Pabaiga

Štai jau vasara. Mes ir vėl Brazilijoje.
 - Nepavargai? - paklasuė Martynas, mums keliaujant į mūsų vietelę.
 - Ne, - nusišypsojau. - Daug liko?
 - Nebelabai.
 - Kaip gera vėl čia būti.
 - Taip...
 - Na turim beveik tris mėnesius.
 - Nors tiek gerai.
Oras toks karštas, kad toliau žygiavome tyloje. Ne bent jau kol priėjome upelį, prie kurio pietavome. Aš vėl gi padariau daugybę nuotraukų.
Vakare jau pasiekėme stovyklavietę. Mūsų stovyklavietę... Pasistatėme palapinę, pasigaminone valgyti...
Paskui nusimaudėme, pasivaikščiojome ir nė nepastebėjome, kaip atėjo vakaras.
Buvau labai pavargui po visos dienos kelionės, tad nuėjau atsigulti. Martynas dar buvo lauke, laukė, kol priges laužas.
Po kurio laiko aš jau snūduriavau ir jis atėjo taip pat miegoti. Bet netrukus visi miegai išgaravo. Man pasidarė šalta ir aš pradėjau drebėti.
 - tau šalta? - paklausė Martis.
 - Mhm.
 - Man irgi. Jau atpratau. Eikš arčiau, - atė jis ir prisiglaudė arčiau prie manęs.
Po kiek laiko apšilau, bet dar negalėjau užmigti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas.
 - Dar nemigi? - po kurio laiko paklausė jis.
 - Ne.
 Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko dar visai nesitikėjau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Atsisukau į Martyno pusę. Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir jis nusišypsojo, kai pamatė mano išplėstas akis. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Netrukus pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute. Tik šį kartą mes nebesustojome.
Nes nebeuvo jokių kliūčių....