Išėjus iš Niujorko oro uosto, mūsų niekas nepasitiko. Na, tik smarkus lietus ir tėvų atsiųstas automobilis. Taip ir reikėjo tikėtis, kad tėvų nebus. Kaip gi jie mus pasitiks, kai tiek daug darbo!!! Jų paaiškinimas būtų "Viskas šeimos labui".
Vairuotojas pribėgo prie mūsų, paėmė iš manęs ir Džesės lagaminus ir nunešė į automobilį. Kai visi jau jame sėdėjome, Eliotas tarė:
- Pirmiausias parvežkime Džesę namo.
- Gerai, - atsakė vairuotojas.
Važiavome tylėdami. Aš tylėjau, nes buvau be galo pavargusi, bet kodėl jie tylėjo, nežinau. Nors... Kas gi džiūgautų tokią akimirką, kai nenorom tenka grįžti į namus po tokios vasaros. Tikriausiai tik trenkti žmonės.
Kai grįžome buvau jau tamsu nors į akį durk. Namai tušti, visur tamsu. Aš nusprendžiau daiktus išsikrauti vėliau. Dabar žūtbūt reikėjo pamiegoti. Kaip keista dabar būti namuose. Viskas atrodo taip svetima ir šalta. Teks iš naujo pratintis. Nuėjau į virtuvę, pasiėmiau bandelių, įsipyliau pieno ir viską susinešiau į savo kambarį. Užkandau, nusiprausiau ir nuėjau atsigulti.
Dar ilgai galvojau apie pralėkusią vasarą, norėjau verkti, bet negalėjau. Kodėl turėčiau verkti? Kad buvo puiki vasara? Čia pasireiškia tas sindromas, kai žmogus turi viską, ko nori, bet jam to negana. Jis nesijaučia laimingas, nes nori dar. O turėtų džiaugtis, nes kažkur pasaulyje yra žmonių, kurie neturi nė pusės tiek, kiek aš turiu. Tad tikrai negaliu sau leisti verkti, kai pastaruosius mėnesius gyvenau be jokių rūpesčių. Na beveik be rūpesčių. Tad su tokiomis mintimis aš ir užmigau.
Ryte atsikėliau labai vėlai. Kambaryje radau lagaminą, kurį vakar buvau palikusi pirmame aukšte. Kažkas atnešė. Susitvarkiau ir nusileidau į apačią. Valgomajame pusryčiavo tėtis ir Eliotas.
- Labas, - pasisveikinau.
- OO.. Labas, miegale. Tai kaip atostogos? - paklausė manęs. - Prisėsk, - parodė į šalia esančią kėdę.
- Gerai.
- Daugiau nieko nepasakysi?
- Labai gerai. Bus nuotraukos ir parodysiu. Gerai?
- Na gerai. Mama prašė tavęs, kad vėliau nuvažiuotum į biurą su ja pasikalbėti.
- O kam?
- Nežinau. Turbūt kaip visada.
- Na gerai.
- O aš dar kelias dienas čia pabūnu ir porai savaičių išvyksiu į Prancūziją. Galvojame ten atidaryti dar vieną filialą.
- A. Aišku.
Įsidėjau į lėkštę paruoštų salotų ir omletą.
- Tik nepamiršk nuvažiuoti pas mamą.
- Aha.
Kai pavalgiau, išsikroviau daiktus, pasiėmiau fotoaparatą ir nuėjau į savo kambariuką, kur pradėjau ryškinti nuotraukas. Kaip gera viską prisiminti, nors ir trumpam. Padariau visą krūvą nuotraukų. Nežinau, kiek čia albumų reikės. Vienas albumas bus Eliotui su Džese, kitas man, o dar kiti -Martynui ir Elei. Jei dar kada nors juos sutiksiu.
Po pietų išsikviečiau taksi ir nuvažiavau pas mamą.
- Labas, - pasisveikino ji vis žiūrėdama į savo popierius.
- Labas.
- Gerai, kad jau grįžai. Pasiilgau tavęs.
- Mhm. Aš ir. Tėtis sakė, kad nori pakalbėti.
- Taip. Atsimeni, kai sakiau, kad dirbti galėsi pradėti nuo mokslo metų pradžios?
- JO.
- Na gal truputį anksčiau pradėkime?
- Ką?
- Negi sunku. Nors ką dėl šeimos padarytum.
- Aišku. Čia turbūt dėl to ir pasiilgai? - paklausiau visą įsiutusi.
- Kaip tu čia kalbi su savo motina?
- O kaip tu verti dirbti savo dukrą. Toks jausmas, kad pati turiu save išsilaikyti. Aš tau tik dėl darbo reikalinga. Ar pasiteiravai kada nors, ar man patinka staipytis prieš tas kameras? Ne.
Apsisukau ir išskubėjau iš kabineto.
- Amelija palauk!
- Ne!
- Tada, kai grįšim pasikalbėsim.
Nieko neatsakiau. Tik ėjau atgal namo. Taip... Daugiau nebetylėsiu. Man jau atsibodo. Beveik šešiolika savo gyvenimo metų nugyvenau dėl kitų. Kodėl aš negaliu normaliai pasimėgauti savo jaunyste? Dėl to, kad turiu mamytei pinigus ir šlovę padėti užkalt? Na jau ne. Daugiau manęs už nosies nebevedžios. Į vakarėlius ar dar kur vaikščiosiu, tik jeigu aš norėsiu. Tik tada. Nuo šiol Amelija Emers kovos už save, nes tik taip galima gauti savo vietą šiame pasaulyje. Tik taip...
Na, o dabar sukaupsiu visas savo jėgas šiai kovai. Reikia pasiruošti pirmam mūšiui, kuris lauks šį vakarą, kai mama su tėčiu prikibs prie manęs, todėl, kad jiems nepadedu. Na ir kaip nors atsilaikysiu. Bent jau tikiuosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą