Nubudau anksti ryte. Akys žiauriai ištinusios. Taip yra, nes vakar vakare verkiau. Taip.. Neiškenčiau ir apsiverkiau. Ne todėl, kad noriu dar ten pabūti, bet todėl, kad esu toli nuo Martyno. Pasiilgau jo. Kažin, kaip jam dabar sekasi... Ar jam taip pat sunku, kaip man. Dabar aš čia jaučiuosi niekam nereikalinga. Esu svetima tarp tiek daug žmonių. Esu kaip akmenukas bate. Na bent jau taip jaučiuosi.
Išsiropščiau iš lovos ir nubildėjau iki vonios. Veidą gaivinau lediniu vandeniu, kad nors kiek geriau atrodyčiau. Kai nulipau į apačią mane pribloškė valgomajame esantis vaizdas. Sėdi mama, tėtis, ir jie pusryčiauja:
- Labas rytas, Ami, - pasisveikino abu.
- Labas, - nejaugi juos paveikė mano vakarykštis išsiliejimas.
- Sėsk. Papusryčiauk.
- Ačiū.
Įsipyliau arbatos, pasiėmiau bandelių. Netikėtai už nugaros išgirdau Elioto balsą:
- Wow. Kas nutiko, kad visa šeimynėlė čia kartu?
- Sėsk, Eliotai, - tarė tėtis. - Reikia truputį pakalbėti.
- Taip, - įsiterpė mama.
Susižvalgiau su broliu. Kažin, ką jie čia sugalvojo.
- Amelija, tavo dėka mes supratome savo klaidas. Pažvelgėme į viską iš šono. Na ir... Supratom, kad tu teisi. Nesu labai iškalbi tokiais dalykais, - aiškino mama, - bet mes pasistengsim pasikeisti. Jei nenorit, mes jūsų neversim.
- Na pasistengsime pasikeisti ir būti normalia šeima, - užbaigė tėtis.
Pajaučiau tokią laimės bangą. Pagaliau!!! Pagaliau jie susiprotėjo. Normali šeima... Dabar šis žodžių junginys skambėjo mano galvoje. Gal kitiems tai nieko ypatingo ir nereiškia, bet man tai kažkas neapsakomo. Man nuo širdies akmuo nusirito. Ir kilo toks jausmas, tarsi dabar mano širdyje būtų daugiau vietos. Kam? Laimei... Ten kur buvo tas nelemtas akmenukas, dabar prisipildė laimės. Nors atrodo, kad tai nieko ypatingo, tačiau juk laimė ir susideda iš tokių mažų dalykų. Vienas lašas, du, ir kapsi taip ta laimė į širdį, ir gali nei nepastebėti, kad jos jau labai daug. Tačiau man iki pilnos laimės dar tikrai labai daug trūksta.
- Amelija, valgyk.
- A. Taip, - buvau užsisvajosusi.
Mama jau plovė kai kuriuos indus, o tėtis skaitė laikraštį.
- Tai ką šiandien norėtumėte nuveikti? - paklausė mama.
- Ką? - nustebo Eliotas. - Jums nereikia šiandien į darbą?
- Pasidarėm išeiginę. Juk niekas mums neuždraus. Na tai kaip, vaikai?
- Ammm... Net nežinau,- tariau. Buvau pasimetusi ir dabar tikrai negalėjau galvoti.
- Gal važiuojam kelioms dienoms į vilą? - paklausė tėtis. - Seniai ten buvome. Kada paskutinį kartą?
- Kai man buvo kokie aštuoni metai, - atsakė Eliotas.
- Tai gal važiuokime?
- Gal ir nieko, - tariau.
- Gerai. Paskambinsiu į darbą ir pranešiu, kad nebus mūsų dar kelias dienas.
- Na, tai einam krautis daiktų, - tėtis padėjo ant stalo laikraštį, atsistojo ir patrynė delnais.
Vila... Buvau jau ją pamiršusi. Atsimenu, kaip ten mažai patikdavo būti. Tada ten gyveno seneliai. Kiekvieną vasarą aš ten praleisdavau kelis mėnesius, nes tėvai buvo užsikrovę savo darbais ir mane bei Eliotą palikdavo pas senelius. Būdavo tikrai smagu. Laukdavau kiekvienos vasaros, kad galėčiau ten važiuoti ir džiaugtis savo vaikyste. Tik.. Vieną pavasarį. Maždaug prieš dešimt metų mirė močiutė. Tą pavasarį vilą aš mačiau paskutinį kartą. Senelis išsikraustė į miestą, o namai liko negyvenami. Po kelių metų mirė ir senelis. Turbūt jam vienam buvo sunku, o ir mano tėtis nelabai juo rūpinosi. Na, praeities nepakeisim, reikia žvelgti į dabartį.
- O gal pabūkime ten savaitę? - paklausiau. - Kelio dienos tikrai mažai.
- Žiūrėsime, Ami, - atsakė mama.
- Bet iki mokyklos liko pora savaičių. Tikrai suspėsim.
Ir vakarėlis bus dar negreit, pamaniau.
- Gal ir pabūsim.
- Gerai.
Atsistojau ir nulėkiau į savo kambarį krautis daiktų. Vėl išsitraukiau lagaminą, tik šį kartą jame buvo daug mažiau daiktų. Kažkiek drabužių savaitei ir šiaip išgyvenimui reikalingi daikčiukai. Na ir aišku fotoaparatas. Kaip gi aš neįamžinsiu šio bandymo atgaivinti šeimą?
Už valandos jau laukiau tėvų ir brolio svetainėje. Eliotas skambino Džesei, o tėvai nori baigti kai kuriuos reikaliukus darbams. O aš sėdžiu ir galvoju, kad Martynas buvo teisus. Man jau seniai nereikėjo tylėti. Galbūt jau seniai būtumėme visi drauge. Kiek per ą tylėjimą praradome laiko. Dar tiksliau, kiek praradome metų!! Dėl tėvų Martis buvo teisus. Dabar jaučiu nors šiokį tokį palengvėjimą.
Atėjo Eliotas.
- Na, tai ką sakė Džesė? - paklausiau.
- Nuliūdo. Norėjo ir kartu važiuoti, bet juk tai šeimos kelionė.
- Mhm.
- Eliotai, padėk sunešti daiktus į automobilį, - pasirodė tėtis.
- Oky.
Jie surinko lagaminus, esančius prie durų ir išėjo į lauką. Aš atsikėliau ir nupėdinau iš paskos. Atsisėdau ant laiptų prie durų ir viską stebėjau. Noriu viską užfiksuoti ne tik nuotraukose, bet ir savo atmintyje.
- Na, tai gal jau judam? - už nugaros išgirdau mamos balsas.
- Tikriausiai jau reikėtų.
Atsisėdau į automobilį, kur laukiau, kol baigs sunešti likusius daiktus.
Netrukus jau visa šeima sėdėjome automobilyje ir pajudėjom. Automobilis iš lėto vingiavo sausakimšomis Niujorko gatvėmis, tol kol pasiekė miesto galą ir tėtis dar smarkiau paspaudė greičio pedalą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą