O viskas prasidėjo nuo nekalto vakarėlio. Paprasto eilinio vakarėlio. Dar atsimenu, kaip aš su Sara visada atsisakydavome mums siūlomų gėrimų. Tik, deja, tą vakarą manęs nebuvo, Saros sustabdyti negalėjau.
Viena taurė, kita, dar kita... Ji sunkiai gaudėsi aplinkoje, o naujieji "draugai" siūlė dar. Ji neatsisakė.
"Gerbiamoji" Kloja jai pasirodė tokia gera. Po vakarėlio palydėjo namo, vos ne iki lovos, guodė ir palaikė Sarai draugiją, kad Sara ir kitą kartą nuėjo dar vieną vakarėlį. Šį kartą jau nebebuvo smulkinamasi su keliomis taurelėmis.
Sarai pasiūlė tokių miltelių, kurie jai pradžiai sukėlė įtarimą, bet pasak draugų nuo vieno karto nieko nenutiks. Ji suvartojo vieną dozę. O jausmas buvo neapsakomas. Ji skraidė padebesiais, jautėsi be galo laiminga, ji atitolo nuo tikrovės ir susikūrė savo vaizduotės pasaulį,
Kitą kartą Sarai pasiūlė kai ko dar stipresnio. O dar kitą kartą, Sara, sutikusi Albertą, pati jo paprašė dozės.
Tada ji jau tapo visiška marionetė.
Jie jai "pasiūlė" vaidinti su jais baigiamajame darbe.
Jie jai "pasiūlė" nustoti draugauti su manimi. Mat, aš buvau vienintelis šiaudas jai išbristi iš bėdų.
Jie jau "pasiūlė" nebegrįžinėti į namus.
Ir taip galima vardinti ir vardinti.
Bet, jei Sara būtų neįsiklausiusi į jų pasiūlymus, ji būtų negavusi dozės. O tai tikra tragedija, tikra kančia.
Ji turėjo jų klausyti, nes nežinojo kaip kitaip jai gauti tai, ko reikia.
Kartais Sara prasiblaivydavo ir bandydavo iš visko išbristi. Ji atsiuntė man dovanų ir laiškelį, kai susižeidžiau galvą. Bet aš ja netikėjau. Ji rašė man į Brazilija elektronines žinutes. Bet aš ir toliau ja netikėjau. Galų gale, ji mane susistabdė čia, ir aš vos ja patikėjau.
Sustojau dėka Martyno. Jei ne jo žodžiai, aš būčiau praėjusi pro šalį.
Kad ir paskutinis vakarėlis. Sara bandė su manimi kalbėtis. Bet pasirodė Kloja. Sarai reikėjo nuo manęs trauktis, nes kitaip ji būtų negavusi tų išganingų miltelių.
- Atleisk man, Amelija, - tai buvo jos žodžiai jai baigiant pasakojimą.
- Dabar ne metas apie atsiprašymus kalbėti, - dar nebuvau visko pakankamai apgalvojusi ir norėjau šios temos išvengti. - Geriau iškviesiu taksi ir parvešiu tave namo.
***
Namuose nieko nebuvo. Aš palydėjau Sarą į jos kambarį, padėjau apsitvarkyti, atnešiau jai ko nors užvalgyti. Pradžiai ji dar vis bandė man pasakoti daugiau apie jos "draugus", bet kalbėjo jau labai nerišliai ir galiausiai ji užmigo. Namo nusprendžiau dar neiti. Palauksiu, kol grįš jos mama, kad viską papasakočiau.
Reikia padėti Sarai atsigauti. Nebegalima leisti jai ir toliau degraduoti, kol dar visai nesusigadino savo gyvenimo.
Parašiau Eliotui žinutę, kad dar negrįšiu, pati pasiėmiau truputį užkąsti (na, manau, kad nesupyktų) ir atsisėdau ant fotelio.
Sara. Jai tereikėjo tiek nedaug, kad pasiduotų jiems. Tik vieno vienintelio vakarėlio... Ir viskas. Senasis jos gyvenimas baigtas. Mano draugystė su ja baigta. Aš jau buvau beveik pripratusi gyventi be jos, nes susiradau naujų draugų, O dabar štai: keistas gyvenimo posūkis. Aš vėl bendrauju su Sara. Ir ko tik nenutinka...
Jeigu būčiau jai paskambinusi, kai mano galva buvo sužeista.. Gal jai būtų buvę geriau. Gal ji nebūtų tiek daug nuėjusi. Man tik tereikėjo nugalėti savo išdidumą. Tik tą kvailą savybę ir gal ji būtų buvusi kartu su manimi vykusi į Braziliją.
Bet gana svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Kitaip jau nebebus. Atgal grįžti neįmanoma. Pasiėmiau žurnalą ir pradėjau skaityti. Ir nė nepajutau, kaip nugrimzdau į miegą.
***
- Amelija? - mane pažadino Saros mama.Lėtai atmerkiau akis. Labai bijojau šviesos. Ne saulės, bet šviestuvų. Negi jau taip vėlu? Ir mane pasitiko gilus Saros mamos žvilgsnis.
- Laba die.. Atsiprašau. Labas vakaras, - pasisveikinau, kai jau kiek susigaudžiau.
- Ką čia veiki?
- Aš amm... Parvedžiau Sarą namo.
- Kur ji? - ji atrodė labai susijaudinusi.
- Miega. Ne nebent, kol aš miegojau, buvo nubudusi.
Ji tučtuojau nulėkė į Saros kambarį ir grįžo tik po kelių minučių.
- Miega, - tyliai tarė.
- Taip ir maniau.
- Ačiū tau.
Jos akyse pradėjo tvenktis ašaros.
- Nėra už ką, - bandžiau ir aš nesutrikti.
- Aš jau nebegaliu, - atsisėdo ji ant sofos ir galutinai pravirko.
Ir tada mes pradėjome labai ilgą pokalbį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą