atsikratyti jo.

- Palauk, palydėsiu.

- Nebūtina. Žinau kelią.

- Kaip nori, - priėjo jis prie manęs ir pabučiavo, bet trumpai, nes aš neatsakiau. - Kas yra?

- Nieko, tik labai pavargau.

- Tai išsimiegok. Saldžių sapnų.

- Ate.

Ir nuėjau nei neatsigręždama į jį, nors jaučiau jo žvilgsnį. Po šios dienos jaučiuosi taip tarsi aš ir gyvenčiau karnavale.