Padėka

Sveiki. Na štai , jau kaip ir supratote, kad ši istorija jau kaip ir baigėsi.
Man tai buvo nauja ir manau, kad tikrai vertinga patirtis.
Labai dėkoju tiems 23 sekėjams (na ir tiems, kurie skaitė, bet netapo sekėjais) už tai, kad visą tą laiką skaitėte. Man tai suteikia nors kiek vilčių, kad per daug nesąmonių neprirašiau ;DD.
Šią istoriją, jau pradėjau rašyti daugiau nei prieš pusmetį ir tikrai nė nepastebėjau, kaip gretai prabėgo laikas.
Labai dažnai rašyti negalėjau, dėl tam tikrų aplinkybių namuose. Na bet baigiau ir tai svarbiausia.
Nes iki tol man pradėtus didelius darbus buvo sunku užbaigti. O dabar įrodžiau, kad aš galiu. Galbūt, jūs, skaitytojai, mane privertėt nenutraukti pradėto darbo, nes vis tik jaučiau šiokią tokią atsakomybę, kad jūsų nenuvilčiau.
Todėl, dar kartą dėkoju.

Na, o dabar truputis apie tą istoriją.

Kaip jau sakiau rašiau ją ilgai, bet manau, kad ne veltui. Kartą į savaitę tai tikrai sulaukdavote tęsinio ir ilgų pertraukų kaip ir nebuvo. Tai dar vienas dalykas ko išmokau. Tai yra - pastovumas.
Šiaip aš tą istoriją pradėjau rašyti dar seniau, nei sukūriau blogą. Tiesiog tik vėliau susigalvojau pradėti čia rašyti. Tada pirmuosius septynis skyrius perkėliau iš savo užrašų štai čia ir toliau tęsiau šią istoriją. Pradžioje ją rašiau tik sau. Nebuvo jokių sekėjų nieko. Tuomet keletas žmonių patys susirado mano istoriją ir pradėjo ją skaityti.
Galiausiai aš pasiūliau ją dar keliems žmonėms ir viskas. Laikui bėgant gal dar kiek žmonių tai rado. Štai taip ir susibūrė jūsų, skaitytojų ratelis.
Taigi visą šią istoriją kėliau į word`ą ir susidarė net 180 A5 formato puslapių (A5 - tai maždaug sąsiuvinio dydžio lapai). Pamaniau, kad visai daug prirašiau. Nors visą istoriją bijojau, kad per mažai visko rašau, bandžiau plėsti.
Man pačiai tai nėra tobulas kūrinys. Tikrai REIKIA DAUG KUR IR LABAI DAUG KĄ TAISYTI. Bet žinau, kad ėmusis to darbo, man reikėtų labai daug perrašyti. O iš naujo visko aš liesti kažkaip nebenoriu. Manau, kad kažkiek gal nuo jos ir pavargau, nes išgyvenau su ja tikrai daug. Na, manau, kad ją paliksiu tokią, kokia ji yra. Prisiminimams.
Noriu šią istoriją ramiai palikti kitiems skaitytojams.
Nežinau, ar aš ją geri rašiau. Sulaukiau pakankamai komentarų, bet dažniausiai jie buvo skatinantys ir gerų atsiliepimų. O kritikos labai daug kaip ir nesulaukiau. Tad viską rašiau pasitikėdma tik savimi. Ir tikiuosi, kad labai jau nenugrybavau.

O dabar norėčiau jums pasiūlyti naująją istoriją, kurią pradėsiu rašyti artimiausiomis dienomis ( Na, jei susimanysiu kurį laiką pailsėti, tai šį mėnesį rašyti ją tikrai pradėsiu).
Jau kurį laiką matėte šone paveikslėlį su užrašu "Užkulisiai". Tai ir yra naujosios istorijos pavadinimas.
Ją rasite nuėję į puslapį
 http://www.didysisspektaklis.blogspot.com/
Iš karto pasakysiu, stengsiuosi, kad ši istorija nebūtų banali, bet joje bus meilė. Nes jos išvengti aš nemoku...

Gyvenimas - tai didžiausias pasaulyje spektaklis,

Omes esame aktoriai.

Kiekvieną dieną užsidedame kaukes ir vaidiname tame spektaklyje.

Tik vakare, kai esi vienas,

Tu nusiimi tą kaukę ir leidi odai pakvėpuoti.

Tik tada tu nevaidini, nes tuo metu tu esi užkulisiuose.

Tavęs čia niekas nemato ir negirdi,

Iki tu vėl užsidedi kaukę ir pasirodai scenoje.

Jei kas nors sakys, kad niekada nemeluoja, nevaidina,

Tu prisimink, kad esi scenoje.

Jei tu manai, kad nenešioji kaukės,

Prisimink, kad anksčiau ar vėliau ją teks užsidėti,

Nes bus laikas pasirodyti scenoje.

____________________________________

Dar kartą ačiū, kad skaitėte.

Pabaiga

Štai jau vasara. Mes ir vėl Brazilijoje.
 - Nepavargai? - paklasuė Martynas, mums keliaujant į mūsų vietelę.
 - Ne, - nusišypsojau. - Daug liko?
 - Nebelabai.
 - Kaip gera vėl čia būti.
 - Taip...
 - Na turim beveik tris mėnesius.
 - Nors tiek gerai.
Oras toks karštas, kad toliau žygiavome tyloje. Ne bent jau kol priėjome upelį, prie kurio pietavome. Aš vėl gi padariau daugybę nuotraukų.
Vakare jau pasiekėme stovyklavietę. Mūsų stovyklavietę... Pasistatėme palapinę, pasigaminone valgyti...
Paskui nusimaudėme, pasivaikščiojome ir nė nepastebėjome, kaip atėjo vakaras.
Buvau labai pavargui po visos dienos kelionės, tad nuėjau atsigulti. Martynas dar buvo lauke, laukė, kol priges laužas.
Po kurio laiko aš jau snūduriavau ir jis atėjo taip pat miegoti. Bet netrukus visi miegai išgaravo. Man pasidarė šalta ir aš pradėjau drebėti.
 - tau šalta? - paklausė Martis.
 - Mhm.
 - Man irgi. Jau atpratau. Eikš arčiau, - atė jis ir prisiglaudė arčiau prie manęs.
Po kiek laiko apšilau, bet dar negalėjau užmigti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas.
 - Dar nemigi? - po kurio laiko paklausė jis.
 - Ne.
 Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko dar visai nesitikėjau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Atsisukau į Martyno pusę. Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir jis nusišypsojo, kai pamatė mano išplėstas akis. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Netrukus pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute. Tik šį kartą mes nebesustojome.
Nes nebeuvo jokių kliūčių....

23. Vienas lašas iki laimės (2 dalis)

 - Užeikite, - tarė tėtis, kai atidarė duris svečiams.
 - Laba diena, - pasisveikino Džesikos tėvai.
 - Sveiki, - priėjo mama.
Tvyrojo tokia nejauki atmosfera. Mat tiek mano, tiek Džesės tėvai atrodė sutrikę. Na gal ir suprantama. Galbūt jie dabar suvokė, kad hmm... Kažkiek paseno. Kai mama pakabino paltus, tėvai susipažino ir paspaudė rankas, Džesė susitiko su Eliotu, visi nuėjo į svetainę, kur buvo padengtas stalas. O aš prie jo jau sėdėjau. Ką tik kalbėjausi telefonu su Sara. Ji Kalėdoms išvažiavo su mama į Europą ir yra be galo laiminga, neskaitant, kad jau spėjo pasiilgti Eriko.
Aš atsistojau ir taip pat pasisveikinau su svečiais. Paskui pridėjome po egle dar daugiau dovanų, kurias vėliau išpakuosime. Kažin, ką gausiu... Man vis dar smalsu, kaip mažam vaikui.
Visi susėdome prie stalo, tik mama dar stovėjo:
 - Amelija, einam į virtuvę. Tu man truputį padėsi.
 - Gerai, - atsistojau ir nupėdinau paskui mamą.
Kažin, kaip dabar Martynas švenčia Kalėdas. Ar jų tradicijos kažin skiriasi kuo nors nuo mūsiškių.. Tikriausiai, kad taip. Echhh. Norėčiau juos pasveikinti... Kažin kaip sekasi Elei...
 - Ami? - sušuko mama.
 - Ką?
 - Kiek kartų tau kartosiu. Nunešk šitą lėkštę.
 - Am. Taip, gerai.
Paėmiau patiekalą į rankas ir nužingsniavau į svetainę. Tėtis su Džesės tėvais jau įsijautęs diskutavo.
 - Prašau, vaišinkitės, - padėjau ant stalo ir atsisėdau į savo vietą.
Pavalgę, tėvai dar šnekučiavosi ir negana to, jie susitarė naujus metus atšvęsti viloje. Na, manau, kad bus smagu. Paskui ėjome išvynioti dovanų.
Atsisėdau ant sofos, iš pradėjau pakuoti dovanas. Nuo Elioto gavau dekupažo rinkinį. Na pradžiai nežinojau kam man jis, iki kol ji paaiškino:
 - Galėsi nuotraukas tam panaudoti.
Ir tada supratau, kad tai puiki dovana.
Nuo mamos gavau megztinį. Ir dar megztą.
 - Mama, čia tavo darbas? - paklausiau.
 - Kaip ir, - nusišypsojo ji.
 - Oho, - tikrai nesitikėjau, kad ji gali megzti. Juk tai kaip ir neįmanoma.
 - O, aš ir gavau megztinį!!! - apsidžiaugė tėtis.
Su lig tais žodžiais kažkas paskambino į duris.
 - Dar ko nors laukėm? - paklausė nustebęs tėtis.
 - Na, kad ne.
 - Nueisiu, pažiūrėsiu, - tariau ir nuėjau link durų.
Praėjau per koridorių, pasitvarkiau plaukus ir atidariau duris.
Pradžioje aš jas iš karto vėl uždariau. Negali būti. Man jau vaidenasi. Tada vėl atidariau jas.
 - Amelija, - išgirdau taip pasiilgtą balsą.
Stovėjau išpūtusi akis ir nedrįsau pajudėti. Buvau apšalusi. Kiek pamirksėjau ir supratau, kad man vis tik nesivaidena, nes užuodžiau ir jo kvapą.
Tada mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Aš visa pradėjau kaisti, man pasidarė karšta, kaip niekad.
 - Martynai? - vos ištariau.
 - Taip. Sveika, - nusišypsojo jis.
 - Labas.. Ką tu čia veeeiki? Atvažiavai atostogų? - jau nusišypsojau, nes jaučiu, kad atgavau kalbos dovaną. - O kur Elė? Kiek laiko jūs būsit?
 - Šššš...
Jis priėjo prie pat manęs, apkabino ir pabučiavo. Jaučiausi lyg sapne. Po tiek laiko... Pirmą kartą pajaučiau tikrą laimę. Tikrų tikriausią laimę, kuri kaip staiga atsirado, staiga ir dingo:
 - O kaip Viktorija? - atsiplėšiau nuo jo.
 - Jos nebėra, - tarė jis ir vėl priartėjo prie manęs.
Daugiau neturėjau ko sakyti. Tik mėgavausi kiekviena akimirka su juo.
 - Tu man turi viską paaiškinti, - tariau jau nežinia po kiek laiko.
 - Gerai... Galim eiti pasivaikščioti.
 - Ok. Tuoj, palauk.
Grįžau į namus:
 - Mam!!! - sušukau. - Labai atsiprašau, bet turiu dabar eiti.
 - Tik ilgai neužsibūk, - ji atrodė labai linksma.
Pasiėmiau striukę, jau moviausi batus, kai Džesė sušuko:
 - Gerai pasibūk su Martynu.
 - Ką? - vadinasi ji viską matė.
Bet jau nieko nebelaukiau, tik lėkiau pro duris. Neužsisegusi striukės, be jokio šaliko, ar kepurės. Tik su plona suknele ir striuke. O man buvo vistiek be galo karšta.
Ėjome link parko.
 - Tu nė neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau, - pradėjo jis.
 - Įsivaizduoju, - nusišypsojau. - Aš irgi jūsų labai pasiilgau.
 - Na, bet dabar viskas gerai.
 - Ką turėjai omeny, sakydamas, kad Viktorijos nebėra.
 - na, mes kaip ir taikiai išsiskyrėm. Ji suprato, kad tavo vietos niekaip neužims.
 - Nesupratau?
 - Ji man pati pasakė, kad tu turėtum būti jos vietoje. Ir žinau, kad ji teisi.
 - Bet kaip? Jeigu tu Ele vėl tuoj grįši į Braziliją...
 - Visų pirma Elė neatvyko. Atskridau tik aš. Ir ne atostogoms. Būsiu čia tiek, kiek reikės. Svarbu, kad tik su tavimi. Supratau, kad tu esi tas žmogus, dėl kurio aš galėčiau palikti namus. Nesvarbu kiek laiko. Bet kad tik būčiau su tavimi.
 - Ooo. Martynai,... - mano akys prisipildė ašarų ir aš prisiglaudžiau prie jo. Dabar jausiu jį kiek tik norėsiu. Dabar aš irgi būsiu laiminga, kaip ir visi kiti. Dabar jau mano laimės pilna. Man nieko nebetrūksta. Visiškai nieko.
 - Kada tu čia atvažiavai? - paklausiau.
 - Tik vakar. Bet reikėjo būti su mama. Užrašė į mokyklą čia, apipirko.
 - Ji džiaugiasi?
 - Taip. Bet aiškiai matyti, kad ne jai auginti vaikus, - jis nusijuokė.  - Nenorėjau tau trukdyti Kalėdų su šeima, bet neištvėriau. Palikau mamą kažkokiame vakarėlyje, kur ji mane nusivedė ir atėjau čia.
 - Kalbant apie tėvus ir apie Sarą... Ačiū tau, - apkabinau jį dar stipriau.
 - Nėra man ko dėkoti, - nusišypsojo jis ir vėl mane pabučiavo..

23. Vienas lašas iki laimės (1 dalis)

Vienas lašas iki laimės.... Man kaip tik jo ir tetrūksta. Tik vieno vienintelio lašo. Martyno.
Jau praėjo keturi mėnesiai, keturi mėnesiai nuo to, kai paskutinį kartą ji mačiau ir apskritai apie jį ką nors girdėjau. Keturis mėnesius aš gyvenu jau be jo, be Brazilijos, ir niekaip negaliu jo pamiršti. Mane guodžia tik viena mintis. Aš padariau viską, kad gyvenimas Niujorke būtų kuo laimingesnis. Ir tik jo dėka.
Tėvai... Nė nesitikėjau, kad jie taip gali pasikeisti. Jie nusistatė tvirtus darbo grafikus, kurių laikosi ir nedirba nė minutės ilgiau. Na aišku, būna išimčių, bet jau daug rečiau nei seniau. Dabar jie mums skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, praeitas Kalėdas praleidau vos ne viena. Na buvome vakarėlyje. Bet kas iš to, jei tėvai buvo jame užsiėmę. Na, o dabar tėvai rengia Kalėdų stalą. Net keista. Tai bus tikriausiai pirma Kalėdinė vakarienė kartu su šeima.
Mama visai nebekalba apie darbą, nebeverčia manęs tapti modeliu ar panašiai. Dabar pagrindiniu firmos veidu yra Eliotas su Džese. Na ir gerai. Ji puikiai tinka vienas kitam, o ir Džesika labai norėjo mano vietos.
Na jau pradėjau apie tą porelę, tai ir tęsiu. Džesika su Eliotu jau taip rimtai susidraugavę, kad jie nusprendė supažindinti savo tėvus. Ir ne bet kada, o šiandien. Manau turėtų būti keista, bet įdomu.
Sara... Na ji mokslo metus pradėjo narkomanų klinikose, nes ji tikrai labai giliai įklimpo į tą mėšlą. Lankiau ją kiekvieną šeštadienį ir mes vėl susitaikėme. Papasakojau jai viską, kas nutiko, kol buvom išsiskyrusios. Ji man ir daug ką papasakojo. Klinikose ji susipažino su Eriku. Ne, jis ne narkomanas,. Jis ten dirbo savanoriu. Na esmė tame, kad jis tikrai mielas vaikinukas ir labai artimai susidraugavo su Sara. Ji kabinasi į jį kaip tik galėdama, kad tik nenugrimzdų vėl atgal. Erikas tarsi jos ramstis.
Praeitą mėnesį ją išleido, bet dabar jai reikia ypač didelės priežiūros, nes vėl grįžti į gyvenimą bus labai sunku. Na bet aš tikiu, kad jai pavyks. O ir Erikas padės.
Mokykla ir draugai... Ech nebevaikštau į vakarėlius, nebesirodau žurnaluose ir iš karto pamačiau kas yra tikrieji mano draugai. jų visai nedaug, bet man užtenka. Emilija tapo mano klasiokė. Jai čia labai patinka. Ji šiek tiek nusiminė, kad nepamatys Niujorko per Kalėdas, nes grįžo į kaimą, kur stovi mūsų vila. Šiaip mokykloje susibūrė mūsų draugų ratas, kuriame visi esame tikri bendraminčiai. Tai taip ir leidžiame dienas kartu.
Atrodo viskas tobula. Na juk taip ir yra. Visiems viskas tobula, tik ne man. Man trūksta jo... Dieną būnu linksma, savimi pasitikinti, laiminga. Bet vakare, kai mano mintys būna nebeužimtos, aš prisimenu jį. Kartais viskas praeina ramiai, bet kartais aš nemiegu visą naktį, nes trukdo mintys apie jį.
Bet jau kažkaip išmokau taip gyventi.

***

Iš lėto išlipau iš lovos, susitvarkiau ir nulipau laiptais žemyn. Po eglute buvo pilna dovanų. Daug mes čia visi pakuosim.
 - Labas rytas, - pasisveikino mama.
 - O, labas.
 - Na tu ir ankstyva. Eliotas dar miega.
 - Aišku. O kur tėtis?
 - Nusiunčiau į parduotuvę. Gal galėtum man padėti, - ji parodė į priterštą virtuvę.
 - Tai matau, kad jau neišsisuksiu, - nusišypsojau ir pradėjau pjaustyti salotas.
 - Kaip tau sekasi? - paklausė mama.
 - Gerai kaip visada.
 - Tai gal jau kokį berniuką turi?
 - Mam.. - kaip mane nervina tokia klausimai. - Ne.
 - Na manau, kad pasakytum, jei kas būrų.
 - Tai aišku.
 - O kaip Sara?
 - Viskas jai gerai. Mokykloje Kloja buvo paskleidusi gandus, bet Sara nesivėlė.
 - Tai ji visai gerai tvardosi.
 - Taip. Supažindinau ją su Emilija, Tomu, Bretu, Liusija ir kitais. Liko labai patenkinta.
 - Tai džiugu.
 - Ką čia pliurpiat? - pasirodė apsimiegojęs Eliotas.
 - Pirma labas rytas, Eliotas, - pasisveikino mama.
 - Labas labas.
 - Apie Sarą kalbėjom, - atsakė į buvusį klausimą mama. - Valgyk, renkis ir ateik mums padėti.
 - Mhm... - numykė jis
 - Kada atvažiuos Džesika su hmm... Kaip man juos vadinti? Uoš..
 - Patylėk. Apie pietus.
Jis nusisuko ir nuėjo.
 - O, mam, aš irgi dar nepavalgiau.
 - Tai eik valgyt.
 - Ok.

22. Keistas posūkis (2 dalis)

Kloja ir Albertas. Taip... Tai tie patys Saros aktorėliai draugai. Vis dar atsimenu jų balsus tą vakarą, kai galutinai susipykau su Sara. Tai jų dėka Sara dabar čia sėdi visa nuskurusi. Tai jų dėka Sara gadinasi savo gyvenimą.
O viskas prasidėjo nuo nekalto vakarėlio. Paprasto eilinio vakarėlio. Dar atsimenu, kaip aš su Sara visada atsisakydavome mums siūlomų gėrimų. Tik, deja, tą vakarą manęs nebuvo, Saros sustabdyti negalėjau.
Viena taurė, kita, dar kita... Ji sunkiai gaudėsi aplinkoje, o naujieji "draugai" siūlė dar. Ji neatsisakė.
"Gerbiamoji" Kloja jai pasirodė tokia gera. Po vakarėlio palydėjo namo, vos ne iki lovos, guodė ir palaikė Sarai draugiją, kad Sara ir kitą kartą nuėjo dar vieną vakarėlį. Šį kartą jau nebebuvo smulkinamasi su keliomis taurelėmis.
Sarai pasiūlė tokių miltelių, kurie jai pradžiai sukėlė įtarimą, bet pasak draugų nuo vieno karto nieko nenutiks. Ji suvartojo vieną dozę. O jausmas buvo neapsakomas. Ji skraidė padebesiais, jautėsi be galo laiminga, ji atitolo nuo tikrovės ir susikūrė savo vaizduotės pasaulį,
Kitą kartą Sarai pasiūlė kai ko dar stipresnio. O dar kitą kartą, Sara, sutikusi Albertą, pati jo paprašė dozės.
 Tada ji jau tapo visiška marionetė.
Jie jai "pasiūlė" vaidinti su jais baigiamajame darbe.
Jie jai "pasiūlė" nustoti draugauti su manimi. Mat, aš buvau vienintelis šiaudas jai išbristi iš bėdų.
Jie jau "pasiūlė" nebegrįžinėti į namus.
Ir taip galima vardinti ir vardinti.
Bet, jei Sara būtų neįsiklausiusi į jų pasiūlymus, ji būtų negavusi dozės. O tai tikra tragedija, tikra kančia.
Ji turėjo jų klausyti, nes nežinojo kaip kitaip jai gauti tai, ko reikia.
Kartais Sara prasiblaivydavo ir bandydavo iš visko išbristi. Ji atsiuntė man dovanų ir laiškelį, kai susižeidžiau galvą. Bet aš ja netikėjau. Ji rašė man į Brazilija elektronines žinutes. Bet aš ir toliau ja netikėjau. Galų gale, ji mane susistabdė čia, ir aš vos ja patikėjau.
Sustojau dėka Martyno. Jei ne jo žodžiai, aš būčiau praėjusi pro šalį.
Kad ir paskutinis vakarėlis. Sara bandė su manimi kalbėtis. Bet pasirodė Kloja. Sarai reikėjo nuo manęs trauktis, nes kitaip ji būtų negavusi tų išganingų miltelių.
 - Atleisk man, Amelija, - tai buvo jos  žodžiai jai baigiant pasakojimą.
 - Dabar ne metas apie atsiprašymus kalbėti, - dar nebuvau visko pakankamai apgalvojusi ir norėjau šios temos išvengti. - Geriau iškviesiu taksi ir parvešiu tave namo.
                                                                             ***
Namuose nieko nebuvo. Aš palydėjau Sarą į jos kambarį, padėjau apsitvarkyti, atnešiau jai ko nors užvalgyti. Pradžiai ji dar vis bandė man pasakoti daugiau apie jos "draugus", bet kalbėjo jau labai nerišliai ir galiausiai ji užmigo. Namo nusprendžiau dar neiti. Palauksiu, kol grįš jos mama, kad viską papasakočiau.
Reikia padėti Sarai atsigauti. Nebegalima leisti jai ir toliau degraduoti, kol dar visai nesusigadino savo gyvenimo.
Parašiau Eliotui žinutę, kad dar negrįšiu, pati pasiėmiau truputį užkąsti (na, manau, kad nesupyktų) ir atsisėdau ant fotelio.
Sara. Jai tereikėjo tiek nedaug, kad pasiduotų jiems. Tik vieno vienintelio vakarėlio... Ir viskas. Senasis jos gyvenimas baigtas. Mano draugystė su ja baigta. Aš jau buvau beveik pripratusi gyventi be jos, nes susiradau naujų draugų, O dabar štai: keistas gyvenimo posūkis. Aš vėl bendrauju su Sara. Ir ko tik nenutinka...
Jeigu būčiau jai paskambinusi, kai mano galva buvo sužeista.. Gal jai būtų buvę geriau. Gal ji nebūtų tiek daug nuėjusi. Man tik tereikėjo nugalėti savo išdidumą. Tik tą kvailą savybę ir gal ji būtų buvusi kartu su manimi vykusi į Braziliją.
Bet gana svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Kitaip jau nebebus. Atgal grįžti neįmanoma. Pasiėmiau žurnalą ir pradėjau skaityti. Ir nė nepajutau, kaip nugrimzdau į miegą.

***

 - Amelija? - mane pažadino Saros mama.
Lėtai atmerkiau akis. Labai bijojau šviesos. Ne saulės, bet šviestuvų. Negi jau taip vėlu? Ir mane pasitiko gilus Saros mamos žvilgsnis.
 - Laba die.. Atsiprašau. Labas vakaras, - pasisveikinau, kai jau kiek susigaudžiau.
 - Ką čia veiki?
 - Aš amm... Parvedžiau Sarą namo.
 - Kur ji? - ji atrodė labai susijaudinusi.
 - Miega. Ne nebent, kol aš miegojau, buvo nubudusi.
Ji tučtuojau nulėkė į Saros kambarį ir grįžo tik po kelių minučių.
 - Miega, - tyliai tarė.
 - Taip ir maniau.
 - Ačiū tau.
Jos akyse pradėjo tvenktis ašaros.
 - Nėra už ką, - bandžiau ir aš nesutrikti.
 - Aš jau nebegaliu, - atsisėdo ji ant sofos ir galutinai pravirko.
Ir tada mes pradėjome labai ilgą pokalbį...

22. Keistas posūkis (1 dalis)

Na, sakyčiau, kad jau metas keliauti pirktis daiktų mokyklai. Pasidarysiu sąrašą ir keliausiu. Bet pirmiausia reikės užsukti pas siuvėją dėl naujos uniformos. Per visas tas keliones pamiršau užsisakyti naują. Nežinau, ar spės pasiūti. Na, bet jei ką, paeisiu kelias savaites ir su sena. Greit atsikėliau, apsitvarkiau ir nusileidau žemyn.
 - Labas, - pasisveikino Eliotas.
 - O, labas, - atsakiau.
 - Važiuosim kartu?
 - O tai mama?
 - Su tėčiu išeiginę pasidarė.
 - Dar vieną, - nusišypsojau.
 - Mhm.. Jie paliko mums pinigų, tad netrukus ir galėsime pajudėti.
 - Ok. Tik pavalgysiu.
 - Gerai, einu Džesei paskambinti.
 - Ji irgi važiuos?
 - Nežinau dar.
Elis nuėjo. Na taip. Ko gi yra šaldytuve? Manau suvalgysiu porą sumuštinių. Pasiilgau jų, seniai valgiau.
Po kiek laiko jau prisivalgius su Eliotu važiavome dėl uniformų. Eilių nebuvo, todėl mus apmatavo labai greitai ir jau važiavome pirktis kitų prekių mokyklai. Kai jau išėjome iš prekybos centro, prekes sukroviau į automobilį.
 - Eliotai.
 - Ką?
 - Eisiu pėsčiomis.
 - Kaip nori, - jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Aš dar atsisėdau ant suoliuko. Netikėtai man pasidarė labai sunku. Jau tuoj reikės į mokyklą, tuoj baigsis vasara ir viskas bus praeity. Kaip man bus sunku viskas be Martyno, Elės. Ypač be jo... Kaip visko pasiilgau: jo rankų, jo juoko, jo balso ir galiausiai lūpų,kurias jaučiau tik vieną kartą. Tik vieną vienintelį kartą, kuris buvo toks malonus ir tuo pačiu skaudus. Kažin, ką jis dabar veikia, ką galvoja. Ar jiems viskas gerai? Tikriausiai jis vis dar su Viktorija. Aj, nusiramink, Amelija. Vis tiek šansų būti su tavimi jam nėra. Tai neįmanoma. Tad geriau su jau su ja.
Atsistojau, nusipirkau ledų ir patraukiau link namų. Ja spėjau pastebėti, kad mane nužiūrinėja jau mažiau žmonių. Dėmesio vis dar kaip ir sulaukiu, bet jau mažiau, nes aš nesirodau jau kokius tris mėnesius žurnaluose. Na neskaitant to karto,kai buvo fotosesija Brazilijoje. Echh. Ir vėl ta Brazilija...
Na bet kuo toliau, tuo labiau mane žmonės primirš. Na visiškai to padaryti bus neįmanoma, kai mano mama diktuoja taisykles madų pasauliui.
Einu miestu, kuris yra man vis dar svetimas, kuriam jaučiu priešiškumą, tačiau jau nebe tokį. Jis šiek tiek tapo man geresni, bet tik tiek. Ėjau ir dairiausi aplinkui. Į kai kuriuos pastatus dėmesį atkreipiau pirmą kartą, į kai kurias vietas dėmesį taip pat tik dabar atkreipiau. Ir jos visai gražios, bet tik išore. Čia nėra jaukios šilumos, kurią jaučiau Brazilijoje. Ir vėl Brazilija...
Užmiršk, Amelija.
 - Amelija? - išgirdau Saros balsą.
Atsisukau ir ant suoliuko sėdėjo ji. Su tais pačiais drabužiais kaip vakarėlyje. O juk praėjo kelios dvi dienos. Ji sėdėjo visa nuvargusi, susišiaušusi ir purvina, be nieko. Tik su ta pačia suknele.
 - Jėtau, Sara, kaip tu atrodai!!!
 - Aj nu.. Jau šaipaisi. Tada dink iš čia. Iš vis, ko aš čia į tave kreipiausi.
 - Gerai, - apsisukau ir nuėjau.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau. Prieik.
Tada mano galvoje pasigirdo Martyno balsas. "Pasikalbėk su ja. Jei ji tavęs ieško, vadinasi, turi tau kai ką pasakyti". Nė nepajaučiau kaip paklusau tam balsui ir grįžau prie Saros. Įsižiūrėjau į jos akis. Jos tokios apsiblaususios, bet šiuo metu atrodo nuoširdžios, kaip seniau, kai ji buvo mano geriausia draugė.
 - Sara, pasakok, kas nutiko, - pagaliau susiruošiau ją išklausyti, kad ir kaip tai sunku būtų.

21. Tolyn nuo praeities (2 dalis)

Ausis užgulė tranki muzika.Na ką gi... Aš ir vėl vakarėlyje. Pamačiau seniai matytus veidus, kurie man atrodo dar labiau nutolę ir dar labiau nepažįstami. Daugelį iš jų šiandien matysiu tikrai paskutinį kartą. Kiek apsipratau su muzika, pakalbėjau su keliais žmonėmis, pasiėmiau gėrimą. Nors vakarėlis ką tik prasidėjo, jau nemažai žmonių buvo apsiblaususiomis akimis, o tai reiškė tik kelis dalykus, kurie ir taip labai aiškūs.
Dabar pirmą kartą rimtai pagalvojau: ir ką gi aš čia veiksiu? Su tokiais žmonėmis tikrai nepasilinkminsiu. Gal ir padariau klaidą čia ateidama.
 - Labas, Amelija, - pasigirdo Saros balsas.
 - Sveika, - išspaudžiau dirbtinę šypseną .
Sara kiek svyravo.
 - Tai jau grįžai. Labai įdegusi.
 - Pati žinau.
 - O tu nė neįsivaizduoji, kaip man be tavęs gerai!!! Pažiūrėk kiek draugų, - ji išskėtė rankas.
Tikriausiai ji jau nemažai įkaušus.
 - Tai gerai. Ko tada čia kalbi su manim? - į mus jau žiūrėjo ne vienas žmogus.
 - Nes, nes... Echh. Užsičiaupk.  Šiaip sau.
 - Na tai aš tada einu, - apsisukau ir ėjau link baro.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau... - ji rėkė.
 - Einam, Sara, - įsiterpė jos nauja draugužė.
 - Nors taip. Kam man čia reikalinga kažkokia pasipūtėlė, - ji nusisuko ir nuėjo.
Kaip ji degradavo! Ir į kokias nesąmones Sara įsivėlė. Tik dabar pamačiau jos apranga. Ji apsirengus kaip, kaip kokia šliundra. Susigadino savo gyvenimėlį  jinai. Na ir gerai. Pati kalta.
kiek pasėdėjau, labiau susibendravau su keliomis merginomis ir gan gerai linksminomės, kol prie manęs prisistatė vienas toks didelis Niujorko mergišius - Robertas. Tas pats, kuris vis taikosi į mane.
 - Labas, mažyte, - "pasisveikino" jis.
 - Aš turiu vardą.
 - Oj kokia pasikėlus. Na gerai. Labas, Amelija.
 - Labas.
 - Tai kaip atostogos.
 - Gerai, o tau?
 - Tai šen tai ten. Žinau, tu labai išgražėjai. Atrodai dar geriau, nei kada nors seniau.
 - Žinau.
 - Gal einam pašokti?
Eiti ar neiti? Štai koks klausimas dabar kirbėjo mano galvoje. Norėčiau neiti, bet taip norėjau jam ką nors iškrėsti, kad net net rankos drebėjo.
 - Gerai, - dar viena dirbtinė mano šypsena.
Ir kaip tyčia grojo tokia lėta daina, kuri mane žiauriai nervino, ypač, kai Robertas tvirtai suėmė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Bandžiau jam irgi būti meili, kad paskui, kai jis galvos, kad yra arti tikslo, nusiviltų. Vėl. Po kelių dainų jis tiek įsidrąsino, kad pradėjo mane bučiuoti, kurį laiką jam nieko nesakiau dėl to, bet paskui jis jau pasijautė mane nugalėjęs.
 - Einam iš čia, - sušnabždėjo jis man į ausį.
To kaip ir nelabai tikėjausi:
 - Amm... Dar ne.
 - Bet kodėl? Aš taip noriu pabūti su tavimi vienas.
 - Žinai ką? Apsigalvojau, - bandžiau išsisukti.
 - Ką?!
 - Matau kai ką geresnio už tave, - pasitraukiau nuo jo ir nuėjau link baro pasėdėti.
Tikriausiai čia ateiti buvo klaida. Ir ką aš sau galvojau? Kad pasilinksminsiu tarp šitų kvailių, kurie pasilinksminti sugeba tik gerai įkaušę. Turbūt geriau būtų jau eiti.
Kieme jau pasijaučiau kiek geriau. Nusprendžiau namo eiti pėsčiomis. Nors tai ir užtruktų nemažai laiko.
 - Tu su manimi nejuokausi, - kai pasukau už kampo pamačiau Robertą.
 - Ir kaip tu man uždrausi.
Į šį klausimą jis neatsakė, tik pagriebė mane už rankos ir pradėjo tempti link automobilio.
 - Paleisk!!! - šaukiau. - Ką tu darai? Ar visai išprotėjai?
 - Patylėk.
 - Ar tau galvoj negerai? Paleisk mane, kol nepradėjau rėkti.
 - Rėk kiek nori. Visi viduj, niekas negirdės.
Jis pasodino mane į savo automobilį ir negana to užrakino dureles. Galų gale jis pats atsisėdo prie vairo ir pajudėjom.
 - Kur važiuojam?
 - Nesvarbu.
 - Sustok.
 - Na jau ne. Žinok, su manimi nejuokaujama. Ko noriu, tą ir gaunu.
 - Pažiūrėk koks tu girtas. Prašau sustok, - jau buvau rimtai išsigandusi.
Jis tylėjo. Dar labiau mano širdis pradėjo daužytis, kai supratau, kad važiuojame iš Niujorko.
 - Kur mes važiuojam? - stengiausi neparodyti, kad bijau.
 - Kur kur!! Į mišką.
 - Ką!? Tau galvoj negerai? Matei, kiek žmonių mus matė kartu. Visi supras, kad tai tavo darbas.
 - Lygtai man rūpi.
 - Gal tu sustok ir ramiai viską viską apgalvok? Jeigu man kas atsitiks, tau geruoju nesibaigs.
 - Ir ką gi tu man padarysi?
Šūdas. Į kalėjimą tokio nepasodinsi. Tėvai viską sutvarkytų.
 - Tai ko tyli? - paklausė.
Paėmiau slapta savo telefoną. Parašysiu Eliotui žinutę.
 - Ką čia turi?
 - Nieko, - atsakiau ir bandžiau paslėpti telefoną.
 - Atiduok, - turbūt jau pamatė.
Man nei nereikėjo nieko atsakyti, o Robertas jau atėmė iš manęs telefoną. Jėtau, ką daryti?! Kaip prisidirbau.
 - Robertai, dar kartą prašau, sustok.
 - Ne.
 - Žinok tau vistiek nieko neišeis.
 - Nu nu. Ir kaip kažin?
 - Na, man tokie kaip tu nepatinka.
 - Ir?
 - Na man labiau patinka jos, - pamelavau.
 - Kaip suprast? - jis jau prilėtino automobilį.
 - Paprastai. Pa\iūrėk į mano telefoną. Gabija, Kotryna, Simona - čia tik dalis jų.
 - Tu nori pasakyti, kad esi...
 - Mhm... Ir manau, kad tikrai nenori, kad tavo bičiuliai sužinotų su kuo turėjai reikalų.
 - Gaš...
 - Tad sukis ir mauk atgal.
Jo veide įžvelgiau pasibjaurėjimą. Na ir gerai. Bent jau kiek ramiau dabar jaučiuosi. O galutinai nusiraminau, kai jis apsuko automobilį ir pajudėjo link mano namų.
 - Ir būtų geriau, jei niekas apie šią kelionę nesužinotų, - pridūriau.
 - Mhm.
 - Ooo. Ir atiduok telefoną.

21. Tolyn nuo praeities (1 dalis)

Atostogos su šeima buvo puikios. Apie tokia nė svajoti nesvajojau. Tikrai nesitikėjau tokio posūkio. Kiekvieną dieną tėtis su Eliotu plaukė valtimi žvejoti. Na kartais plaukiau ir aš. pasirodo, kad tėtis puikus žvejys. Beveik visą laiką valgėm patiekalus iš žuvies. Buvome dar nuplaukę į tokią salą. Ji beveik nepereinama. Ten taip daug augalų, kad eiti buvo sunku. Toje saloje prisiminiau laiką su Martynu. Gal reikės dažniau ten nuvykti. Bet dar tiksliai nežinau, nes gali būti per daug sunku prisiminti tuos puikius kelis mėnesius. Mama pasirodė gera kulinarė. Tikrai ji skaniai gamina valgyti, o ir vandens baimė truputį apmažėjo. Ji išdrįso eiti pasimaudyti į ežerą. Gaila, bet į valtį įlipti jos neprivertėm.
Dar buvome miestelyje. Prisiminiau daug žmonių. Aišku kai kuriuos atpažinti buvo sunku. Žmonės čia labai draugiški. Galima jaustis kaip namie. Visi tik kvietė mus į svečius, vaišino. Buvo tikrai gera. Susipažinau dar su keliais žmonėmis ir kol kas sutariame gan gerai. Emilija ten jau gyvena nuo vaikystės ir ji yra mano metų. Sakė, kad atvyks mokytis į Niujorką. Užjaučiau ją, bet be reikalo, nes ji nori čia atvažiuoti. Gal ir gerai. Turėsiu čia naują draugę. Kai atvyks čia, ji man paskambins. na bent jau taip tarėmės.
Iš tikrųjų galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie tą savaitę. Tikrai jos nepamiršiu. Pridarysiu nuotraukų, kurios bus iškabinėtos namuose (dabar jau tikrai namuose) ant sienų. O tėtis dar sakė, kad truputį kai ką viloje paremontuos, kad kitą kartą kai ten nuvažiuosim nenustebtumėm dar kartą. Ir dar jis pasamdė tokią moteriškę, kuri kas kiek ta laiko apvalys namą, kad patiems nebereikėtų tiek kuoptis, kaip praeitą kartą.
Vakar , kai grįžom iš karto kritau miegoti ir tokioje būsenoje išbuvau iki šiandienos  pirmos valandos. tai yra atsikėliau prieš... Prieš valandą. Ir vis dar vartausi lovoje. Neblogai. O juk šiandien tas "atsisveikinimo" vakarėlis. Reikėtų jau keltis, eisiu apsipirkti. Taip... gal nepakenktų paskutinį kartą tokio pobūdžio vakarėlyje pasirodyti kaip reikiant.
Lėtai atsikėliau, apsivilkau chalatą ir nulipau laiptais žemyn. Virtuvėje buvo tėtis.
 - Labas. O tu ne darbe?
 - Manai, kad taip pavargęs šiandien dar dirbsiu.
 - Aaa... O mama?
 - Išvažiavo nupirkti tau rėmelių.
 - Šaunu. Pačiai nebereikės. Tėti, šiandien eisiu į vakarėlį...
 - Gerai.
 - Ir nežinau kada grįšiu.
 - Gerai. Jei ką paskambinsi ir parvešiu.
 - Ok.
 - O koks ten vakarėlis?
 - Ammm...
 - Koks vakarėlis? - prie durų pasirodė Eliotas. - Užuodžiu linksmybes.
 - Šiandien bus.
 - Tai gal ir man būtų galima?
 - Aišku. Septintą būk susiruošęs.
 - Ok.
Pasidariau sausų pusryčių.
 - Na jau einu, - pasiėmiau dubenėlį ir nupėdinau į savo kambarį.

***

"Ką pirkti?". Galvoje sukosi šis klausimas, kai parduotuvėse vaikščiojau tarp drabužių. Vakarinės suknelė? Neee.... Ką nors sportiško? Nežinau, o jei visi ten bus pasipuošę? Geriau rinksiuosi kokią vasarinę suknelę. Tiks visur. Tik dabar reikia išsirinkti. Pardavėjos vis siūlė ir siūlė tuos savo skarmalus, kurie ne kiek gražūs, bet brangūs. Galiausiai nuėjau į mamos parduotuvę. Ten mane pardavėjos pažįsta ir tikrai pasiūlys, kas tinka.
Netrukus jau ėjau pėsčiomis namo su keliais maišeliais drabužių. Apsipirkinėjimas gal būtų buvęs visai neblogas, tik kad trūksta draugės. Na netrukus bus Emilija. Aš ją supažindinsiu su Niujorku.
Einant dairiausi po miestą. Jau buvau atpratusi nuo to šurmulio, automobilių triukšmo. Dabar viskas atrodo taip keista, svetima, bet jau nebe taip, kaip seniau. Nors vis dar kartais jaučiu žmonių įsmeigtas akis į mane.
 - Amelija?
Atsisukau atgal ir pamačiau seniai matytą Nikolą.
 - Ooo, labas, - tariau.
 - Jau grįžai... - jis atrodė kiek sutrikęs.
 - Kaip matai, - deja neturėjau ką jam pasakyti.
 - Amm... Gal nori kur nueiti?
 - Tai kad neturiu laiko. Skubu.
 - Aišku. O kur? Gal pakeliui.
 - Namo, bet reikia ruoštis į vakarėlį.
 - Hmmm... Tai gal palydėti.
 - Nebūtina, - tikrai nenorėjau, kad jis eitų su manim. Ir ką aš jam sakyčiau.
 - Na kaip nori. Gal dar kada susitiksim.
 - Jo. Iki.
 - Čiau.
Apsisukau ir nuėjau. Kiek nustebusi, bet ne per daug. Iš tikrųjų tai visai nesitikėjau jo čia sutikti, o jei susitiktumėme kaip dabar, tai galvojau, kad jis nekalbės su manim ar bus kas nors panašaus. Bet Nikas atrodė visai ramus.
Už kokios valandos grįžau namo. Visi buvo namuose. Mama privertė parodyti, ką nusipirkau. Pasakė, kad gerai išsirinkau. Dabar, kai pagalvoju, kiek keistai turėtų atrodyti. Dukra nusiperka mamos kurtus drabužius ir paskui jai rodo, ką nusipirko. Tikrai keista...
Vėliau nuėjau pavalgyti, o paskui eisiu ruoštis. Mama sakė, kad padarys man šukuoseną.

20. Gyvenimas tęsiasi (2 dalis)

Į vilą atvykome už keturių valandų. Kai važiavome, pagrinde tylėjome. Juk suprantama. Šeima pirmą kartą važiuoja normaliai pailsėti. Niekas nieko nežino: nei ką sakyti, nei ką daryti. Aš bent jau mąsčiau, kaip reikės pralaužti visus tuos ledus. Bet vargiai ką sugalvojau. Svarbiausia, kad žengtas pirmas žingsnis ir mes kur nors išvažiavome.
 - Oho, kiek čia dulkių!! - sušuko mama, kai įžengėme į vidų. - Ar kas nors tą pastatą čia prižiūri.
 - Kiek žinau, kaimynas karts nuo karto čia apsilanko. Nevalys jis čia tų namų.
 - Na taip. Jei ketiname čia praleisti savaitę, tai sakyčiau, kad reikia apsikuopti. Ir apskritai daug padirbėti.
 - Jooo, - kiek nusiminęs sumurmėjo Eliotas su tėčiu.
 - Na tai prie darbo!! Pradėsime nuo savo kambarių, o baikime ties svetaine, virtuve ir tualetais.
 - Mama, čia yra tik vienas tualetas, - priminiau jai.
 - Ką?!! Ir kaip mes čia išgyvensim!
 - Paprastai.
 - Taip... O kur gauti reikiamų daiktų? - įsiterpė Eliotas.
 - Vaikai, paieškokite kokiame rūsyje, palėpėje. Kieme dar yra sandėliukas. Turėtumėte ten rasti visokių skudriukų, kibirų. Žodžiu, pažiūrėkite, - liepė tėtis.
Netrukus visi jau plušėjo kas sau. Aš nuėjau į savo senąjį kambarį. Jis buvo kiek pasikeitęs. Na bent jau man taip atrodė. Iš tikro jis buvo toks kaip seniau, tik viską dengė storas dulkių sluoksnis. Mano senoji lova. Ją apžiūrinėdama, radau ant jos priklijuotų lipdukų. Tai čia aš maža taip darydavau. Atidariusi stalčius, aptikau savo mažos darytus darbelius. Radau savo senų knygelių, žaislų. Buvo tiesiog nuostabu grįžti į praeitį, nors atsiminiau jau nebe viską.
Taigi, nušluosčiau nuo visur dulkes, nuėmiau voratinklius, nuėmiau užuolaidas. Jas reikės plauti, sutvarkiau balkoną, persistačiau kai kuriuos baldus ir išploviau grindis. Dabar viskas atrodė žymiai geriau. Palikusi koridoriuje visus kibirus, šluotas ir kitus daiktus, susinešiau savo mantą į kambarį. "Susidėsiu vėliau" pamaniau.
Vėlai vakare visi jau sėdėjome sutvarkytoje svetainėje ir laukėme vakarienės.
 - Jėtau, kaip nusivariau, - ir Eliotas išdribo ant fotelio. - Miegosiu kaip užmuštas.
 - Tačiau dabar kaip gera čia sėdėti, - užsiminiau.
 - Tai jau tikrai. Vaikai, gal pažaiskime kortomis? - paklausė tėtis.
 - Aš nieko prieš, - pašoko Eliotas.
 - Tai atnešk kortas, - paliepė tėtis.
 - Ot, - atsistojo ir nuėjo.
 - Manau, kad ryt mums reikės apsilankyti prieplaukoje, - tėtis tęsė toliau. - Apžiūrėsime kaip ten viskas atrodo. Gal valtis dar bus sveika. Tada galėtumėme paplaukioti ir pažvejoti.
 - taip.. Bet tėvelis pamiršo, kad mamytė bijo vandens, - priminė jam mama.
 - A taip. Tai nieko baisaus. Stebėsi mus nuo kranto.
 - Ir nuobodžiausiu.
 - Visai ne. Sugalvosime tau veiklos. Be to, dar neaišku, ar valtis ne kiaura.
Netrukus visi jau žaidėme kortomis, valgėme, kalbėjomės. Nė nepastebėjau, kaip ledai patys pajudėjo ir viskas liejosi laisvai.
Sužinojau daug naujų dalykų apie tėtį, kurių seniau nė nenutuokiau. Jis sakė, kad jam čia visada seniau patikdavo, kad kai buvo mažas, čia gyveno kaip paprastas ir, kad jis tik dabar suprato, ko mes (aš ir Eliotas) netekome. Pripasakojo jis mums, kokių čia išdaigų buvo prikrėtęs. Pasirodo, kad netgi čia jis susipažino su mama. Jo pasakojimų klausytis buvo tiesiog puiku!
Vėlai vakare, jau po vidurnakčio, visi išsiskirstėme į savo kambarius, nes aš jau pradėjau knapsėti, Eliotas su mama irgi atrodė nuvargę, o tėtis (kaip bebūtų keista) galėjo vis dar pasakoti ir pasakoti. Bet viską atidėjom kitoms dienoms.
Kai nusiprausiau ir atsiguliau į savo seną lovytę, visi mano miegai išgaravo. Verčiausi nuo vieno šono ant, skaičiavau net avytes, bet niekaip nebegalėjau užmigti. Galiausiai atsikėliau, atidariau balkoną ir nusprendžiau išsipakuoti daiktus. Tyliai, kad niekas negirdėtų darinėjau spinteles. Nors spintelės buvo senos ir kiekvienas girgžtelėjimas, regis, nuskambėdavo per visą namą. Bet aš vis teik nusprendžiau apžiūrinėti dešimties metų senumo daiktus, juos pertvarkyti. Į tuščias vietas, sukroviau savus daiktus. Taip baladojausi gal geras dvi valandas.
Kai jau nebeturėjau vėl ką veikti atsiguliau. Šį kartą miegoti man neleido mintys. Mintys apie Martyną. Aš vis galvojau apie jį, kad ir kaip stengiausi jį išmesti iš galvos, bet niekaip negalėjau. O žiauriausia buvo, kai prisiminiau mūsų bučinį. O jeigu jo daugiau niekada nebepamatysiu? Nieko daugiau apie jį nesužinosiu?
"Nurimk, Amelija" raminau save. juk gyvenimas tęsiasi ir jis pradeda stoti į savo vėžias. Viskas taisosi ir tik Martyno dėka. Juk negalima turėti visko, ko nori. Turėsiu sau neleisti, kad Martyno nebuvimas užgožtų viską, ką pradėjau kurti savo gyvenime.
Negaliu.

20. Gyvenimas tęsiasi (1 dalis)

Nubudau anksti ryte. Akys žiauriai ištinusios. Taip yra, nes vakar vakare verkiau. Taip.. Neiškenčiau ir apsiverkiau. Ne todėl, kad noriu dar ten pabūti, bet todėl, kad esu toli nuo Martyno. Pasiilgau jo. Kažin, kaip jam dabar sekasi... Ar jam taip pat sunku, kaip man.  Dabar aš čia jaučiuosi niekam nereikalinga. Esu svetima tarp tiek daug žmonių. Esu kaip akmenukas bate. Na bent jau taip jaučiuosi.
Išsiropščiau iš lovos ir nubildėjau iki vonios. Veidą gaivinau lediniu vandeniu, kad nors kiek geriau atrodyčiau. Kai nulipau į apačią mane pribloškė valgomajame esantis vaizdas. Sėdi mama, tėtis, ir jie pusryčiauja:
 - Labas rytas, Ami, - pasisveikino abu.
 - Labas, - nejaugi juos paveikė mano vakarykštis išsiliejimas.
 - Sėsk. Papusryčiauk.
 - Ačiū.
Įsipyliau arbatos, pasiėmiau bandelių. Netikėtai už nugaros išgirdau Elioto balsą:
 - Wow. Kas nutiko, kad visa šeimynėlė čia kartu?
 - Sėsk, Eliotai, - tarė tėtis. - Reikia truputį pakalbėti.
 - Taip, - įsiterpė mama.
Susižvalgiau su broliu. Kažin, ką jie čia sugalvojo.
 - Amelija, tavo dėka mes supratome savo klaidas. Pažvelgėme į viską iš šono. Na ir... Supratom, kad tu teisi. Nesu labai iškalbi tokiais dalykais, - aiškino mama, - bet mes pasistengsim pasikeisti. Jei nenorit, mes jūsų neversim.
 - Na pasistengsime pasikeisti ir būti normalia šeima, - užbaigė tėtis.
Pajaučiau tokią laimės bangą. Pagaliau!!! Pagaliau jie susiprotėjo. Normali šeima... Dabar šis žodžių junginys skambėjo mano galvoje. Gal kitiems tai nieko ypatingo ir nereiškia, bet man tai kažkas neapsakomo. Man nuo širdies akmuo nusirito. Ir kilo toks jausmas, tarsi dabar mano širdyje būtų daugiau vietos. Kam? Laimei... Ten kur buvo tas nelemtas akmenukas, dabar prisipildė laimės. Nors atrodo, kad tai nieko ypatingo, tačiau juk laimė ir susideda iš tokių mažų dalykų. Vienas lašas, du, ir kapsi taip ta laimė į širdį, ir gali nei nepastebėti, kad jos jau labai daug. Tačiau man iki pilnos laimės dar tikrai labai daug trūksta.
 - Amelija, valgyk.
 - A. Taip, - buvau užsisvajosusi.
Mama jau plovė kai kuriuos indus, o tėtis skaitė laikraštį.
 - Tai ką šiandien norėtumėte nuveikti? - paklausė mama.
 - Ką? - nustebo Eliotas. - Jums nereikia šiandien į darbą?
 - Pasidarėm išeiginę. Juk niekas mums neuždraus. Na tai kaip, vaikai?
 - Ammm... Net nežinau,- tariau. Buvau pasimetusi ir dabar tikrai negalėjau galvoti.
 - Gal važiuojam kelioms dienoms į vilą? - paklausė tėtis. - Seniai ten buvome. Kada paskutinį kartą?
 - Kai man buvo kokie aštuoni metai, - atsakė Eliotas.
 - Tai gal važiuokime?
 - Gal ir nieko, - tariau.
 - Gerai. Paskambinsiu į darbą ir pranešiu, kad nebus mūsų dar kelias dienas.
 - Na, tai einam krautis daiktų, - tėtis padėjo ant stalo laikraštį, atsistojo ir patrynė delnais.
Vila... Buvau jau ją pamiršusi. Atsimenu, kaip ten mažai patikdavo būti. Tada ten gyveno seneliai. Kiekvieną vasarą aš ten praleisdavau kelis mėnesius, nes tėvai buvo užsikrovę savo darbais ir mane bei Eliotą palikdavo pas senelius. Būdavo tikrai smagu. Laukdavau kiekvienos vasaros, kad galėčiau ten važiuoti ir džiaugtis savo vaikyste. Tik.. Vieną pavasarį. Maždaug prieš dešimt metų mirė močiutė. Tą pavasarį vilą aš mačiau paskutinį kartą. Senelis išsikraustė į miestą, o namai liko negyvenami. Po kelių metų mirė ir senelis. Turbūt jam vienam buvo sunku, o ir mano tėtis nelabai juo rūpinosi. Na, praeities nepakeisim, reikia žvelgti į dabartį.
 - O gal pabūkime ten savaitę? - paklausiau. - Kelio dienos tikrai mažai.
 - Žiūrėsime, Ami, - atsakė mama.
 - Bet iki mokyklos liko pora savaičių. Tikrai suspėsim.
Ir vakarėlis bus dar negreit, pamaniau.
 - Gal ir pabūsim.
 - Gerai.
Atsistojau ir nulėkiau į savo kambarį  krautis daiktų. Vėl išsitraukiau lagaminą, tik šį kartą jame buvo daug mažiau daiktų. Kažkiek drabužių savaitei ir šiaip išgyvenimui reikalingi daikčiukai. Na ir aišku fotoaparatas. Kaip gi aš neįamžinsiu šio bandymo atgaivinti šeimą?
Už valandos jau laukiau tėvų ir brolio svetainėje. Eliotas skambino Džesei, o tėvai nori baigti kai kuriuos reikaliukus darbams. O aš sėdžiu ir galvoju, kad Martynas buvo teisus. Man jau seniai nereikėjo tylėti. Galbūt jau seniai būtumėme visi drauge. Kiek per ą tylėjimą praradome laiko. Dar tiksliau, kiek praradome metų!! Dėl tėvų Martis buvo teisus. Dabar jaučiu nors šiokį tokį palengvėjimą.
Atėjo Eliotas.
 - Na, tai ką sakė Džesė? - paklausiau.
 - Nuliūdo. Norėjo ir kartu važiuoti,  bet juk tai šeimos kelionė.
 - Mhm.
 - Eliotai, padėk sunešti daiktus į automobilį, - pasirodė tėtis.
 - Oky.
Jie surinko lagaminus, esančius prie durų ir išėjo į lauką. Aš atsikėliau ir nupėdinau iš paskos. Atsisėdau ant laiptų prie durų ir viską stebėjau. Noriu viską užfiksuoti ne tik nuotraukose, bet ir savo atmintyje.
 - Na, tai gal jau judam? - už nugaros išgirdau mamos balsas.
 - Tikriausiai jau reikėtų.
Atsisėdau į automobilį, kur laukiau, kol baigs sunešti likusius daiktus.
Netrukus jau visa šeima sėdėjome automobilyje ir pajudėjom. Automobilis iš lėto vingiavo sausakimšomis Niujorko gatvėmis, tol kol pasiekė miesto galą ir tėtis dar smarkiau paspaudė greičio pedalą.

19. Namo... (4 dalis)

 - Amelija, ateik į svetainę!! - sušuko tėtis vakare, kai jau ir reikėjo tikėtis puolimo.
 - Tuoj!!!, - o mintyse vis kartojau, kad tik nepalūžčiau.
 - Dabar pat! - jis atrodė tikrai piktas.
 - Einu.
Svetainėje sėdėjo tėtis ant fotelio, o mama ant sofos.
 - Sėsk.
Atsisėdau.
 - kaip suprasti tavo šios dienos elgesį?
 - Paprastai. Jums jau pagaliau reikėtų išmokti būti tėvais.
 - Ką tu čia šneki?
 - Tiesą. Kaip dažnai aš jus matau? Vieną kartą į dieną? Ir tai ne visada. O kai jau būname visi kartu, jūs netikėtai prabylate apie savo verslą, kuris man lenda per gerklę. Kai galėtumėme visi kartu pabūti, jūs kalbat apie vakarėlius fotosesijas.
 - Bet juk tai šeimos verslas.
 - Jei jo kaina, neturėti normalių tėvų, tada aš tokio nenoriu. Man jau daug geriau būtų gyventi kokioje lūšnoj. Kas čia per namai? Čia tik tuščias pastatas, kur jūs pernakvojate. Ir viskas. tai ne namai.
 - Amelija, tu irgi turi prisidėti prie šeimos indėlio.
 - Jei jūs norit, kad aš paragaučiau darbo, tai gerai. Eisiu padirbti kokia fotografe, kur man tikrai patiks. Iš vis. Kada mes paskutinį kartą visi vakarieniavome kartu? Aš neatsimenu. O šeimos šventės.. Kalėdos... Kada jas šventėme kartu? Aš neatsimenu... Aš noriu normalaus gyvenimo. O ne tokio. Noriu turėti normalius tėvus.
 - Bet tu pagalvok, kaip kitos merginos svajoja būti tavo vietoje, - vis dar mama bandė kovoti, bet ji jau buvo sutrikusi kaip ir tėtis.
 - Tai ir priimk jas. Vietoj manęs. Man bus tikrai laimės, kad nebereikės nieko reklamuoti ir žmonės nebaksnos į mane pirštais. Viskas. Daugiau aš nebebūsiu firmos veidas, nevaikščiosiu į tuos vakarėlius. Gyvensiu kaip normalus žmogus. O jūs kaip norit.
 - Tu nedrįsi.
 - O ką jūs man padarysit? Prievarta nutepsit? Nemanau. Gana čia kurti "tobulos"šeimynėlės įvaizdį. Geriau jau bandyti tapti bent panašiai į normalią šeimą.
Tyla. Pagaliau jau išsakiau viską, ką tiek laiko kaupiau. Nežinau, ką sakys tėvai. Man jau vienodai, nes žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Širdyje jaučiau nerealų palengvėjimą ir džiaugsmą.
 - Galiu eiti? - paklausiau.
 - Ne, - mama atrodė pikta kaip niekad.
 - Gali, - paprieštaravo tėtis.
 - Gerai, - atsakiau ir nuėjau.
Kažin, kas dabar bus. Na bent jau modeliu būti tikrai nebereikės, nes jie manęs neprivers. Tačiau ar susimąstys jie, kad reikia keisti ir gyvenimo būdą? Nežinau... Nuėjau į savo kambarį. Apačioje girdėjau, kad tėvai rėkauja vienas ant kito, tačiau ką,  nesupratau. Na ir gerai. Gal kitą kartą, kai grįšiu čia, jausiuosi, kad tikrai aš grįžau namo, o ne į kažkokį pastatą, skirtą tik pernakvoti.
Įsijungiau kompiuterį. Elektroniniame pašte yra keletas naujų pranešimų. Du iš jų nuo Saros. Viename, rašo, kad manęs nekenčia, išvarto visokiausiais žodžiais, o kitame jau atsiprašinėja ir sako, kad nori susitikti. Kas jai po galais darosi? Visiškai nesuprantu. Tai visaip mane varto, tai drauge bando vaidinti. Negaliu.. Kokia ji veidmainė!!! Nekenčiu tokių.
Kita žinutė nuo kitos bendraklasės, Klaudijos. Kviečia į vakarėlį. Hmmm... Eiti ar neiti? bent ten kaip visada: alkoholis, cigarečių dūmai, suktinės. Nueisiu. Tai bus paskutinis kartas. Tai bus tarsi atsisveikinimas su praeitu gyvenimu. Paskutinį kartą mane pamatys tokiame vakarėlyje. Paskutinį... Tad suskubau ir atrašiau Klaudijai žinutę, kad būsiu.
Kažkas netikėtai pabeldė į duris.
 - Prašau!!!
Įėjo Eliotas.
 - Kas čia buvo?
 - Nieko ypatingo.
 - Kaip tai? Girdėjai, kaip tėvai ten rėkauja?
 - Taip.
 - Įdomu, kas čia buvo.
 - Pastačiau juos į vietą.
 - Ką?
 - Pasakiau, kad nedirbsiu jokiu modeliu. Kad būsiu tuo, kuo noriu būti. Ir kad jiems rūpi tik verslas ir pinigai.
 - Oho. Turbūt ne šiaip pasakei, o jau viską išrėžei.
 - Turbūt.
 - Na žiūrėsim, kas čia bus.
 - Jo.
 - Na tai jau gal ir eisiu.
 - Aha. Iki.
Vėl likau viena. Manau, kad reikia apsitvarkyti kambarį, kad būtų nors kiek jaukiau.
Taip ir padarysiu.

19. Namo... (3 dalis)

Išėjus iš Niujorko oro uosto, mūsų niekas nepasitiko. Na, tik smarkus lietus ir tėvų atsiųstas automobilis. Taip ir reikėjo tikėtis, kad tėvų nebus. Kaip gi jie mus pasitiks, kai tiek daug darbo!!! Jų paaiškinimas būtų "Viskas šeimos labui".
Vairuotojas pribėgo prie mūsų, paėmė iš manęs ir Džesės lagaminus ir nunešė į automobilį. Kai visi jau jame sėdėjome, Eliotas tarė:
 - Pirmiausias parvežkime Džesę namo.
 - Gerai, - atsakė vairuotojas.
Važiavome tylėdami. Aš tylėjau, nes buvau be galo pavargusi, bet kodėl jie tylėjo, nežinau. Nors... Kas gi džiūgautų tokią akimirką, kai nenorom tenka grįžti į namus po tokios vasaros. Tikriausiai tik trenkti žmonės.
Kai grįžome buvau jau tamsu nors į akį durk. Namai tušti, visur tamsu. Aš nusprendžiau daiktus išsikrauti vėliau. Dabar žūtbūt reikėjo pamiegoti. Kaip keista dabar būti namuose. Viskas atrodo taip svetima ir šalta. Teks iš naujo pratintis. Nuėjau į virtuvę, pasiėmiau bandelių, įsipyliau pieno ir viską susinešiau į savo kambarį. Užkandau, nusiprausiau ir nuėjau atsigulti.
Dar ilgai galvojau apie pralėkusią vasarą, norėjau verkti, bet negalėjau. Kodėl turėčiau verkti? Kad buvo puiki vasara? Čia pasireiškia tas sindromas, kai žmogus turi viską, ko nori, bet jam to negana. Jis nesijaučia laimingas, nes nori dar. O turėtų džiaugtis, nes kažkur pasaulyje yra žmonių, kurie neturi nė pusės tiek, kiek aš turiu. Tad tikrai negaliu sau leisti verkti, kai pastaruosius mėnesius gyvenau be jokių rūpesčių. Na beveik be rūpesčių. Tad su tokiomis mintimis aš ir užmigau.
Ryte atsikėliau labai vėlai. Kambaryje radau lagaminą, kurį vakar buvau palikusi pirmame aukšte. Kažkas atnešė. Susitvarkiau ir nusileidau į apačią. Valgomajame pusryčiavo tėtis ir Eliotas.
 - Labas, - pasisveikinau.
 - OO.. Labas, miegale. Tai kaip atostogos? - paklausė manęs. - Prisėsk, - parodė į šalia esančią kėdę.
 - Gerai.
 - Daugiau nieko nepasakysi?
 - Labai gerai. Bus nuotraukos ir parodysiu. Gerai?
 - Na gerai. Mama prašė tavęs, kad vėliau nuvažiuotum į biurą su ja pasikalbėti.
 - O kam?
 - Nežinau. Turbūt kaip visada.
 - Na gerai.
 - O aš dar kelias dienas čia pabūnu ir porai savaičių išvyksiu į Prancūziją. Galvojame ten atidaryti dar vieną filialą.
 - A. Aišku.
Įsidėjau į lėkštę paruoštų salotų ir omletą.
 - Tik nepamiršk nuvažiuoti pas mamą.
 - Aha.
Kai pavalgiau, išsikroviau daiktus, pasiėmiau fotoaparatą ir nuėjau į savo kambariuką, kur pradėjau ryškinti nuotraukas. Kaip gera viską prisiminti, nors ir trumpam. Padariau visą krūvą nuotraukų. Nežinau, kiek čia albumų reikės. Vienas albumas bus Eliotui su Džese, kitas man, o dar kiti -Martynui ir Elei. Jei dar kada nors juos sutiksiu.
Po pietų išsikviečiau taksi ir nuvažiavau pas mamą.
 - Labas, - pasisveikino ji vis žiūrėdama į savo popierius.
 - Labas.
 - Gerai, kad jau grįžai. Pasiilgau tavęs.
 - Mhm. Aš ir. Tėtis sakė, kad nori pakalbėti.
 - Taip. Atsimeni, kai sakiau, kad dirbti galėsi pradėti nuo mokslo metų pradžios?
 - JO.
 - Na gal truputį anksčiau pradėkime?
 - Ką?
 - Negi sunku. Nors ką dėl šeimos padarytum.
 - Aišku. Čia turbūt dėl to ir pasiilgai? - paklausiau visą įsiutusi.
 - Kaip tu čia kalbi su savo motina?
 - O kaip tu verti dirbti savo dukrą. Toks jausmas, kad pati turiu save išsilaikyti. Aš tau tik dėl darbo reikalinga. Ar pasiteiravai kada nors, ar man patinka staipytis prieš tas kameras? Ne.
 Apsisukau ir išskubėjau iš kabineto.
 - Amelija palauk!
 - Ne!
 - Tada, kai grįšim pasikalbėsim.
Nieko neatsakiau. Tik ėjau atgal namo. Taip... Daugiau nebetylėsiu. Man jau atsibodo. Beveik šešiolika savo gyvenimo metų nugyvenau dėl kitų. Kodėl aš negaliu normaliai pasimėgauti savo jaunyste? Dėl to, kad turiu mamytei pinigus ir šlovę padėti užkalt? Na jau ne. Daugiau manęs už nosies nebevedžios. Į vakarėlius ar dar kur vaikščiosiu, tik jeigu aš norėsiu. Tik tada. Nuo šiol Amelija Emers kovos už save, nes tik taip galima gauti savo vietą šiame pasaulyje. Tik taip...
Na, o dabar sukaupsiu visas savo jėgas šiai kovai. Reikia pasiruošti pirmam mūšiui, kuris lauks šį vakarą, kai mama su tėčiu prikibs prie manęs, todėl, kad jiems nepadedu. Na ir kaip nors atsilaikysiu. Bent jau tikiuosi.

19. Namo... (2 dalis)

Į viešbutį grįžau gal kokią penktą ryto. Buvau žiauriai pavargusi. Tokio vakarėlio dar nebuvo. Buvau planavusi grįžti anksčiau ir susipakuoti daiktus, bet ten buvo taip gera, ten tokia jauki atmosfera, kad vis galvojau, jog pabūsiu dar truputį ir dar truputį. Susipažinau su daug naujų žmonių, su kai kuriais radau bendrą kalbą. Tik gaila, kad taip vėlai tai atsitiko. Na, bet geriau dabar nei niekada. Po tokio vakarėlio krautis daiktų visai nebegaliu, nes vos pastoviu ant kojų. Aš tik nusivilkau suknelę, nupėdinau apsitvarkyti į vonią ir tada atsiguliau pamiegoti. Jaučiau, kaip man reikėjo miego, nes tiek laiko išbuvau nesumerkusi akių. Šį kartą palikti savo bėdas ir rūpesčius jau buvo lengva. Pamažėle nugrimzdau į gilų ir saldų miegą...

***

Mane pažadino beldimas į duris. O gal tiksliau labai stipri šviesa privertė mane atsimerkti. Beldimas jau privertė išsiristi iš lovos. Kažkas pabeldė dar kartą:
 - Tuoj! - sušukau.
Kas tokiu metu taip gali elgtis. Pažiūrėjau į laikrodį. Dabar jau pateisinau tą beldimą, nes jau buvo pirma valandą. Lėktuvas išskrenda šeštą. Tad turiu tik penkias valandėles. Nuskubėjau prie durų ir jas atidariau.
 - Labas, Ele, - pasisveikinau ir pakviečiau į vidų
 - Laba. Jėtau, tu dar miegojai?
 - Kaip matai...
 - Ou.. Atsiprašau.
 - Viskas gerai. Jau reikėjo keltis.
 - Sakau, gal norėtumei paskui nueiti kur nors pasivaikščioti dar prieš kelionę?
 - Būrų gerai, bet aš daiktų nesusikroviau dar. Be to dar laukiau ilga kelionė iki oro uosto.
 - Tiksliai!!! Na paskubam. Aš tau padėsiu. Tu čia pati apsitvarkyk, papusryčiauk, o aš pradėsiu tavo daiktus pakuoti.
 - Ok. Ačiū labai. Jei kas patiks, tu pasiimk sau, nes man viskas į lagaminą netilps.
 - Na...
 - Pasiimk. Vis geriau negu palikti čia.
 - Na gal ką ir išsirinksiu.
 - OK.
Pasiėmiau švarius drabužius ir nuskubėjau į vonią...

Visas tas laikas praėjo taip greitai... Tik oro uoste, apsikabinus Elę, tą supratau. Atrodo, ką tik mes buvome vakarėlyje ir visi kartu džiaugėmės, o dabar aš ir Elė jau verkiame.
 - Sėkmės tau, - palinkėjo ji. - Niekada nepamiršiu šios vasaros.
 - Ir tau sėkmės. Gal dar kada susitiksim, - giliai širdyje dar turėjau tokią mažą viltį.
 - Duok ir man atsisveikinti su Ele, - tarė Džesė, kuri irgi vos tvardėsi.
Prie manęs priėjo Martynas:
 - Laimingos kelionės.
 - Ačiū.
 - Ir nepamiršk apie ką kalbėjomės, - sušnibždėjo.
 - Ką?
 - Jau neatsimeni? Sara, ...
 - Aaaa.... Pagalvosiu.
 - Tai gal jau einam? - paklausė Eliotas.
 - Gerai. Na atia.
 - Pasiilgsim jūsų, - sušuko Elė.
 - Mes ir, - Džesės balsas.
Pasiėmėm savo lagaminus ir nuėjom. Dar ilgai jaučiau įsmeigtą jų žvilgsnį. O tuo įsitikinau, kai paskutinį kartą atsisukau į juos pažiūrėti.

19. Namo... (1 dalis)

"Martynui manęs žadinti tikrai nereikės". Taip pagalvojau, kai nubudau iš trumpo snūstelėjimo. NIekaip normaliai nepamiegosiu. Geriau atsikelsiu ir pabūsiu kieme, kad jo nepažadinčiau. Bet kai atsisukau, jo nebuvo. Kur jis? OMG! Greit apsigaubiau antklode, įsispyriau į batus ir išlindau iš palapinės. Ku po galais jis dingo? Apėjau porą ratų aplink tą proskyną, tačiau jo nebuvo. Kad tik jam niekas neatsistiktų.. Ne. Jam nieko nebus. Juk čia jis žino kaip elgtis. Eisiu dar kartą pažiūrėti.
Šį kartą paėjau truputį toliau. Ir pamačiau jį, sėdintįant kažkokio akmens. Man taip palengvėjo. Jam viskas gerai. Eiti prie jo?Gal geriau ne. Gėda... Ir ką aš jam sakysiu...
Žinodama, kad jam viskas gerai, apsisukau ir nuėjau ant to skardžio. Paslutinį kartą taip nužvelgsiu tuos neaprėpiamus mišku. Ne iš lėktuvo. Priėjusi atsisėdau, dar labiau susisukiau į antklodę ir susiriečiau. Taip ir sėdėjau. Apie nieką negalvodama. Tik žiūrėdama į tolį.
 - Štai kur tu! - po kurio laiko tarė Martynas.
 - Mhm... - negalėjau į jį atsisukti.
 - Galvojau, kad jau dingai.
 - Aš vis dar čia, - bet pagalvojau priešingai, kad jau geriau būti dingusiai.
 - Būčiau sau neatleidęs, jei būtum dingusi.
 - Mhm.
Jis prisėdo šalia.
 - Dėl to... Na kas įvyko.
 - Pmirškim,- tariau.
 - Bet.
 - Nėra čia jokių "bet".
 - O jei pabandytumėm..
 - Ar apsimoka? Aš išvksu. Ir ne už mėnėsio. O poryt. Dar tiksliau - rytoj. Kas iš to, kad tu dabar iskaudinsi Viktoriją? Dėl vienos dienos...
 - Gerai, pamirškime. Gal taip bus ir geriau.
 - Tada sutarta.
 - Einu apvarkyti viską.
 - Gerai. Tuoj ateisiu padėti, - atsakiau.

***

Pavalgėm, susitvarkėm, susikrovėm daiktus. Taip praėjo kelios valandos. Tad nusprendėme jau traukti namo. Vis tiek dar norėjosi pabūti ir su Ele. Visą kelią ėjome tylėdami. Tik kartais, jei reikėjo, persimesdavom vienu kitu žodžiu. Tad buvo tikra palaima, kai labiau į vakarą pamačiau jau pažįstamas vietas.Pradėjau dar labiau skubėti. Žiauriai nusiraminau, kai viešbučio kieme pamačiau Elę ir Viką. Pagaliau. Pagaliau aš nebe viena su Martynu. Pasileidau bėgti link Elės.

 - Labas, - stipriai apsikabinom.

 - O, sveikutė. Kaip tavęs pasiilgau. Kaip sekėsi? - paklausė Elė.

 - Gerai, - pažvelgiau į Martį, kuris pasisveikinęs su Viktorija taip žvilgtelėjo į mane.

 - Na tai einam?

 - Kur?

 - Dabar į tavo kambarį, o paskui tavęs laukia staigmena.

 - Bet aš labai pavargusi.

 - Nieko nepadarysi. Teks pakentėti. Dabar Viktorija tuoj eis pas Džesę su Eliotu.

 - Aišku, - buvau kiek nustebusi.

 - Tai einam, - pagriebė ji mane už rankos ir nusivedė. - Pasakok.

 - Ką?

 - Na viską smulkiai.

 - Tai, kad nėra čia ko pasakoti.

 - Nemeluok. Sakyk tik.

 - Na ilgai keliavom. Žiauriai pavargau. Vakare jau buvo ten. Neįsivaizduoji, kaip ten gražu. Pavalgėm, pakalbėjom, dar šiaip pabuvom ir ėjom miegoti. O šiandien anksti ryte išėjom atgal.

 - Ir viskas?

 - Kaip ir...

Įėjom į kambarį.

 - Na renkis, aš padėsiu apsitvarkyti.

 - Ką rengtis.

 - Suknelę.

 - Ką?

 - Na tą, kurią atsivežei iš Niujorko.

 - Bet ji tokia...

 - Bus kaip tik.

 - Na gerai.

Nuėjau iki spintos, išsitraukiau tą suknelę ir nuėjau į vonią. Besirengdama kalbėjausi su Ele:

 - Žinai, gal tu nori kokių mano daiktų? - paklausiau.

 - Kaip tai?

 - Tai gi per tiek laiko tiek visko įsigijau, kad tikrai viskas netilps į lagaminą. Tai galvoju tau paliksiu. Arba gal šiaip kam reikės tų daiktų.

 - Na pažiūrėsim.

 - Na kaip? - paklausiau, kai išėjau.

 - Super. Dabar tu manęs palauksi. Aš irgi einu persirengti. Atsinešiau irgi šiokią tokią suknelę. O paskui patvarkysim plaukus ir padažysim truputį tave.
 - Tai kas čia bus?
 - Pamatysi. Dabar palauk.
Netrukus, kai susitvarkėme, Elė vedė mane į kiemą. Sustojome prie pagrindinio viešbučio įėjimo. Dar už kelių minučių pasirodė Eliotas su Džese. Toks jausmas, kad ir jie nežino, kas čia bus. Juos atlydėjo Viktorija ir Martis. Netrukus pasirodė automobilis, kuris pasirodo yra skirtas mums. Tikrai nustebau. Visi į jį įsėdome ir jis pajudėjo.
Išlipome prie kažkokios sodybos. Čia stovėjo taip pat daug automobilių.
 - Na einam? - paklausė Elė.
 - Kaip ir, - sumurmėjo Džesė.
Kai įžengėme į vidinį kiemą, Džesė iš karto atsigavo, visa nušvito. Juk tai vakarėlis!! Kas jai gali būti fainiau. Ji tučtuojau griebė Eliotą už rankos ir nusitempė jį į šokių aikštelę.
 - Na va. Surengėme jums atsisveikinimo vakarėlį.
 - Wow, - stovėjau sutrikusi. - Bet šiaip daugiau nei pusės žmonių aš nepažįstu.
 - Nesvarbu. Bus proga susipažinti.
 - O jie bent jau žino, koks čia vakarėlis? - paklausiau.
 - Sužinos, - Elė parodė į sceną.
 - Wow. Na ačiū jums labai labai.
 - Na tai einam linksmintis?
 - O taip... - mano veidą papuošė plati šypsena.

18. Paslaptinga vieta (4 dalis)

 - Ką valgysim? - paklausiau.
 - Paėmiau šiek tiek mėsos. Galėsim kepsnių ant laužo pasikepti, - pasiūle Martis.
 - Mmmm.. Kaip seniai valgiau tokį skanėstą. Gal padėti?
 - Nebūtina.
 - Tai aš tada eisiu pasimaudyti. Labai pavargau. Noriu atsigaivinti.
 - Ok, tik neplauk iš tos įlankėlės, nes ten nelabai saugu.
 - Oky.
 - Beje, ryt ar poryt nori eiti atgal?
 - Gal ryt. Nes tada liktų viena diena pabūti visiems kartu.
 - Ok. Tai ryt aš tave pažadinsiu prieš išvykstant.
 - Gerai.
Nuėjau į palapinę ir prasegiau kuprinę. Reikia susirasti maudymuką. Galų gale, išknisusi visus savo daiktus, jį radau. Šiaip ne taip jį apsivilkau. Mat palapinės togas labai žemai. Pasiėmiau ranšluostį, dušo žėlę, šampūną ir kitus daiktus ir nupėdinau prie vandens. Maudytis buvo žiauriai gera. Vėsus ir skaidrus vanduo. Švarus dugnas. Ko dar gali reikėti?Kai nusimaudžiau kaip tik pataikiau ant vakarienės. Jau iš tolo gardžiai kvepėjo kepsniais.
 - Paskui persirengsiu. Nes kitaip neištversiu, - tariau ir palinkau prie maisto.

***

Kai pavalgėm dar kokią valandėlę pasėdėjom ir nusprendėm ruoštis eiti miegoti, nes vis dėlto, ryt reikės anksti keltis ir keliauti namo. Hmmm... Negerai. Aš visa tai vadinu jau namais. O išvykstu už kelių dienų. Tiksliau poryt. Net nežinau ar dar kada nors čia grįšiu.

 - Einu suplauti indus, - tariau ir nusisukau, kad Martynas nepamatytų mano ašarų.

 - Gerai. Tuomet aš lekiu praustis.

 - Mhm, - jau nebegalėjau kalbėti, nes bet koks žodis viską išduotų.

Surinkau indus ir nuėjau prie upės, kiek toliau nuo įlankėlės. Juos suploviau tai greitai, bet dar ilgai galvodama, kaip man reikės keliauti namo. Aš nepajėgsiu. NEPAJĖGSIU!

Netikėtai pajutau, kad kažkas šalia atsisėda. Martis:

 - Aš galvojau, ko tu taip ilgai plauni indus. Pasirodo...

Daugiau jis nieko nesakė tik apkabino ir laikė mane savo glėbyje. O aš verkiau ir žiūrėjau į upę. Kaip teka vanduo... Srovė tokia didelė. Kaip ir gyvenimo. Pasigauna ir nuneša. Nė nepastebi, kaip praeina gražiausios akimirkos. Kažin, ar upė nori kada nors nors trumpam sustoti, pasigėrėti grožiu, pabūti kokioje nors vietoje ilgiau. Aš tai labai noriu. Kai mano ašaros apdžiuvo ir aš tik ramiai sėdėjau, Martynas tarė:
 - Gal jau kelkimės. Manau, kad reikėtų pailsėti.
 - Gerai.
Atsistojom ir nužingsniavom prie palapinės. Aš dar nusiploviau ašarų likučius ir nuskubėjau į palapinę, apsivilkau nakčiai plonus rūbelius ir atsiguliau. Martynas dar kurį laiką buvo lauke, nes laukė, kol laužas beveik užges. Kai jau snaudžiau, pasirodė ir jis. Atsigulė. Buvo taip tylu ir ramu. Girdėjosi nakties garsai. Nors krisk ir miegok, bet ne... Man pasidarė šalta.
 - Tau šalta? - tyliai paklausė Martynas.
 - Kaip ir... - atsisukau į jį. - O tau? Tu iš vis be jokios maikės.
 - Pripratęs.
 - Kaip visada, - bandžiau nusišypsoti, bet ne kas išėjo. Drebėjau kaip reikiant.
 - Neturiu ko pasiūlyti, kaip užsikloti daugiau. Nors.. Lįsk po mano antklodė. Su tavo ir mano bus nors kiek šilčiau.
 Taip ir padarėm. Po kiek laiko apšilau, bet vistiek dar negalėjau užmigti. Dabar mane kankino ne vien šaltis, bet ir tai, kad Martis miega šalia manęs. Nė nemaniau, kad bus taip sunku išverti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas. Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Tačiau, kaip įmanoma užmigti prie to, kurį tu taip myli, o jis į tave žiūri tik kaip į draugę?! Niekaip... Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir aš net krūptelėjau, kai pamačiau Marčio akis įsmeigtas į mane. Į mane. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane. Gal kitiems atrodys, kad tai tik juk kvailas bučinys. Man ir taip atrodydavo su Niku ir kitais liurbiais, bet ne dabar. Dabar man jau bėgiojo kitokie šiurpuliukai.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Bet kai pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute, aš sustojau.
 - Ne, - tariau ir nusisukau.
 - Taip. Atsiprašau. Nereikėjo man.
 - Nereikėjo iš vis mums. Juk yra Viktorija, - prisiminiau.
Ir viskas. Ta laimės akimirka sudužo į šipulius. Viskas baigėsi. Aš atsiguliau ir stengiausia ramiai gulėti. Toliau nuo Marčio, nes man per sunku.
 - Taip ir Nikolas...
Ką? Jis galvoja, kad aš vis dar su Niku?  Nors taip. Juk niekam nieko nesakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Tiesiog neatėjo į galvą.
 - Jo nėra, - tyliai sušnibždėjau.
Tai buvo paskutiniai žodžiai ištarti tą naktį. Visą laiką tik gulėjau ir nejudėjau. Tik gulėjau... Kaip Martynas, nežinau. Bijojau į jį atsisukti. Kaip dabar bus? Kas liks iš mūsų draugystės. Aš nežinau. Taip ir praleidau naktį. Su didele baime...

18. Paslaptinga vieta (3 dalis)

Susitikome anksti ryte. Buvau užsidėjusi kuprinę ant pečių. Kai atėjau, Martis jau manęs laukė. Iš tikrųjų nuo vakar dar nebuvau kaip reikiant pailsėjusi. Nuo dviračio skauda visą apatinę kūno dalį.

- Sveika, - pasisveikino Martis.

- Labas, - numykiau.

- Neišsimiegojai?

- Ne.

- Tai gal kitą dieną einam?

- Ne, - nusižiovaujau. - Greit išsibudinsiu. Daug eisim?

- Su pertraukom, iki vakaro užtruksim.

- Nu tai einam, - niekaip negalėjau nustoti žiovauti.

Ir nužygiavom gilyn į džiungles. Pradžioje žygiavome tyloje. Mat bent jau mano smegenys dar nesugebėjo veikti normaliai. Kaip sakant dar miegojau.

- Amelija? - Martis garsiau suriko.

- JO? - kiek tai atsigavau.

- Eliotas nieko nesakė, kad taip einam?

- Ne. O Viktorija?

- Ji.., - hmm.... Na tiesiai kaip ir nesakiau kur mes einam.

- Kodėl?

- Dar supyks, kad tave paėmiau, o ne ją.

- O jei rimtai? Juk ji tavo mergina...

- Žinau. Jos ir neapgaudinėsiu. Tiesiog nežinau... Negaliu jai dar rodyti šios vietos.

- Suprantu... Ir aš su Niku negalėjau nieko normaliai išsikalbėti, bet jis visai kas kita.

- Supratimas vienas iš tų dalykų, kodėl tau parodysiu tą vietelę.

- O... Kaip per čia pereisim? - parodžiau Martynui šaltinį.

- Bus akmenys. Per juos pereisim.

- Kaip tu žinai kelią? Būčiau jau senai pasiklydusi.

- Na aš dažnai čia einu.

- Bet, kai ėjai patį pirmą kartą?

- Na tas apylinkes tėtis man buvo aprodęs. Tad mažas jau labai gerai viską žinojau. Kažkada nuklydau. Tai yra sumaniau paeiti tolėliau. Ir radau tą vietą.

- Wow.

- Na einam, - parodė jis man į akmenis.

Na srovė čia buvo didelė, tad bijojau įkristi į vandenį. Be to dar neaišku, kokių ten gyvių yra. Akmenys irgi buvo drėgni ir reikėjo eiti labai atsargiai. Kitoje pusėje buvo tokia maža aikštelė.

- Kai pereisim, galėsim pasistiprinti.

- Būtinai, nes jau ištroškau kaip reikiant.

- Na lipk. Eisiu iš paskos.

- Ok.
Perėję į kitą pusę, sustojome ir truputį užkandome. Dar kiek paėjome ir Martynas pasakė, kad jau vidurdienis. Na tai pražygiavom tikrai nemažai.
 - Įsivaizduoji? Kai grįšim, pabūsiu dar kelias dienas ir išskrisiu. Viskas baigsis.
 - Nesibaigs. Gal dar susitiksim kitą vasarą.
 - Gal.. - kažkiek nuliūdau.
 - Nu dabar tikrai ne laikas liūdėti. Be to atsimeni, ką susitarėme, kai susitikome parke? - jis atsakymo nelaukė. - Kad ir kiek būsime kartu, kai teks išsiskirti, neliūdėsime. O džiaugiamės, kad buvome kartu.
 - Taip tu teisus. Juk bus ne pasaulio pabaiga, - nusišypsojau.
 - Būtent.
Šita kelionė man visai patiko. Laikas bėgo visai greitai, kad nei nepastebėjau, kaip praėjo dar kelios valandos. Buvom vėl sustoję pavalgyti, pailsėti. O dar p kelių valandų - nesusigaudžiau, kai jis tarė:
 - Štai čia.
Tada aš susivokiau apsidairyti. Ir iš ties vieta buvo nereali. Didelė proskyna. Iš kairės pusės upė, su įlanka, kuri atrodė kažkiek atskirta nuo upės. Kaip koks baseinėlis. Iš kitos pusės tekėjo šaltinio vanduo. Aplink medžiai, išskyrus vieną vietą. Tai kelias į kalną.
 - Einam? - parodė jis kalno pusėn.
Nieko nesakiusi, aš nusimečiau kuprinę ir pradėjau bėgti link kalno.
 - O tu visai nepavargusi, - sušuko Martis bėgdamas man iš paskos.
Kai užlipome, aš sustojau ir stovėjau netekusi amo. Nežinau, kiek laiko, bet man nesvarbu. Priešais mane buvo status šlaitas žemyn ir tolyn matėsi džiunglės. Žodžiais šio vaizdo apsakyti aš net nemoku.
 - Wow, - tik tiek sušnibždėjau.
 - Patinka?
 - Labai... Kaip tu drįsai tą vietą lyginti su tuo mano kambarėliu?
Jis tik nusišypsojo.
 - Gal einam įsikurti stovyklavietės? - galiausiai paklausė.
 - Žinoma, tik pirmiausia padarysiu keletą nuotraukų, - ir nubėgau žemyn.
Po kokios valandos jau buvo viskas sutvarkyta. Abu sėdėjome prie laužo ir užkandžiavome.
 - Kaip norėčiau, kad pas mane būtų kas nors panašaus... Pavydžiu tau.
 - Baik jau...
 - dar kam nors rodysi tą vietą?
 - Tikriausiai. Baigęs mokslus norėčiau čia pasistatyti namelį ir gyventi. Tada jau tektų ir kitiems sužinoti apie tą vietą.
 - Kaip aš irgi norėčiau, - nukratė šiurpas, vos tik apie tai prabilau. Gyvenimas čia su Marčiu... - Tu ,baigęs mokslus, lieki namie, o aš dumsiu kuo toliau nuo namų.
 - Kad aš palikčiau namus, nežinau, koks tai turėtų būti svarbus žmogus man. Pats svarbiausias pasaulyje. Tada ir iškeliaučiau.
 - Jėtau, kaip nenoriu namo... Vėl visos nesąmonės prasidės. Darbas, mokslai, Sara, vėl tie suknisti vakarėliai...
 - Teks grįžti. O apie Sarą nieko nežinai?
 - Ne, nors ji buvo parašiusi man į el. paštą, kai tėvai grįžo namo.Turbūt išplepėjo, kur aš.
 - Ką ji rašė?
 - Nesvarbu.
 - Pasakyk.
 - Kad žino kur, kad linki gerai praleisti laiką ir kitokį šūdą. Kad kai grįšiu, norėtų susitikti ir taip toliau. Veidmainė.
 - I gal pasikalbėk su ja?
 - Ką? Na jau ne..
 - Bet jei ji siekia taip pakalbėti, tai gal turi ką pasakyti?
 - Nesinori tikėti. Jei ji vėl tiks pasinaudos manimi?
 - O tu jos išklausyk. Kitaip juk nesužinosi.
 - Nežinau.
 - Na pabandyk...
 - Pagalvosiu.
 - O dėl tėvų ir to "darbo"...
 - Tu ką? Man patarinėsi, kaip gyventi, - kiek sumišau.
 - Gerai. O tu nori taip gyventi, kaip gyveni?
 - Ne....
 - Tai paklausyk. Aš tau nieko neliepiu. Tik pasakau ir patariu, kaip pašalinis žmogus.
 - Tai rėžk.
 - Dėl tėvų... Tu neturi taip kentėti.
 - Pati žinau.
 - Nepertraukinėk.
 - Ok.
 - Baik.
 - Ok, - nusijuokiau.
 - Tai va. Dėl tėvų. Jie nesupras, kol tu jiems normaliai nepaaiškinsi.
 - Kiek kartų aš bandžiau.
 - O tu normaliai prisėsk vieną dieną ir pakalbėk.
 - Nemanau, kad kas nors išeitų.
 - O tada jau galėtum ir neiti į tuos vakarėlius....
 - Aš neturiu tiek drąsos, kad paprieštaraučiau.
 - Turi. Pamatysi.
 - Neturiu.
 - Pamatysi. Na gal jau reikia vakarienę padaryti?
 - Būtų neblogai...

18. Paslaptinga vieta (2 dalis)

Vakare, kai visi jau nusivarę nuo kojų išsislapstė kur nors nors ilsėti, aš priguliau prie baseino ant gulto. Norėjau dar prieš miegą pabūti gryname ore. Jau įsivaizduoju, kaip krentu į lovą ir lūžtu. Ochh, kaip gera bus. Žodžiu, man bemąstant apie šį bei tą, išgirdau žingsnius už nugaros. Ne juokais išsigandau, nes netikėtai prisiminiau tą vakarą ant suoliuko, kai susipykau su Sara. Brr... Šiurpas nukratė.
- Kas čia? - greitai atsisukau.
- Tai gi aš, - išgirdau Martyno balsą.
- Kitą kartą taip nesėlink, nes aš žiauriai išsigandau.
- Aš ir nesėlinau. Na bet kitą kartą eisiu kaip nors garsiau. Ką veiki čia?
- Aj. Šiaip guliu. Kur Viktorija?
- Namo išėjo, - jis atsisėdo ant gretimo gulto. - Kada jūs išvyksite?
- Greitai. Beveik už savaitės. O ką, lauki?
- Ne. Bet kaip greitai eina laikas.
- Mhm.
- Atsimeni, kai tu man parodei savo studiją, kur darai nuotraukas.
- Aha.
- Matai. Aš irgi turiu šiokią tokią vietelę. Norėčiau tau ją parodyti. Niekada aš ten nieko nevedžiau, bet norėčiau, kad tu pamatytum.
- Ou. Jei tau ten labai svarbu, tai nebūtina rodyti. Juk pas mane ten tik mažas kambariukas.
- Ne. Aš noriu.
- Na gerai. Tai einam? - atsistojau.
Jis nusišypsojo.
- Kas? - paklausiau.
- Šiaip ten keliauti reikia visą dieną.
- Aa....
- Matai, reikėtų su nakvyne.
- Tai taip toli?!
- Jo. Keliausi?
- Na.. Gerai.
- Tada ryt ar poryt?
- Nežinau. Gal ryt. Nes jau taip sudominai, kad ilgiau laukti negalėsiu.
- Tai gerai. Einam gal dabar susiruošti? Nes ryt anksti iškeliausim.
- Aišku.
- Palapinę aš paimsiu. Na ir ten kitus reikalingus daiktus.
- Kaip tu patempsi viską?
- Na kai kurie daiktai yra vietoje, nes aš ten dažnokai apsilankau.
- Gerai, o ką man imti?
- Tau reikalingus daiktus. Na ir jei liks vietos, gali įsidėti maisto.
- Gerai. Tau kur mes ryt susitiksim?
- Čia galim.
- Ok. Na tai aš tada einu ruoštis, nes reikia dar su Eliotu pakalbėti.
- Aišku. Labanaktis.
- Čiau.
Ir pasukome savais keliais.
Grįžusi į kambarį, iš karto paskambinau Eliotui ir praneiau, kad išvykstu, kad nesijaudintų. Tada pasiėmiau kuprinę, kurią spėjau nusipirkti žygiams. Įsidėjau porą šiltesnių drabužių ir kelis plonus. Susidėjau muilą ir kitus higienos reikmenis. Aišku, nepamiršau ir fotoaparato, mp3. Liko visai daug vietos, tad rytoj ryte, nusipirksiu nemažai maisto kelionei.
Kai susiruošiau, palindau po dušu. Atgaiva neapsakoma žodžiais ir kritau į lovą. Buvau teisi netrukus užmigau su mintimis " Kokia gi ta Martyno paslaptinga vietelė...".

18. Paslaptinga vieta (1 dalis)

Jau rugpjūtis. Laikas bėga labai greitai. Bet kodėl? Manau, kad tai nepaaiškinamas dalykas. Kai žiūri į laikrodį, rodyklės juda labai lėtai. Tik tak tik tak. Sekundė, dvi, trys. Tačiau, kai į laikrodį nėra kada pažiūrėti, laikas prabėga be galo greitai. Atrodo, kad ką tik buvo vakarykštė diena, o šiandien jau kita. Ką tik buvo praeita savaitė, o dabar jau vėl kita. Greitai bus dar kita. Atrodo, kad ką tik prasidėjo vasara. O jau paskutinis jos mėnuo. Ir ką gi aš spėjau nuveikti? Daug vardinti nereikėtų. Netrukus vėl eisi į mokyklą, o paskui vėl nusistebėsi, kad vėl atostogos. Gal taip yra dėl laiko užimtumo? Juk kuo daugiau turi ką veikti, tuo greičiau bėga laikas. Kad ir dabar. Visai neseniai mokiausi su Marčiu portugalų. Pradėjome dešimtą, o baigėme dvylikta. Atrodo, kad ką tik prisėdome, o jau viskas. Dviejų valandų ir nebėra. Jos praeina taip greitai... ir kartais mes neapskaičiuojame ir tą laiką praleidžiame veltui. O vis dėl to, kad ir kaip sunku būtų, reikia laiką planuoti. Nors minimaliai. Juk prabėgusių valandų nebesugrąžinsi, tarsi pasukus laikrodžio rodyklę, laikas grįžtų. Bet ką aš čia apie tą laiką? Geriau paskirsiu kelias minutes prisiminimams.
Ta diena... Diena, kai supratau, kad myliu Martyną, dabar net negaliu pasakyti, kokiu jausmus ji man kelia. Kartais esu be galo rami. Juk jis šalia manęs. Nors ir kaip draugas. Karais esu laiminga, kad žinau, ką tai reiškia. Turiu omeny meilę. Juk būna ir tokių žmonių, kuriems neteko patirti nė pusės to, kas teko man. Tačiau kartais mane užvaldo pavydas. Su pavydu žiūriu į Viktoriją, nes norėčiau būti jos vietoje. Bet tą jausmą stengiuosi išvyti. Juk niekuo man nepadės. Tik pakenks.
Tai vat. Kitą dieną svarsčiau, ką daryti su Nikolu. Mat man buvo užėjusios mintys, kad galbūt jo galėčiau neskaudinti ir toliau draugauti: elgtis taip tarsi nebūčiau jo metusi. Bet galiausiai nusprendžiau, kad toks poelgis būtų proto aptemimas. Tą dieną teko kelis kartus su juo prasilenkti ir aš iš mandagumo su juo pasisveikinau. Bet iš jo pusės nesulaukiau jokių bendravimo ženklų. Dar po kelių dienų, pamačiau, kaip jis su savo šeima susikrauna lagaminus į automobilį. Tada jie įsėdo ir išvažiavo. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Nikolą. Giliai jaučiau, kad man akmuo nuo širdies nusirito.
Viktorija su Marčiu. Hmm... Nežinau kaip jie elgiasi, kai būna vieni, tačiau draugų kompanijoje jie elgiasi kaip draugai. Na kartais apsikabina arba pakšteli į žandus. bet tai viskas. Iki Džesės ir Elioto jiems dar toli. Arba atvirkščiai. Gal Džesei ir Eliotui iki jų toli. Šiaip Viktorija labai miela mergina. Aš su ja visai gerai sutariu, bet pačia geriausia drauge jos nelaikyčiau. Ir iš tiesų jeigu kas nors sakytų, kas geriau yra Marčiui: Viktorija ar Kristina, aš rinkčiausi Viką.
Kalbant apie Kristę. Tai grasinimai ir liko grasinimais. Sakyčiau, kad jai gal šiaip linksma paerzinti ar ką. Kelis kartus vakarėliuose buvo prikibusi, bet tai viskas. Tokia jau iš jos ir vaikinų grobikė. Veikiau jau eilinė pasileidėlė.
Džesika ir Eliotas. Iš tiesų, jie kurį laiką buvo atšalę. Net ir aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad kažkas negerai. Tačiau nerimavau be reikalo. Pasirodo, kad Eliotas rengė staigmeną. Na tiksliai, kas kur ir kaip buvo, aš nežinau. Nesako jie. Žinau tik tiek, kad jie buvo išnykę visai savaitei. Mane neramina tik vienas dalykas. Na keli... Kad jie neprisidirbtų. Ir kad nebūtų tokios situacijos, kad kuriam nors (jeigu išsiskirtų) būtų per daug skaudu. Dėl tokio jų poelgio, aš nenorėčiau prarasti ryšių su Džesika.
Kaipgi su Ele? Ji kaip visada žaisminga, linksma, veikli. Daugiausia užsiėmimų, kuo mes užsiiminėjome, buvo sugalvoti jos. Tik va. Jos meilė su tuo... Na net vardo neprisimenu. Baigėsi. Kai kurią tai liepos dieną ji atėjo apsiverkusi, galvojau, kad jau atsitiko kažkas baisaus. Bet ji tik paverkė ir viskas. "Pabandžiau ir viskas" - tai buvo jos žodžiai, kai nusišluostė paskutinius ašarų likučius. Kodėl jie išsiskyrė? Tas vaikinukas išvyko gyventi į Europą. Tad jiems kada susitikti šansų tikrai be galo mažai. Na ir kas beliko? Tik paleisti vienas kitą.
Tėvai. Na jie dar pabuvo kelias savaites, tampėsi mane su Eliotu visur: į vakarienes, susitikimus, fotosesijas, muziejus, kurie randasi nežinia kur ir yra visai neįdomūs. Na ir tai jie vadino atostogomis. O geriausia buvo, kai palydėjom juo į oro uostą ir mama paklausė, ar mes neliūdėsim, kad jie išvažiuoja. Na aš tai tikrai neliūdėjau. Esu beveik tikra, kad ir Eliotas mano tą patį.
Taigi, kaip sakiau, jau rugpjūtis. Rytas. Po tų apmąstymų, aš šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos. Šiandien esme suplanavę pasivažinėti su dviračiais. Kaip aš seniai sėdėjau ant tokio daikto. Kad tik atsiminčiau, kaip reikia važinėti. Patogiai apsivilkau, pasiėmiau kuprinėlę, į kurią įsidėjau mineralinio, bandelių, saldumynų, fotoaparatą. Susirišau plaukus, pasiėmiau akinius nuo saulės ir nuskubėjau į viešbučio kavinę pavalgyti.
Užsisakiau blynelių su karštu šokoladu. Tai tapo mano mėgstamiausiu pusryčių patiekalu. Seniai valgiau ką nors kita. Netrukus prisistatė ir Eliotas su Džese, ir Martynas su Viktorija bei Ele:
- Ilgai čia lauki? -paklausė Elė.
- Ne. Va ką tik užsisakiau maistą.
- Mažiau šnekų, daugiau darbų, - paragino Eliotas. - Valgom greičiau ir keliaujam. Noriu suspėti išsinomuoti geriausią dviratį.
- Gerai jau gerai.
Kai atnešė maistą, visi tik įnikom valgyti. Turbūt ne vien Eliotas laukė kelionės...

17. ... tiesa (2 dalis)

- Viktorija, susipažink. Čia mano draugė Amelija, - pradėjo Martis. - Amelija, čia Viktorija, mano mergina.
- Malonu susipažinti, - prabilo ji. - Martis daug man apie tave pasakojo.
Pasakojo apie mane!!! Ir ką gi? Juk nėra čia ko pasakoti. Kaip tai gali būti. Juk čia Martis. Iš vis kodėl aš nepuolu jų sveikinti ar daryti ką nors panašaus. Juk mano draugas turi merginą! Ir staiga aš supratau visą tiesą. Tik nežinau kokia ji: džiugi ar skaudi. Aš myliu Martyną. Ir tą supratau tik dabar, kai jis turi kitą. Man jis patiko visą laiką, tik aš tai bandžiau nuo savęs slėpti, nenorėjau pripažinti. Ir kodėl man visada taip nesiseka! Kodėl aš tokia žiopla. Aš jį myliu, o jis į mane žiūri tik kaip į draugę.
- Amelija?
- Taip? A... Sveikinu. Džiaugiuosi dėl jūsų.
- Ar viskas gerai? - sunerimo Martis.
- Taip, tik labai pavargau. Aš gal jau eisiu.
- Iki, - atsisveikino Viktorija.
- Mhm, - tarstelėjau, kai jau nusisukau nuo jų. O akyse jau kaupėsi ašaros. Turiu kaip nors išsilaikyti bet jau kol pasieksiu kambarį.
- Amelija? - išgirdau iš šono pažįstamą balsą.
Kristina. Dar to betrūko.
- Ko tau reikia?
- Nieko, tik šiaip aš čia. Kaip matau, Martis tave pamiršo. Kitą pasirinko.
- Koks tau skirtumas?
- Man? - suprunkštė ji. - Joks, tik šiaip malonu žiūrėti į tave tokią.. Hm.. Palūžusią.
- Dink tu iš čia.
- Žinai ką? Viktorijos aš nelaikau didele konkurente. Ji be galo silpnavališka. Aš ją galiu greitai palaužti. Galiausiai Martis...
- Jau geriau jis būtų su ja, nei su tavimi, šliundra. O jei reikės, aš dar ir padėsiu Viktorijai. Tad sėkmės.
Tai tarusi, nuėjau. Tik vat... Visai pamiršau, kad manęs laukė Nikas.
- Kas tau yra? - paklausė jis.
- Nieko.
Link kambario ėjome tylėdami.
- Nikolai, - galiausiai prabilau. - Manau, kad... mums nebereikėtų susitikinėti.
- Ką?! Bet juk gi tarėmės.
- Aš supratau, kodėl nenoriu nieko daugiau su tavimi.
- Ir kodėl? - jis atrodė sutrikęs.
- Nes aš myliu kitą.
- Ir kas gi jis. Martis?
- Nesvarbu kas. Svarbiausia, kad daugiau kartu būti negalime.
- Bet...
- Jokių "bet". Viso geriausio, Nikolai, - atsisveikinau prie durų.
Palikau jį ten stovėti. Tikrai nenorėjau daugiau klausyti jo įkalbinėjimų. Grįžusi tučtuojau paleidau vandenį į vonią, nusirengiau, pasiruošiau švarių drabužių ir lindau maudytis. Gal kiek vanduo mane nuramins. Bet vos tik įlipau ir atsiguliau, pravirkau. Nebegalėjau daugiau laikyti ašarų. Aš tik verkiau ir verkiau. Kaip galėjau taip apsikvailinti. Kodėl tik taip vėlai supratau, kad myliu Martyną? Tada, kai nėra jokių šansų būti kartu. Kaip aš dabar ištversiu kiekviena minutę su juo. Reikės mokytis. Reikės mokytis ir pasitenkinti tokia jo draugyste. O dar per mano kvailumą Nikas liko apgautas. Gaila ir jo. Iš dalies gerai, kad nebereikės su juo kentėti, bet iš kitos pusės, dabar kentėsiu kitaip.
Nusimaudžiusi užsisakiau daugybę maisto, o ypač saldumynų. Gal nors kiek pagerės nuotaika, tačiau tai buvo tik trumpalaikis nusiraminimas. Taip kaip ir skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, buvimas prie kompiuterio. Stengiausi kiek įmanoma užsiimti bet kokia veikla, kad neturėčiau kada apie jį galvoti.
Tačiau, kai tik vakare atsiguliau į lovą, vėl grįžo visos mintys. Gulėjau penkiolika minučių, pusė valandos, valandą, dvi, tris,... Niekaip negalėjau užmigti. Gal kelis kartus buvau užsnūdusi, bet pagrinde tik tyliai verkiau, kol ryte visai nebeliko iš ko verkti. Kaip nors viską ištversiu, būsiu stipri ir toliau džiaugsiuosi atostogomis. Tik dar bežinau kaip...

17. ... tiesa (1 dalis)

Fotosesija praėjo puikiai. Na man tai nieko ypatingo, bet pagal mamą tai "liuks". Vakar buvau anksti ryte nusistačiusi žadintuvą, kad nepavėluočiau ir neužrūstinčiau mamos. Kai nuėjau į vestibiulį, ji atrodė tarsi nieko nebūtų rėkusi ant manęs. Žodžiu elgėsi kaip angelėlis. Vėliau pasirodė Nikolas. Teko jį supažindinti su tėvais, bet jiems nesakiau, kad tai mano "vaikinas". Tiesiog nenorėjau. Fotosesija vyko viešbučio teritorijoje, na kur buvo bent jau šiokių tokių užuominų apie džiungles. Į jas vakar eiti fotografuotis niekas nesiryžo. Tačiau šiandien bus kas kita. Sužinojom, kad yra organizuojamas žygis į džiungles. Eis visi, išskyrus Niką. Jis kažkur važiuos ar ką. Man nelabai rūpi. Už kokio pusvalandžio reikės susitikti. Ir žygiuosim.

Jau iš vakaro buvau susiruošusi fotoaparatą, drabužius. Dabar tik susiruošusi sėdžiu ir laukiu, kol pasirodys Džesika su Eliotu.

- Hey!!! - sušuko Džesė, kai tik įėjo į kambarį, tačiau Elioto nebuvo. - Kaip laukiu!!!

- Aš irgi. Einam?

- Aha.

Jau įsivaizduoju, kai brausimės pro kokius augalus, krūmus. Aplink mus girdėsis tik gyvūnija, skraidys drugeliai, medžiuose šokinės beždžionės, tolumoje matysis kokie milžiniški gyvūnai. Na aišku yra vienas dalykas, kurio labai bijau. Tai - gyvatės. Na, bet esu pasiruošusi įveikti šią fobiją.

- Ami? - Kreipėsi į mane Džesė, kai ėjome su visais susitikti.

- Taip...

- Galiu tavęs kai ko paklausti?

- Tai žinoma!

- Čia dėl Elioto.

- O kur jis yra?

- Būtent, kad nežinau. Jau kelintą kartą jis taip elgiasi. Pasako, kad tuoj grįš, išeina, o aš laukiu laukiu, o jo kaip nėra taip nėra. Kad ir šiandien tas pats buvo.

- Na ir?

- Gal jis turi kitą?

- Baik juokus. Jūs tiek prisibuvot kartu, kad jums tikrai nepakenktų pailsėti vienas nuo kito.

- Nieko mes čia tiek daug ir nebuvo.

- Na jau... Pastarąsias savaites jūs neatplėšiami vienas nuo kito. Kaip prilipę.

- Nežinau...

- Patikėk. Viskas gerai.

- Na gerai.

Netrukus visi susitikome. Tėvai, Eliotas, Elė, Martis, Džesė, dar krūva kitų turistų - visi laukė kelionės vado.

- Kur jis? - paklausė mano tėvas kažkokio vietinio.

- Turėtų ateiti.

Tačiau netrukus mus pasiekė tokia žinia:

- Gidas vėluos. Susitikime čia už pusantros valandos.

Dalis turistų išsiskirstė, kiti stovėjo ir murmėjo, kiti - tarėsi, ką veikti. Mes priklausom trečiam variantui.
- Gal einam kokį biliardą pažaist? - pasiūliau.
- Kur? - pasidomėjo Džesė.
- Kaip tai kur? Į viešbutį.
Pradžioje viskas sekėsi visai neblogai, kol nepasirodė Nikas. Taip ir vėl...
- Sveikute, - apkabino mane per liemenį.
- Labas, - atsakiau.
- Tai žaidžiat?
- Kaip matai. Gal galėtum paleisti, nes mano eilė mušti.
- Oky.
- Ką paskui veiksite?
- Eisim į žygį, - atsakė Elė, nes aš tuo metu taikiausi.
- Kokį?
- Paprastą, į džiungles.
- Tai gal ir man eiti?
- Kaip nori, - atsakiau.
- O kada bus?
- Greit.
- Tai aš einu apsitvarkyti. Tuoj grįšiu.
- Ok.
Žygis buvo visai linksmas. Aišku mama sugalvodama eiti su šlepetėm tikrai apsigavo (pasitempė koją), bet šiaip buvo fauna. Pridariau visą galybę nuotraukų, susipažinau su keliomis merginomis: Patricija ir Liucija. Jos dvynės. Vis dar ieškau skirtumų tarp jų, kad galėčiau atskirti. Nikolas buvo su tėvais, tad prie manęs kaip ir nelindo. Todėl buvo tikra palaima. Gidas dar šį tą papasakojo apie kai kuriuos gyvūnus, augalus ir šiaip porą legendų. Kai grįžome, jau buvo po devynių.
Visi išsiskirstė. Likau aš ir Martis. Nikolas laukė kiek tolėliau.
- Ryt galėsiu vėl pamokyti portugalų. Ok?
- Tai gerai. Kada maždaug ateisi.
- Kada geriau?
- Bet kada.
- Na tai žiūrėsim.
Kaip tik ties tais žodžiais pasirodė tokia mergina. Vietinė. Ji priėjo prie Marčio ir... OMG. Manyje kažkas užvirė ir aš likau stovėti netekusi žado, kai pamačiau kad jie pasibučiavo. Nors ir paprastai.

16. Pasiteisinimai (2 dalis)

Nueidamas Nikolas prasilenkė su Marčiu ir piktai jį nužvelgė. Na bent jau Martis nesiima tokių priemonių, kaip pykčio rodymas. Tačiau jis atrodė toks pasimetęs ir... liūdnas.

- Kas atsitiko? - paklausiau, kai jis įėjo vidun.

- Nieko. Viskas gerai. Einam pasimokyti portugalų?

- Ammm.. Žinoma. Gal nori užkąsti prieš tai ko nors?

- Gal...

- Na čia yra desertų, saldainių, gėrimų, vaisių. Jei nori ko nors rimtesnio, tai reikia užsisakyti.

- Tiks tarkim ledai.

- Ok. Tuoj grįšiu.

Kai grįžau su ledais ir sąsiuviniais, pamačiau, kad Martynas laiko viskio butelį. Tą patį, iš kurio gėrė Nikolas.

- Kam tau tas? - paklausė jis.

- Nikolo čia. Nekreipk dėmesio, - padėjau ledus, paėmiau butelį ir jį nunešiau.

Netrukus, pasmaguriavę, mes, o gal tiksliau aš įnikau mokytis. Nei nepastebėjom, kaip greitai praėjo laikas ir man jau reikėjo ruoštis į baseiną susitikti su Džese.

- Gal jau užteks šiandien? - paklausiau. - Eisiu į baseiną.

- Aišku. Tu dar čia truputį galėsi savrankiškai pasimokyti.

- Gerai. Nori eiti kartu?

- O tai tu ne su Niku?

- Ne. Tai kaip?

- Gerai.

- Tuomet luktelėk. Aš einu persirengti, - pasukau link kambario. - Gali čia ką nors paveikti.

- Nesijaudink.

Hmm... Ką pasiimti? Stovėjau prie spintos. Žinoma, apsivilksiu maudymosi kostiumėlį, Reikia šlepkių, rankšluosčio ir... šortukų bei tarkime tos žalios maikutės. Išsirinkusi drabužius greitai nulėkiau į vonią ir persirengiau.

Netrukus jau visi trys gulėjome prie baseino ant gulto ir deginomės. Na ne visiems reikia degintis, nes Martis ir taip tamsesnio gymio, o Džesė jau ruda kaip nežinau kas. Čia tik aš bandau įdegti. Na jau esu truputį įraudusi, kad ir kaip keista. Nemažai prisimaudėm, prigėrėm kokteilių, privalgėm ledų. Galų gale su kitais turistais susibūrėme į komandas ir žaidėme tinklinį.Buvo tikrai linksma, bet neilgai. Kai ilsėjomės prie baseino pasirodė Eliotas. Vadinasi jie jau grįžo. Eidamas link Džesikos, jis man kai ką sušnabždėjo:

- Dabar kažkam reikės paplušėti su pasiteisinimais, - ir nusišypsojęs nuėjo.

Na va. Ir vėl pasiteisinimai. Sugalvoti plano, deja, nespėjau, nes nerukus atlėkė tėvai. Jie atrodė tokie nekaltučiai. Tartum tik eina ramiai pasideginti, bet žinojau, kas aš esu jų pirmasis taikinys.

Ir neklydau.

- Amelija?

- Labas, mama, - pasisveikinau.

- Kur tu buvai ryte?

- Aš?

- Kas gi daugiau?

- Nakvojau pas Elę.

- Pas ką tokią?

- Na pas draugę. Ta kuri kažkada pas mane nakvojo su juo, - parodžiau į Martį.

- Bet galėjai grįžti anksčiau. Taigi mums mieste buvo susitikimas su žurnalistais ir dar su keliais žmonėmis.

- Iš kur man reikėjo žinoti, kad bus tas kvailas susitikimas! - užrikau.

- Prašau nekelti prieš mane balso. Pastatei mane į keblią padėtį. Sakiau žurnalistams, kad bus visa šeima, bet ne.. Truko vienos. Tinginė.

Ką?! Ji dar drįsta mane tingine vadinti? Aš taip jai noriu viską išrėkti, bet negaliu, nes tada kita stotelė bus Niujorkas.

- Mhm, - numykiau.

- Amelija, daugiau manęs nepavedinėk. Supranti, kad mes daug ir sunkiai dirbame, kad jūs viską turėtumėte. Ir tu galėtum nors kiek prisidėti.

- Gerai supratau, - atsakiau.

- Ryt niekur nedingsti, nes bus fotosesija. Dešimtą ryto lauki mūsų vestibiulyje. Ir nebandyk vėluoti.

- Gerai, mama.

Ji nuėjo, o aš likau sukrėsta sėdėti.Visi: Eliotas, Martis, Džesė, matė tą nesąmonę, bet man vienodai. Nueisiu ryt į tą fotosesiją, pasistaipysiu ir keliausiu atgal į viešbutį. Dar kiek laiko pabuvom prie baseino, tačiau nuotaiką man nepasitaisė. Į savo kambarį grįžau pati pirma, kiti dar pasiliko pažaisti tinklinį.

Grįžusi, persirengiau, užsisakiau daug maisto, įsijungiau muziką ir pradėjau skaityti knygą. Tai buvo vienintelis dalykas, ko dabar norėjau. Pabūti viena. Kurį laiką, man niekaip nesisekė skaityti, nes vis lindo įkyrios mintys. Kodėl mama manęs nesupranta? Juk aš nenoriu būti tuo kvailu modeliu, aš nenoriu būti Niujorko elitas, aš nenoriu būti aptekusi pinigais, jeigu tai kainuoja normalius santykius su tėvais. Iš vis, kodėl aš turiu prisidėti prie šeimos verslo. Ką, ar turiu gal save išlaikyti? Būdama penkiolikos metų užsidirbti duoną? Kam aš jiems reikalinga, jeigu esu tik našta? Jie mato tik save ir savo problemas. Turbūt aš jų niekada nesuprasiu.

Galų gale susikaupiau ir pradėjau skaityti knygą "Balti žiedai geltonojoje upėje". Tikrai gera ir jaudinanti knyga. Mergaitė ryžtasi keliauti net į Kiniją, kad sužinotų, kodėl mama ją atidavė svetimiems žmonėms.

Už kiek tai laiko, laikrodis išmušė septynias valandas. Tai reiškia. Taip... Tai reiškia Nikolą. Reikėtų keltis ruoštis, nes jis netrukus atlėks. Kažin ką veiksim. Na bet jau gal nuotaika pagerės. Nupėdinau iki spintos ir pasiėmiau šiltesnius drabužius. Kai persirengiau, pasitvarkiau, dar kiek užvalgiau ir laukiau Niko. Nebuvo, ką veikti. Įsijungiau televizorių. Nors tiek gerai, kad viešbutyje per televizorių kalba angliškai, tad šį tą supratau. Šiek tiek net apsidžiaugiau, kai išgirdau durų skambutį.
- Labas, - pasisveikinau.
- Ko tokia liūdna? - apkabinęs paklausė jis.
- Problemos su tėvais.
- Kiek girdėjau jie atvyko čia.
- Pati žinau. Ką veiksim?
- Einam pasivaikščioti?
- Gerai.
Gerai nežinojau, kur jis mane vedė, bet kai pamačiau tokį reginį, viską supratau. Upė, jachta, padengtas stalas ant denio, gėlės, rožės. Vakarienė...
- Einam? - paklausė jis, kai atsipeikėjau.
- Mhm.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į laivą... Vakarienė buvo visai nebloga. Na maistas skanus, tikrai nesiskundžiu. Sužinojau šį bei tą daugiau apie Nikolą, jis apie mane. Na aišku slapčiausių išgyvenimų jam dar nesiryžtu sakyti. Bet iš vienos pusės buvo šiek tiek sunku, nes jo akyse mačiau norą, kad jis tikisi daugiau. Vėlai vakare grįžome ir jis palydėjo mane iki kambario:
- Ačiū už vakarienė, - tariau.
- Buvo malonu. Gal susitikim ryt ryte?
- Negaliu. Man fotosesija.
- Aišku.
- Bet jei nori, gali dalyvauti. Ryt dešimtą valandą vestibiulyje.
- Ok, būtinai būsiu.
- Iki.
- Labanaktis.