21. Tolyn nuo praeities (2 dalis)

Ausis užgulė tranki muzika.Na ką gi... Aš ir vėl vakarėlyje. Pamačiau seniai matytus veidus, kurie man atrodo dar labiau nutolę ir dar labiau nepažįstami. Daugelį iš jų šiandien matysiu tikrai paskutinį kartą. Kiek apsipratau su muzika, pakalbėjau su keliais žmonėmis, pasiėmiau gėrimą. Nors vakarėlis ką tik prasidėjo, jau nemažai žmonių buvo apsiblaususiomis akimis, o tai reiškė tik kelis dalykus, kurie ir taip labai aiškūs.
Dabar pirmą kartą rimtai pagalvojau: ir ką gi aš čia veiksiu? Su tokiais žmonėmis tikrai nepasilinkminsiu. Gal ir padariau klaidą čia ateidama.
 - Labas, Amelija, - pasigirdo Saros balsas.
 - Sveika, - išspaudžiau dirbtinę šypseną .
Sara kiek svyravo.
 - Tai jau grįžai. Labai įdegusi.
 - Pati žinau.
 - O tu nė neįsivaizduoji, kaip man be tavęs gerai!!! Pažiūrėk kiek draugų, - ji išskėtė rankas.
Tikriausiai ji jau nemažai įkaušus.
 - Tai gerai. Ko tada čia kalbi su manim? - į mus jau žiūrėjo ne vienas žmogus.
 - Nes, nes... Echh. Užsičiaupk.  Šiaip sau.
 - Na tai aš tada einu, - apsisukau ir ėjau link baro.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau... - ji rėkė.
 - Einam, Sara, - įsiterpė jos nauja draugužė.
 - Nors taip. Kam man čia reikalinga kažkokia pasipūtėlė, - ji nusisuko ir nuėjo.
Kaip ji degradavo! Ir į kokias nesąmones Sara įsivėlė. Tik dabar pamačiau jos apranga. Ji apsirengus kaip, kaip kokia šliundra. Susigadino savo gyvenimėlį  jinai. Na ir gerai. Pati kalta.
kiek pasėdėjau, labiau susibendravau su keliomis merginomis ir gan gerai linksminomės, kol prie manęs prisistatė vienas toks didelis Niujorko mergišius - Robertas. Tas pats, kuris vis taikosi į mane.
 - Labas, mažyte, - "pasisveikino" jis.
 - Aš turiu vardą.
 - Oj kokia pasikėlus. Na gerai. Labas, Amelija.
 - Labas.
 - Tai kaip atostogos.
 - Gerai, o tau?
 - Tai šen tai ten. Žinau, tu labai išgražėjai. Atrodai dar geriau, nei kada nors seniau.
 - Žinau.
 - Gal einam pašokti?
Eiti ar neiti? Štai koks klausimas dabar kirbėjo mano galvoje. Norėčiau neiti, bet taip norėjau jam ką nors iškrėsti, kad net net rankos drebėjo.
 - Gerai, - dar viena dirbtinė mano šypsena.
Ir kaip tyčia grojo tokia lėta daina, kuri mane žiauriai nervino, ypač, kai Robertas tvirtai suėmė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Bandžiau jam irgi būti meili, kad paskui, kai jis galvos, kad yra arti tikslo, nusiviltų. Vėl. Po kelių dainų jis tiek įsidrąsino, kad pradėjo mane bučiuoti, kurį laiką jam nieko nesakiau dėl to, bet paskui jis jau pasijautė mane nugalėjęs.
 - Einam iš čia, - sušnabždėjo jis man į ausį.
To kaip ir nelabai tikėjausi:
 - Amm... Dar ne.
 - Bet kodėl? Aš taip noriu pabūti su tavimi vienas.
 - Žinai ką? Apsigalvojau, - bandžiau išsisukti.
 - Ką?!
 - Matau kai ką geresnio už tave, - pasitraukiau nuo jo ir nuėjau link baro pasėdėti.
Tikriausiai čia ateiti buvo klaida. Ir ką aš sau galvojau? Kad pasilinksminsiu tarp šitų kvailių, kurie pasilinksminti sugeba tik gerai įkaušę. Turbūt geriau būtų jau eiti.
Kieme jau pasijaučiau kiek geriau. Nusprendžiau namo eiti pėsčiomis. Nors tai ir užtruktų nemažai laiko.
 - Tu su manimi nejuokausi, - kai pasukau už kampo pamačiau Robertą.
 - Ir kaip tu man uždrausi.
Į šį klausimą jis neatsakė, tik pagriebė mane už rankos ir pradėjo tempti link automobilio.
 - Paleisk!!! - šaukiau. - Ką tu darai? Ar visai išprotėjai?
 - Patylėk.
 - Ar tau galvoj negerai? Paleisk mane, kol nepradėjau rėkti.
 - Rėk kiek nori. Visi viduj, niekas negirdės.
Jis pasodino mane į savo automobilį ir negana to užrakino dureles. Galų gale jis pats atsisėdo prie vairo ir pajudėjom.
 - Kur važiuojam?
 - Nesvarbu.
 - Sustok.
 - Na jau ne. Žinok, su manimi nejuokaujama. Ko noriu, tą ir gaunu.
 - Pažiūrėk koks tu girtas. Prašau sustok, - jau buvau rimtai išsigandusi.
Jis tylėjo. Dar labiau mano širdis pradėjo daužytis, kai supratau, kad važiuojame iš Niujorko.
 - Kur mes važiuojam? - stengiausi neparodyti, kad bijau.
 - Kur kur!! Į mišką.
 - Ką!? Tau galvoj negerai? Matei, kiek žmonių mus matė kartu. Visi supras, kad tai tavo darbas.
 - Lygtai man rūpi.
 - Gal tu sustok ir ramiai viską viską apgalvok? Jeigu man kas atsitiks, tau geruoju nesibaigs.
 - Ir ką gi tu man padarysi?
Šūdas. Į kalėjimą tokio nepasodinsi. Tėvai viską sutvarkytų.
 - Tai ko tyli? - paklausė.
Paėmiau slapta savo telefoną. Parašysiu Eliotui žinutę.
 - Ką čia turi?
 - Nieko, - atsakiau ir bandžiau paslėpti telefoną.
 - Atiduok, - turbūt jau pamatė.
Man nei nereikėjo nieko atsakyti, o Robertas jau atėmė iš manęs telefoną. Jėtau, ką daryti?! Kaip prisidirbau.
 - Robertai, dar kartą prašau, sustok.
 - Ne.
 - Žinok tau vistiek nieko neišeis.
 - Nu nu. Ir kaip kažin?
 - Na, man tokie kaip tu nepatinka.
 - Ir?
 - Na man labiau patinka jos, - pamelavau.
 - Kaip suprast? - jis jau prilėtino automobilį.
 - Paprastai. Pa\iūrėk į mano telefoną. Gabija, Kotryna, Simona - čia tik dalis jų.
 - Tu nori pasakyti, kad esi...
 - Mhm... Ir manau, kad tikrai nenori, kad tavo bičiuliai sužinotų su kuo turėjai reikalų.
 - Gaš...
 - Tad sukis ir mauk atgal.
Jo veide įžvelgiau pasibjaurėjimą. Na ir gerai. Bent jau kiek ramiau dabar jaučiuosi. O galutinai nusiraminau, kai jis apsuko automobilį ir pajudėjo link mano namų.
 - Ir būtų geriau, jei niekas apie šią kelionę nesužinotų, - pridūriau.
 - Mhm.
 - Ooo. Ir atiduok telefoną.

21. Tolyn nuo praeities (1 dalis)

Atostogos su šeima buvo puikios. Apie tokia nė svajoti nesvajojau. Tikrai nesitikėjau tokio posūkio. Kiekvieną dieną tėtis su Eliotu plaukė valtimi žvejoti. Na kartais plaukiau ir aš. pasirodo, kad tėtis puikus žvejys. Beveik visą laiką valgėm patiekalus iš žuvies. Buvome dar nuplaukę į tokią salą. Ji beveik nepereinama. Ten taip daug augalų, kad eiti buvo sunku. Toje saloje prisiminiau laiką su Martynu. Gal reikės dažniau ten nuvykti. Bet dar tiksliai nežinau, nes gali būti per daug sunku prisiminti tuos puikius kelis mėnesius. Mama pasirodė gera kulinarė. Tikrai ji skaniai gamina valgyti, o ir vandens baimė truputį apmažėjo. Ji išdrįso eiti pasimaudyti į ežerą. Gaila, bet į valtį įlipti jos neprivertėm.
Dar buvome miestelyje. Prisiminiau daug žmonių. Aišku kai kuriuos atpažinti buvo sunku. Žmonės čia labai draugiški. Galima jaustis kaip namie. Visi tik kvietė mus į svečius, vaišino. Buvo tikrai gera. Susipažinau dar su keliais žmonėmis ir kol kas sutariame gan gerai. Emilija ten jau gyvena nuo vaikystės ir ji yra mano metų. Sakė, kad atvyks mokytis į Niujorką. Užjaučiau ją, bet be reikalo, nes ji nori čia atvažiuoti. Gal ir gerai. Turėsiu čia naują draugę. Kai atvyks čia, ji man paskambins. na bent jau taip tarėmės.
Iš tikrųjų galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie tą savaitę. Tikrai jos nepamiršiu. Pridarysiu nuotraukų, kurios bus iškabinėtos namuose (dabar jau tikrai namuose) ant sienų. O tėtis dar sakė, kad truputį kai ką viloje paremontuos, kad kitą kartą kai ten nuvažiuosim nenustebtumėm dar kartą. Ir dar jis pasamdė tokią moteriškę, kuri kas kiek ta laiko apvalys namą, kad patiems nebereikėtų tiek kuoptis, kaip praeitą kartą.
Vakar , kai grįžom iš karto kritau miegoti ir tokioje būsenoje išbuvau iki šiandienos  pirmos valandos. tai yra atsikėliau prieš... Prieš valandą. Ir vis dar vartausi lovoje. Neblogai. O juk šiandien tas "atsisveikinimo" vakarėlis. Reikėtų jau keltis, eisiu apsipirkti. Taip... gal nepakenktų paskutinį kartą tokio pobūdžio vakarėlyje pasirodyti kaip reikiant.
Lėtai atsikėliau, apsivilkau chalatą ir nulipau laiptais žemyn. Virtuvėje buvo tėtis.
 - Labas. O tu ne darbe?
 - Manai, kad taip pavargęs šiandien dar dirbsiu.
 - Aaa... O mama?
 - Išvažiavo nupirkti tau rėmelių.
 - Šaunu. Pačiai nebereikės. Tėti, šiandien eisiu į vakarėlį...
 - Gerai.
 - Ir nežinau kada grįšiu.
 - Gerai. Jei ką paskambinsi ir parvešiu.
 - Ok.
 - O koks ten vakarėlis?
 - Ammm...
 - Koks vakarėlis? - prie durų pasirodė Eliotas. - Užuodžiu linksmybes.
 - Šiandien bus.
 - Tai gal ir man būtų galima?
 - Aišku. Septintą būk susiruošęs.
 - Ok.
Pasidariau sausų pusryčių.
 - Na jau einu, - pasiėmiau dubenėlį ir nupėdinau į savo kambarį.

***

"Ką pirkti?". Galvoje sukosi šis klausimas, kai parduotuvėse vaikščiojau tarp drabužių. Vakarinės suknelė? Neee.... Ką nors sportiško? Nežinau, o jei visi ten bus pasipuošę? Geriau rinksiuosi kokią vasarinę suknelę. Tiks visur. Tik dabar reikia išsirinkti. Pardavėjos vis siūlė ir siūlė tuos savo skarmalus, kurie ne kiek gražūs, bet brangūs. Galiausiai nuėjau į mamos parduotuvę. Ten mane pardavėjos pažįsta ir tikrai pasiūlys, kas tinka.
Netrukus jau ėjau pėsčiomis namo su keliais maišeliais drabužių. Apsipirkinėjimas gal būtų buvęs visai neblogas, tik kad trūksta draugės. Na netrukus bus Emilija. Aš ją supažindinsiu su Niujorku.
Einant dairiausi po miestą. Jau buvau atpratusi nuo to šurmulio, automobilių triukšmo. Dabar viskas atrodo taip keista, svetima, bet jau nebe taip, kaip seniau. Nors vis dar kartais jaučiu žmonių įsmeigtas akis į mane.
 - Amelija?
Atsisukau atgal ir pamačiau seniai matytą Nikolą.
 - Ooo, labas, - tariau.
 - Jau grįžai... - jis atrodė kiek sutrikęs.
 - Kaip matai, - deja neturėjau ką jam pasakyti.
 - Amm... Gal nori kur nueiti?
 - Tai kad neturiu laiko. Skubu.
 - Aišku. O kur? Gal pakeliui.
 - Namo, bet reikia ruoštis į vakarėlį.
 - Hmmm... Tai gal palydėti.
 - Nebūtina, - tikrai nenorėjau, kad jis eitų su manim. Ir ką aš jam sakyčiau.
 - Na kaip nori. Gal dar kada susitiksim.
 - Jo. Iki.
 - Čiau.
Apsisukau ir nuėjau. Kiek nustebusi, bet ne per daug. Iš tikrųjų tai visai nesitikėjau jo čia sutikti, o jei susitiktumėme kaip dabar, tai galvojau, kad jis nekalbės su manim ar bus kas nors panašaus. Bet Nikas atrodė visai ramus.
Už kokios valandos grįžau namo. Visi buvo namuose. Mama privertė parodyti, ką nusipirkau. Pasakė, kad gerai išsirinkau. Dabar, kai pagalvoju, kiek keistai turėtų atrodyti. Dukra nusiperka mamos kurtus drabužius ir paskui jai rodo, ką nusipirko. Tikrai keista...
Vėliau nuėjau pavalgyti, o paskui eisiu ruoštis. Mama sakė, kad padarys man šukuoseną.

20. Gyvenimas tęsiasi (2 dalis)

Į vilą atvykome už keturių valandų. Kai važiavome, pagrinde tylėjome. Juk suprantama. Šeima pirmą kartą važiuoja normaliai pailsėti. Niekas nieko nežino: nei ką sakyti, nei ką daryti. Aš bent jau mąsčiau, kaip reikės pralaužti visus tuos ledus. Bet vargiai ką sugalvojau. Svarbiausia, kad žengtas pirmas žingsnis ir mes kur nors išvažiavome.
 - Oho, kiek čia dulkių!! - sušuko mama, kai įžengėme į vidų. - Ar kas nors tą pastatą čia prižiūri.
 - Kiek žinau, kaimynas karts nuo karto čia apsilanko. Nevalys jis čia tų namų.
 - Na taip. Jei ketiname čia praleisti savaitę, tai sakyčiau, kad reikia apsikuopti. Ir apskritai daug padirbėti.
 - Jooo, - kiek nusiminęs sumurmėjo Eliotas su tėčiu.
 - Na tai prie darbo!! Pradėsime nuo savo kambarių, o baikime ties svetaine, virtuve ir tualetais.
 - Mama, čia yra tik vienas tualetas, - priminiau jai.
 - Ką?!! Ir kaip mes čia išgyvensim!
 - Paprastai.
 - Taip... O kur gauti reikiamų daiktų? - įsiterpė Eliotas.
 - Vaikai, paieškokite kokiame rūsyje, palėpėje. Kieme dar yra sandėliukas. Turėtumėte ten rasti visokių skudriukų, kibirų. Žodžiu, pažiūrėkite, - liepė tėtis.
Netrukus visi jau plušėjo kas sau. Aš nuėjau į savo senąjį kambarį. Jis buvo kiek pasikeitęs. Na bent jau man taip atrodė. Iš tikro jis buvo toks kaip seniau, tik viską dengė storas dulkių sluoksnis. Mano senoji lova. Ją apžiūrinėdama, radau ant jos priklijuotų lipdukų. Tai čia aš maža taip darydavau. Atidariusi stalčius, aptikau savo mažos darytus darbelius. Radau savo senų knygelių, žaislų. Buvo tiesiog nuostabu grįžti į praeitį, nors atsiminiau jau nebe viską.
Taigi, nušluosčiau nuo visur dulkes, nuėmiau voratinklius, nuėmiau užuolaidas. Jas reikės plauti, sutvarkiau balkoną, persistačiau kai kuriuos baldus ir išploviau grindis. Dabar viskas atrodė žymiai geriau. Palikusi koridoriuje visus kibirus, šluotas ir kitus daiktus, susinešiau savo mantą į kambarį. "Susidėsiu vėliau" pamaniau.
Vėlai vakare visi jau sėdėjome sutvarkytoje svetainėje ir laukėme vakarienės.
 - Jėtau, kaip nusivariau, - ir Eliotas išdribo ant fotelio. - Miegosiu kaip užmuštas.
 - Tačiau dabar kaip gera čia sėdėti, - užsiminiau.
 - Tai jau tikrai. Vaikai, gal pažaiskime kortomis? - paklausė tėtis.
 - Aš nieko prieš, - pašoko Eliotas.
 - Tai atnešk kortas, - paliepė tėtis.
 - Ot, - atsistojo ir nuėjo.
 - Manau, kad ryt mums reikės apsilankyti prieplaukoje, - tėtis tęsė toliau. - Apžiūrėsime kaip ten viskas atrodo. Gal valtis dar bus sveika. Tada galėtumėme paplaukioti ir pažvejoti.
 - taip.. Bet tėvelis pamiršo, kad mamytė bijo vandens, - priminė jam mama.
 - A taip. Tai nieko baisaus. Stebėsi mus nuo kranto.
 - Ir nuobodžiausiu.
 - Visai ne. Sugalvosime tau veiklos. Be to, dar neaišku, ar valtis ne kiaura.
Netrukus visi jau žaidėme kortomis, valgėme, kalbėjomės. Nė nepastebėjau, kaip ledai patys pajudėjo ir viskas liejosi laisvai.
Sužinojau daug naujų dalykų apie tėtį, kurių seniau nė nenutuokiau. Jis sakė, kad jam čia visada seniau patikdavo, kad kai buvo mažas, čia gyveno kaip paprastas ir, kad jis tik dabar suprato, ko mes (aš ir Eliotas) netekome. Pripasakojo jis mums, kokių čia išdaigų buvo prikrėtęs. Pasirodo, kad netgi čia jis susipažino su mama. Jo pasakojimų klausytis buvo tiesiog puiku!
Vėlai vakare, jau po vidurnakčio, visi išsiskirstėme į savo kambarius, nes aš jau pradėjau knapsėti, Eliotas su mama irgi atrodė nuvargę, o tėtis (kaip bebūtų keista) galėjo vis dar pasakoti ir pasakoti. Bet viską atidėjom kitoms dienoms.
Kai nusiprausiau ir atsiguliau į savo seną lovytę, visi mano miegai išgaravo. Verčiausi nuo vieno šono ant, skaičiavau net avytes, bet niekaip nebegalėjau užmigti. Galiausiai atsikėliau, atidariau balkoną ir nusprendžiau išsipakuoti daiktus. Tyliai, kad niekas negirdėtų darinėjau spinteles. Nors spintelės buvo senos ir kiekvienas girgžtelėjimas, regis, nuskambėdavo per visą namą. Bet aš vis teik nusprendžiau apžiūrinėti dešimties metų senumo daiktus, juos pertvarkyti. Į tuščias vietas, sukroviau savus daiktus. Taip baladojausi gal geras dvi valandas.
Kai jau nebeturėjau vėl ką veikti atsiguliau. Šį kartą miegoti man neleido mintys. Mintys apie Martyną. Aš vis galvojau apie jį, kad ir kaip stengiausi jį išmesti iš galvos, bet niekaip negalėjau. O žiauriausia buvo, kai prisiminiau mūsų bučinį. O jeigu jo daugiau niekada nebepamatysiu? Nieko daugiau apie jį nesužinosiu?
"Nurimk, Amelija" raminau save. juk gyvenimas tęsiasi ir jis pradeda stoti į savo vėžias. Viskas taisosi ir tik Martyno dėka. Juk negalima turėti visko, ko nori. Turėsiu sau neleisti, kad Martyno nebuvimas užgožtų viską, ką pradėjau kurti savo gyvenime.
Negaliu.

20. Gyvenimas tęsiasi (1 dalis)

Nubudau anksti ryte. Akys žiauriai ištinusios. Taip yra, nes vakar vakare verkiau. Taip.. Neiškenčiau ir apsiverkiau. Ne todėl, kad noriu dar ten pabūti, bet todėl, kad esu toli nuo Martyno. Pasiilgau jo. Kažin, kaip jam dabar sekasi... Ar jam taip pat sunku, kaip man.  Dabar aš čia jaučiuosi niekam nereikalinga. Esu svetima tarp tiek daug žmonių. Esu kaip akmenukas bate. Na bent jau taip jaučiuosi.
Išsiropščiau iš lovos ir nubildėjau iki vonios. Veidą gaivinau lediniu vandeniu, kad nors kiek geriau atrodyčiau. Kai nulipau į apačią mane pribloškė valgomajame esantis vaizdas. Sėdi mama, tėtis, ir jie pusryčiauja:
 - Labas rytas, Ami, - pasisveikino abu.
 - Labas, - nejaugi juos paveikė mano vakarykštis išsiliejimas.
 - Sėsk. Papusryčiauk.
 - Ačiū.
Įsipyliau arbatos, pasiėmiau bandelių. Netikėtai už nugaros išgirdau Elioto balsą:
 - Wow. Kas nutiko, kad visa šeimynėlė čia kartu?
 - Sėsk, Eliotai, - tarė tėtis. - Reikia truputį pakalbėti.
 - Taip, - įsiterpė mama.
Susižvalgiau su broliu. Kažin, ką jie čia sugalvojo.
 - Amelija, tavo dėka mes supratome savo klaidas. Pažvelgėme į viską iš šono. Na ir... Supratom, kad tu teisi. Nesu labai iškalbi tokiais dalykais, - aiškino mama, - bet mes pasistengsim pasikeisti. Jei nenorit, mes jūsų neversim.
 - Na pasistengsime pasikeisti ir būti normalia šeima, - užbaigė tėtis.
Pajaučiau tokią laimės bangą. Pagaliau!!! Pagaliau jie susiprotėjo. Normali šeima... Dabar šis žodžių junginys skambėjo mano galvoje. Gal kitiems tai nieko ypatingo ir nereiškia, bet man tai kažkas neapsakomo. Man nuo širdies akmuo nusirito. Ir kilo toks jausmas, tarsi dabar mano širdyje būtų daugiau vietos. Kam? Laimei... Ten kur buvo tas nelemtas akmenukas, dabar prisipildė laimės. Nors atrodo, kad tai nieko ypatingo, tačiau juk laimė ir susideda iš tokių mažų dalykų. Vienas lašas, du, ir kapsi taip ta laimė į širdį, ir gali nei nepastebėti, kad jos jau labai daug. Tačiau man iki pilnos laimės dar tikrai labai daug trūksta.
 - Amelija, valgyk.
 - A. Taip, - buvau užsisvajosusi.
Mama jau plovė kai kuriuos indus, o tėtis skaitė laikraštį.
 - Tai ką šiandien norėtumėte nuveikti? - paklausė mama.
 - Ką? - nustebo Eliotas. - Jums nereikia šiandien į darbą?
 - Pasidarėm išeiginę. Juk niekas mums neuždraus. Na tai kaip, vaikai?
 - Ammm... Net nežinau,- tariau. Buvau pasimetusi ir dabar tikrai negalėjau galvoti.
 - Gal važiuojam kelioms dienoms į vilą? - paklausė tėtis. - Seniai ten buvome. Kada paskutinį kartą?
 - Kai man buvo kokie aštuoni metai, - atsakė Eliotas.
 - Tai gal važiuokime?
 - Gal ir nieko, - tariau.
 - Gerai. Paskambinsiu į darbą ir pranešiu, kad nebus mūsų dar kelias dienas.
 - Na, tai einam krautis daiktų, - tėtis padėjo ant stalo laikraštį, atsistojo ir patrynė delnais.
Vila... Buvau jau ją pamiršusi. Atsimenu, kaip ten mažai patikdavo būti. Tada ten gyveno seneliai. Kiekvieną vasarą aš ten praleisdavau kelis mėnesius, nes tėvai buvo užsikrovę savo darbais ir mane bei Eliotą palikdavo pas senelius. Būdavo tikrai smagu. Laukdavau kiekvienos vasaros, kad galėčiau ten važiuoti ir džiaugtis savo vaikyste. Tik.. Vieną pavasarį. Maždaug prieš dešimt metų mirė močiutė. Tą pavasarį vilą aš mačiau paskutinį kartą. Senelis išsikraustė į miestą, o namai liko negyvenami. Po kelių metų mirė ir senelis. Turbūt jam vienam buvo sunku, o ir mano tėtis nelabai juo rūpinosi. Na, praeities nepakeisim, reikia žvelgti į dabartį.
 - O gal pabūkime ten savaitę? - paklausiau. - Kelio dienos tikrai mažai.
 - Žiūrėsime, Ami, - atsakė mama.
 - Bet iki mokyklos liko pora savaičių. Tikrai suspėsim.
Ir vakarėlis bus dar negreit, pamaniau.
 - Gal ir pabūsim.
 - Gerai.
Atsistojau ir nulėkiau į savo kambarį  krautis daiktų. Vėl išsitraukiau lagaminą, tik šį kartą jame buvo daug mažiau daiktų. Kažkiek drabužių savaitei ir šiaip išgyvenimui reikalingi daikčiukai. Na ir aišku fotoaparatas. Kaip gi aš neįamžinsiu šio bandymo atgaivinti šeimą?
Už valandos jau laukiau tėvų ir brolio svetainėje. Eliotas skambino Džesei, o tėvai nori baigti kai kuriuos reikaliukus darbams. O aš sėdžiu ir galvoju, kad Martynas buvo teisus. Man jau seniai nereikėjo tylėti. Galbūt jau seniai būtumėme visi drauge. Kiek per ą tylėjimą praradome laiko. Dar tiksliau, kiek praradome metų!! Dėl tėvų Martis buvo teisus. Dabar jaučiu nors šiokį tokį palengvėjimą.
Atėjo Eliotas.
 - Na, tai ką sakė Džesė? - paklausiau.
 - Nuliūdo. Norėjo ir kartu važiuoti,  bet juk tai šeimos kelionė.
 - Mhm.
 - Eliotai, padėk sunešti daiktus į automobilį, - pasirodė tėtis.
 - Oky.
Jie surinko lagaminus, esančius prie durų ir išėjo į lauką. Aš atsikėliau ir nupėdinau iš paskos. Atsisėdau ant laiptų prie durų ir viską stebėjau. Noriu viską užfiksuoti ne tik nuotraukose, bet ir savo atmintyje.
 - Na, tai gal jau judam? - už nugaros išgirdau mamos balsas.
 - Tikriausiai jau reikėtų.
Atsisėdau į automobilį, kur laukiau, kol baigs sunešti likusius daiktus.
Netrukus jau visa šeima sėdėjome automobilyje ir pajudėjom. Automobilis iš lėto vingiavo sausakimšomis Niujorko gatvėmis, tol kol pasiekė miesto galą ir tėtis dar smarkiau paspaudė greičio pedalą.

19. Namo... (4 dalis)

 - Amelija, ateik į svetainę!! - sušuko tėtis vakare, kai jau ir reikėjo tikėtis puolimo.
 - Tuoj!!!, - o mintyse vis kartojau, kad tik nepalūžčiau.
 - Dabar pat! - jis atrodė tikrai piktas.
 - Einu.
Svetainėje sėdėjo tėtis ant fotelio, o mama ant sofos.
 - Sėsk.
Atsisėdau.
 - kaip suprasti tavo šios dienos elgesį?
 - Paprastai. Jums jau pagaliau reikėtų išmokti būti tėvais.
 - Ką tu čia šneki?
 - Tiesą. Kaip dažnai aš jus matau? Vieną kartą į dieną? Ir tai ne visada. O kai jau būname visi kartu, jūs netikėtai prabylate apie savo verslą, kuris man lenda per gerklę. Kai galėtumėme visi kartu pabūti, jūs kalbat apie vakarėlius fotosesijas.
 - Bet juk tai šeimos verslas.
 - Jei jo kaina, neturėti normalių tėvų, tada aš tokio nenoriu. Man jau daug geriau būtų gyventi kokioje lūšnoj. Kas čia per namai? Čia tik tuščias pastatas, kur jūs pernakvojate. Ir viskas. tai ne namai.
 - Amelija, tu irgi turi prisidėti prie šeimos indėlio.
 - Jei jūs norit, kad aš paragaučiau darbo, tai gerai. Eisiu padirbti kokia fotografe, kur man tikrai patiks. Iš vis. Kada mes paskutinį kartą visi vakarieniavome kartu? Aš neatsimenu. O šeimos šventės.. Kalėdos... Kada jas šventėme kartu? Aš neatsimenu... Aš noriu normalaus gyvenimo. O ne tokio. Noriu turėti normalius tėvus.
 - Bet tu pagalvok, kaip kitos merginos svajoja būti tavo vietoje, - vis dar mama bandė kovoti, bet ji jau buvo sutrikusi kaip ir tėtis.
 - Tai ir priimk jas. Vietoj manęs. Man bus tikrai laimės, kad nebereikės nieko reklamuoti ir žmonės nebaksnos į mane pirštais. Viskas. Daugiau aš nebebūsiu firmos veidas, nevaikščiosiu į tuos vakarėlius. Gyvensiu kaip normalus žmogus. O jūs kaip norit.
 - Tu nedrįsi.
 - O ką jūs man padarysit? Prievarta nutepsit? Nemanau. Gana čia kurti "tobulos"šeimynėlės įvaizdį. Geriau jau bandyti tapti bent panašiai į normalią šeimą.
Tyla. Pagaliau jau išsakiau viską, ką tiek laiko kaupiau. Nežinau, ką sakys tėvai. Man jau vienodai, nes žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Širdyje jaučiau nerealų palengvėjimą ir džiaugsmą.
 - Galiu eiti? - paklausiau.
 - Ne, - mama atrodė pikta kaip niekad.
 - Gali, - paprieštaravo tėtis.
 - Gerai, - atsakiau ir nuėjau.
Kažin, kas dabar bus. Na bent jau modeliu būti tikrai nebereikės, nes jie manęs neprivers. Tačiau ar susimąstys jie, kad reikia keisti ir gyvenimo būdą? Nežinau... Nuėjau į savo kambarį. Apačioje girdėjau, kad tėvai rėkauja vienas ant kito, tačiau ką,  nesupratau. Na ir gerai. Gal kitą kartą, kai grįšiu čia, jausiuosi, kad tikrai aš grįžau namo, o ne į kažkokį pastatą, skirtą tik pernakvoti.
Įsijungiau kompiuterį. Elektroniniame pašte yra keletas naujų pranešimų. Du iš jų nuo Saros. Viename, rašo, kad manęs nekenčia, išvarto visokiausiais žodžiais, o kitame jau atsiprašinėja ir sako, kad nori susitikti. Kas jai po galais darosi? Visiškai nesuprantu. Tai visaip mane varto, tai drauge bando vaidinti. Negaliu.. Kokia ji veidmainė!!! Nekenčiu tokių.
Kita žinutė nuo kitos bendraklasės, Klaudijos. Kviečia į vakarėlį. Hmmm... Eiti ar neiti? bent ten kaip visada: alkoholis, cigarečių dūmai, suktinės. Nueisiu. Tai bus paskutinis kartas. Tai bus tarsi atsisveikinimas su praeitu gyvenimu. Paskutinį kartą mane pamatys tokiame vakarėlyje. Paskutinį... Tad suskubau ir atrašiau Klaudijai žinutę, kad būsiu.
Kažkas netikėtai pabeldė į duris.
 - Prašau!!!
Įėjo Eliotas.
 - Kas čia buvo?
 - Nieko ypatingo.
 - Kaip tai? Girdėjai, kaip tėvai ten rėkauja?
 - Taip.
 - Įdomu, kas čia buvo.
 - Pastačiau juos į vietą.
 - Ką?
 - Pasakiau, kad nedirbsiu jokiu modeliu. Kad būsiu tuo, kuo noriu būti. Ir kad jiems rūpi tik verslas ir pinigai.
 - Oho. Turbūt ne šiaip pasakei, o jau viską išrėžei.
 - Turbūt.
 - Na žiūrėsim, kas čia bus.
 - Jo.
 - Na tai jau gal ir eisiu.
 - Aha. Iki.
Vėl likau viena. Manau, kad reikia apsitvarkyti kambarį, kad būtų nors kiek jaukiau.
Taip ir padarysiu.

19. Namo... (3 dalis)

Išėjus iš Niujorko oro uosto, mūsų niekas nepasitiko. Na, tik smarkus lietus ir tėvų atsiųstas automobilis. Taip ir reikėjo tikėtis, kad tėvų nebus. Kaip gi jie mus pasitiks, kai tiek daug darbo!!! Jų paaiškinimas būtų "Viskas šeimos labui".
Vairuotojas pribėgo prie mūsų, paėmė iš manęs ir Džesės lagaminus ir nunešė į automobilį. Kai visi jau jame sėdėjome, Eliotas tarė:
 - Pirmiausias parvežkime Džesę namo.
 - Gerai, - atsakė vairuotojas.
Važiavome tylėdami. Aš tylėjau, nes buvau be galo pavargusi, bet kodėl jie tylėjo, nežinau. Nors... Kas gi džiūgautų tokią akimirką, kai nenorom tenka grįžti į namus po tokios vasaros. Tikriausiai tik trenkti žmonės.
Kai grįžome buvau jau tamsu nors į akį durk. Namai tušti, visur tamsu. Aš nusprendžiau daiktus išsikrauti vėliau. Dabar žūtbūt reikėjo pamiegoti. Kaip keista dabar būti namuose. Viskas atrodo taip svetima ir šalta. Teks iš naujo pratintis. Nuėjau į virtuvę, pasiėmiau bandelių, įsipyliau pieno ir viską susinešiau į savo kambarį. Užkandau, nusiprausiau ir nuėjau atsigulti.
Dar ilgai galvojau apie pralėkusią vasarą, norėjau verkti, bet negalėjau. Kodėl turėčiau verkti? Kad buvo puiki vasara? Čia pasireiškia tas sindromas, kai žmogus turi viską, ko nori, bet jam to negana. Jis nesijaučia laimingas, nes nori dar. O turėtų džiaugtis, nes kažkur pasaulyje yra žmonių, kurie neturi nė pusės tiek, kiek aš turiu. Tad tikrai negaliu sau leisti verkti, kai pastaruosius mėnesius gyvenau be jokių rūpesčių. Na beveik be rūpesčių. Tad su tokiomis mintimis aš ir užmigau.
Ryte atsikėliau labai vėlai. Kambaryje radau lagaminą, kurį vakar buvau palikusi pirmame aukšte. Kažkas atnešė. Susitvarkiau ir nusileidau į apačią. Valgomajame pusryčiavo tėtis ir Eliotas.
 - Labas, - pasisveikinau.
 - OO.. Labas, miegale. Tai kaip atostogos? - paklausė manęs. - Prisėsk, - parodė į šalia esančią kėdę.
 - Gerai.
 - Daugiau nieko nepasakysi?
 - Labai gerai. Bus nuotraukos ir parodysiu. Gerai?
 - Na gerai. Mama prašė tavęs, kad vėliau nuvažiuotum į biurą su ja pasikalbėti.
 - O kam?
 - Nežinau. Turbūt kaip visada.
 - Na gerai.
 - O aš dar kelias dienas čia pabūnu ir porai savaičių išvyksiu į Prancūziją. Galvojame ten atidaryti dar vieną filialą.
 - A. Aišku.
Įsidėjau į lėkštę paruoštų salotų ir omletą.
 - Tik nepamiršk nuvažiuoti pas mamą.
 - Aha.
Kai pavalgiau, išsikroviau daiktus, pasiėmiau fotoaparatą ir nuėjau į savo kambariuką, kur pradėjau ryškinti nuotraukas. Kaip gera viską prisiminti, nors ir trumpam. Padariau visą krūvą nuotraukų. Nežinau, kiek čia albumų reikės. Vienas albumas bus Eliotui su Džese, kitas man, o dar kiti -Martynui ir Elei. Jei dar kada nors juos sutiksiu.
Po pietų išsikviečiau taksi ir nuvažiavau pas mamą.
 - Labas, - pasisveikino ji vis žiūrėdama į savo popierius.
 - Labas.
 - Gerai, kad jau grįžai. Pasiilgau tavęs.
 - Mhm. Aš ir. Tėtis sakė, kad nori pakalbėti.
 - Taip. Atsimeni, kai sakiau, kad dirbti galėsi pradėti nuo mokslo metų pradžios?
 - JO.
 - Na gal truputį anksčiau pradėkime?
 - Ką?
 - Negi sunku. Nors ką dėl šeimos padarytum.
 - Aišku. Čia turbūt dėl to ir pasiilgai? - paklausiau visą įsiutusi.
 - Kaip tu čia kalbi su savo motina?
 - O kaip tu verti dirbti savo dukrą. Toks jausmas, kad pati turiu save išsilaikyti. Aš tau tik dėl darbo reikalinga. Ar pasiteiravai kada nors, ar man patinka staipytis prieš tas kameras? Ne.
 Apsisukau ir išskubėjau iš kabineto.
 - Amelija palauk!
 - Ne!
 - Tada, kai grįšim pasikalbėsim.
Nieko neatsakiau. Tik ėjau atgal namo. Taip... Daugiau nebetylėsiu. Man jau atsibodo. Beveik šešiolika savo gyvenimo metų nugyvenau dėl kitų. Kodėl aš negaliu normaliai pasimėgauti savo jaunyste? Dėl to, kad turiu mamytei pinigus ir šlovę padėti užkalt? Na jau ne. Daugiau manęs už nosies nebevedžios. Į vakarėlius ar dar kur vaikščiosiu, tik jeigu aš norėsiu. Tik tada. Nuo šiol Amelija Emers kovos už save, nes tik taip galima gauti savo vietą šiame pasaulyje. Tik taip...
Na, o dabar sukaupsiu visas savo jėgas šiai kovai. Reikia pasiruošti pirmam mūšiui, kuris lauks šį vakarą, kai mama su tėčiu prikibs prie manęs, todėl, kad jiems nepadedu. Na ir kaip nors atsilaikysiu. Bent jau tikiuosi.

19. Namo... (2 dalis)

Į viešbutį grįžau gal kokią penktą ryto. Buvau žiauriai pavargusi. Tokio vakarėlio dar nebuvo. Buvau planavusi grįžti anksčiau ir susipakuoti daiktus, bet ten buvo taip gera, ten tokia jauki atmosfera, kad vis galvojau, jog pabūsiu dar truputį ir dar truputį. Susipažinau su daug naujų žmonių, su kai kuriais radau bendrą kalbą. Tik gaila, kad taip vėlai tai atsitiko. Na, bet geriau dabar nei niekada. Po tokio vakarėlio krautis daiktų visai nebegaliu, nes vos pastoviu ant kojų. Aš tik nusivilkau suknelę, nupėdinau apsitvarkyti į vonią ir tada atsiguliau pamiegoti. Jaučiau, kaip man reikėjo miego, nes tiek laiko išbuvau nesumerkusi akių. Šį kartą palikti savo bėdas ir rūpesčius jau buvo lengva. Pamažėle nugrimzdau į gilų ir saldų miegą...

***

Mane pažadino beldimas į duris. O gal tiksliau labai stipri šviesa privertė mane atsimerkti. Beldimas jau privertė išsiristi iš lovos. Kažkas pabeldė dar kartą:
 - Tuoj! - sušukau.
Kas tokiu metu taip gali elgtis. Pažiūrėjau į laikrodį. Dabar jau pateisinau tą beldimą, nes jau buvo pirma valandą. Lėktuvas išskrenda šeštą. Tad turiu tik penkias valandėles. Nuskubėjau prie durų ir jas atidariau.
 - Labas, Ele, - pasisveikinau ir pakviečiau į vidų
 - Laba. Jėtau, tu dar miegojai?
 - Kaip matai...
 - Ou.. Atsiprašau.
 - Viskas gerai. Jau reikėjo keltis.
 - Sakau, gal norėtumei paskui nueiti kur nors pasivaikščioti dar prieš kelionę?
 - Būrų gerai, bet aš daiktų nesusikroviau dar. Be to dar laukiau ilga kelionė iki oro uosto.
 - Tiksliai!!! Na paskubam. Aš tau padėsiu. Tu čia pati apsitvarkyk, papusryčiauk, o aš pradėsiu tavo daiktus pakuoti.
 - Ok. Ačiū labai. Jei kas patiks, tu pasiimk sau, nes man viskas į lagaminą netilps.
 - Na...
 - Pasiimk. Vis geriau negu palikti čia.
 - Na gal ką ir išsirinksiu.
 - OK.
Pasiėmiau švarius drabužius ir nuskubėjau į vonią...

Visas tas laikas praėjo taip greitai... Tik oro uoste, apsikabinus Elę, tą supratau. Atrodo, ką tik mes buvome vakarėlyje ir visi kartu džiaugėmės, o dabar aš ir Elė jau verkiame.
 - Sėkmės tau, - palinkėjo ji. - Niekada nepamiršiu šios vasaros.
 - Ir tau sėkmės. Gal dar kada susitiksim, - giliai širdyje dar turėjau tokią mažą viltį.
 - Duok ir man atsisveikinti su Ele, - tarė Džesė, kuri irgi vos tvardėsi.
Prie manęs priėjo Martynas:
 - Laimingos kelionės.
 - Ačiū.
 - Ir nepamiršk apie ką kalbėjomės, - sušnibždėjo.
 - Ką?
 - Jau neatsimeni? Sara, ...
 - Aaaa.... Pagalvosiu.
 - Tai gal jau einam? - paklausė Eliotas.
 - Gerai. Na atia.
 - Pasiilgsim jūsų, - sušuko Elė.
 - Mes ir, - Džesės balsas.
Pasiėmėm savo lagaminus ir nuėjom. Dar ilgai jaučiau įsmeigtą jų žvilgsnį. O tuo įsitikinau, kai paskutinį kartą atsisukau į juos pažiūrėti.

19. Namo... (1 dalis)

"Martynui manęs žadinti tikrai nereikės". Taip pagalvojau, kai nubudau iš trumpo snūstelėjimo. NIekaip normaliai nepamiegosiu. Geriau atsikelsiu ir pabūsiu kieme, kad jo nepažadinčiau. Bet kai atsisukau, jo nebuvo. Kur jis? OMG! Greit apsigaubiau antklode, įsispyriau į batus ir išlindau iš palapinės. Ku po galais jis dingo? Apėjau porą ratų aplink tą proskyną, tačiau jo nebuvo. Kad tik jam niekas neatsistiktų.. Ne. Jam nieko nebus. Juk čia jis žino kaip elgtis. Eisiu dar kartą pažiūrėti.
Šį kartą paėjau truputį toliau. Ir pamačiau jį, sėdintįant kažkokio akmens. Man taip palengvėjo. Jam viskas gerai. Eiti prie jo?Gal geriau ne. Gėda... Ir ką aš jam sakysiu...
Žinodama, kad jam viskas gerai, apsisukau ir nuėjau ant to skardžio. Paslutinį kartą taip nužvelgsiu tuos neaprėpiamus mišku. Ne iš lėktuvo. Priėjusi atsisėdau, dar labiau susisukiau į antklodę ir susiriečiau. Taip ir sėdėjau. Apie nieką negalvodama. Tik žiūrėdama į tolį.
 - Štai kur tu! - po kurio laiko tarė Martynas.
 - Mhm... - negalėjau į jį atsisukti.
 - Galvojau, kad jau dingai.
 - Aš vis dar čia, - bet pagalvojau priešingai, kad jau geriau būti dingusiai.
 - Būčiau sau neatleidęs, jei būtum dingusi.
 - Mhm.
Jis prisėdo šalia.
 - Dėl to... Na kas įvyko.
 - Pmirškim,- tariau.
 - Bet.
 - Nėra čia jokių "bet".
 - O jei pabandytumėm..
 - Ar apsimoka? Aš išvksu. Ir ne už mėnėsio. O poryt. Dar tiksliau - rytoj. Kas iš to, kad tu dabar iskaudinsi Viktoriją? Dėl vienos dienos...
 - Gerai, pamirškime. Gal taip bus ir geriau.
 - Tada sutarta.
 - Einu apvarkyti viską.
 - Gerai. Tuoj ateisiu padėti, - atsakiau.

***

Pavalgėm, susitvarkėm, susikrovėm daiktus. Taip praėjo kelios valandos. Tad nusprendėme jau traukti namo. Vis tiek dar norėjosi pabūti ir su Ele. Visą kelią ėjome tylėdami. Tik kartais, jei reikėjo, persimesdavom vienu kitu žodžiu. Tad buvo tikra palaima, kai labiau į vakarą pamačiau jau pažįstamas vietas.Pradėjau dar labiau skubėti. Žiauriai nusiraminau, kai viešbučio kieme pamačiau Elę ir Viką. Pagaliau. Pagaliau aš nebe viena su Martynu. Pasileidau bėgti link Elės.

 - Labas, - stipriai apsikabinom.

 - O, sveikutė. Kaip tavęs pasiilgau. Kaip sekėsi? - paklausė Elė.

 - Gerai, - pažvelgiau į Martį, kuris pasisveikinęs su Viktorija taip žvilgtelėjo į mane.

 - Na tai einam?

 - Kur?

 - Dabar į tavo kambarį, o paskui tavęs laukia staigmena.

 - Bet aš labai pavargusi.

 - Nieko nepadarysi. Teks pakentėti. Dabar Viktorija tuoj eis pas Džesę su Eliotu.

 - Aišku, - buvau kiek nustebusi.

 - Tai einam, - pagriebė ji mane už rankos ir nusivedė. - Pasakok.

 - Ką?

 - Na viską smulkiai.

 - Tai, kad nėra čia ko pasakoti.

 - Nemeluok. Sakyk tik.

 - Na ilgai keliavom. Žiauriai pavargau. Vakare jau buvo ten. Neįsivaizduoji, kaip ten gražu. Pavalgėm, pakalbėjom, dar šiaip pabuvom ir ėjom miegoti. O šiandien anksti ryte išėjom atgal.

 - Ir viskas?

 - Kaip ir...

Įėjom į kambarį.

 - Na renkis, aš padėsiu apsitvarkyti.

 - Ką rengtis.

 - Suknelę.

 - Ką?

 - Na tą, kurią atsivežei iš Niujorko.

 - Bet ji tokia...

 - Bus kaip tik.

 - Na gerai.

Nuėjau iki spintos, išsitraukiau tą suknelę ir nuėjau į vonią. Besirengdama kalbėjausi su Ele:

 - Žinai, gal tu nori kokių mano daiktų? - paklausiau.

 - Kaip tai?

 - Tai gi per tiek laiko tiek visko įsigijau, kad tikrai viskas netilps į lagaminą. Tai galvoju tau paliksiu. Arba gal šiaip kam reikės tų daiktų.

 - Na pažiūrėsim.

 - Na kaip? - paklausiau, kai išėjau.

 - Super. Dabar tu manęs palauksi. Aš irgi einu persirengti. Atsinešiau irgi šiokią tokią suknelę. O paskui patvarkysim plaukus ir padažysim truputį tave.
 - Tai kas čia bus?
 - Pamatysi. Dabar palauk.
Netrukus, kai susitvarkėme, Elė vedė mane į kiemą. Sustojome prie pagrindinio viešbučio įėjimo. Dar už kelių minučių pasirodė Eliotas su Džese. Toks jausmas, kad ir jie nežino, kas čia bus. Juos atlydėjo Viktorija ir Martis. Netrukus pasirodė automobilis, kuris pasirodo yra skirtas mums. Tikrai nustebau. Visi į jį įsėdome ir jis pajudėjo.
Išlipome prie kažkokios sodybos. Čia stovėjo taip pat daug automobilių.
 - Na einam? - paklausė Elė.
 - Kaip ir, - sumurmėjo Džesė.
Kai įžengėme į vidinį kiemą, Džesė iš karto atsigavo, visa nušvito. Juk tai vakarėlis!! Kas jai gali būti fainiau. Ji tučtuojau griebė Eliotą už rankos ir nusitempė jį į šokių aikštelę.
 - Na va. Surengėme jums atsisveikinimo vakarėlį.
 - Wow, - stovėjau sutrikusi. - Bet šiaip daugiau nei pusės žmonių aš nepažįstu.
 - Nesvarbu. Bus proga susipažinti.
 - O jie bent jau žino, koks čia vakarėlis? - paklausiau.
 - Sužinos, - Elė parodė į sceną.
 - Wow. Na ačiū jums labai labai.
 - Na tai einam linksmintis?
 - O taip... - mano veidą papuošė plati šypsena.