18. Paslaptinga vieta (4 dalis)

 - Ką valgysim? - paklausiau.
 - Paėmiau šiek tiek mėsos. Galėsim kepsnių ant laužo pasikepti, - pasiūle Martis.
 - Mmmm.. Kaip seniai valgiau tokį skanėstą. Gal padėti?
 - Nebūtina.
 - Tai aš tada eisiu pasimaudyti. Labai pavargau. Noriu atsigaivinti.
 - Ok, tik neplauk iš tos įlankėlės, nes ten nelabai saugu.
 - Oky.
 - Beje, ryt ar poryt nori eiti atgal?
 - Gal ryt. Nes tada liktų viena diena pabūti visiems kartu.
 - Ok. Tai ryt aš tave pažadinsiu prieš išvykstant.
 - Gerai.
Nuėjau į palapinę ir prasegiau kuprinę. Reikia susirasti maudymuką. Galų gale, išknisusi visus savo daiktus, jį radau. Šiaip ne taip jį apsivilkau. Mat palapinės togas labai žemai. Pasiėmiau ranšluostį, dušo žėlę, šampūną ir kitus daiktus ir nupėdinau prie vandens. Maudytis buvo žiauriai gera. Vėsus ir skaidrus vanduo. Švarus dugnas. Ko dar gali reikėti?Kai nusimaudžiau kaip tik pataikiau ant vakarienės. Jau iš tolo gardžiai kvepėjo kepsniais.
 - Paskui persirengsiu. Nes kitaip neištversiu, - tariau ir palinkau prie maisto.

***

Kai pavalgėm dar kokią valandėlę pasėdėjom ir nusprendėm ruoštis eiti miegoti, nes vis dėlto, ryt reikės anksti keltis ir keliauti namo. Hmmm... Negerai. Aš visa tai vadinu jau namais. O išvykstu už kelių dienų. Tiksliau poryt. Net nežinau ar dar kada nors čia grįšiu.

 - Einu suplauti indus, - tariau ir nusisukau, kad Martynas nepamatytų mano ašarų.

 - Gerai. Tuomet aš lekiu praustis.

 - Mhm, - jau nebegalėjau kalbėti, nes bet koks žodis viską išduotų.

Surinkau indus ir nuėjau prie upės, kiek toliau nuo įlankėlės. Juos suploviau tai greitai, bet dar ilgai galvodama, kaip man reikės keliauti namo. Aš nepajėgsiu. NEPAJĖGSIU!

Netikėtai pajutau, kad kažkas šalia atsisėda. Martis:

 - Aš galvojau, ko tu taip ilgai plauni indus. Pasirodo...

Daugiau jis nieko nesakė tik apkabino ir laikė mane savo glėbyje. O aš verkiau ir žiūrėjau į upę. Kaip teka vanduo... Srovė tokia didelė. Kaip ir gyvenimo. Pasigauna ir nuneša. Nė nepastebi, kaip praeina gražiausios akimirkos. Kažin, ar upė nori kada nors nors trumpam sustoti, pasigėrėti grožiu, pabūti kokioje nors vietoje ilgiau. Aš tai labai noriu. Kai mano ašaros apdžiuvo ir aš tik ramiai sėdėjau, Martynas tarė:
 - Gal jau kelkimės. Manau, kad reikėtų pailsėti.
 - Gerai.
Atsistojom ir nužingsniavom prie palapinės. Aš dar nusiploviau ašarų likučius ir nuskubėjau į palapinę, apsivilkau nakčiai plonus rūbelius ir atsiguliau. Martynas dar kurį laiką buvo lauke, nes laukė, kol laužas beveik užges. Kai jau snaudžiau, pasirodė ir jis. Atsigulė. Buvo taip tylu ir ramu. Girdėjosi nakties garsai. Nors krisk ir miegok, bet ne... Man pasidarė šalta.
 - Tau šalta? - tyliai paklausė Martynas.
 - Kaip ir... - atsisukau į jį. - O tau? Tu iš vis be jokios maikės.
 - Pripratęs.
 - Kaip visada, - bandžiau nusišypsoti, bet ne kas išėjo. Drebėjau kaip reikiant.
 - Neturiu ko pasiūlyti, kaip užsikloti daugiau. Nors.. Lįsk po mano antklodė. Su tavo ir mano bus nors kiek šilčiau.
 Taip ir padarėm. Po kiek laiko apšilau, bet vistiek dar negalėjau užmigti. Dabar mane kankino ne vien šaltis, bet ir tai, kad Martis miega šalia manęs. Nė nemaniau, kad bus taip sunku išverti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas. Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Tačiau, kaip įmanoma užmigti prie to, kurį tu taip myli, o jis į tave žiūri tik kaip į draugę?! Niekaip... Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir aš net krūptelėjau, kai pamačiau Marčio akis įsmeigtas į mane. Į mane. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane. Gal kitiems atrodys, kad tai tik juk kvailas bučinys. Man ir taip atrodydavo su Niku ir kitais liurbiais, bet ne dabar. Dabar man jau bėgiojo kitokie šiurpuliukai.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Bet kai pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute, aš sustojau.
 - Ne, - tariau ir nusisukau.
 - Taip. Atsiprašau. Nereikėjo man.
 - Nereikėjo iš vis mums. Juk yra Viktorija, - prisiminiau.
Ir viskas. Ta laimės akimirka sudužo į šipulius. Viskas baigėsi. Aš atsiguliau ir stengiausia ramiai gulėti. Toliau nuo Marčio, nes man per sunku.
 - Taip ir Nikolas...
Ką? Jis galvoja, kad aš vis dar su Niku?  Nors taip. Juk niekam nieko nesakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Tiesiog neatėjo į galvą.
 - Jo nėra, - tyliai sušnibždėjau.
Tai buvo paskutiniai žodžiai ištarti tą naktį. Visą laiką tik gulėjau ir nejudėjau. Tik gulėjau... Kaip Martynas, nežinau. Bijojau į jį atsisukti. Kaip dabar bus? Kas liks iš mūsų draugystės. Aš nežinau. Taip ir praleidau naktį. Su didele baime...

18. Paslaptinga vieta (3 dalis)

Susitikome anksti ryte. Buvau užsidėjusi kuprinę ant pečių. Kai atėjau, Martis jau manęs laukė. Iš tikrųjų nuo vakar dar nebuvau kaip reikiant pailsėjusi. Nuo dviračio skauda visą apatinę kūno dalį.

- Sveika, - pasisveikino Martis.

- Labas, - numykiau.

- Neišsimiegojai?

- Ne.

- Tai gal kitą dieną einam?

- Ne, - nusižiovaujau. - Greit išsibudinsiu. Daug eisim?

- Su pertraukom, iki vakaro užtruksim.

- Nu tai einam, - niekaip negalėjau nustoti žiovauti.

Ir nužygiavom gilyn į džiungles. Pradžioje žygiavome tyloje. Mat bent jau mano smegenys dar nesugebėjo veikti normaliai. Kaip sakant dar miegojau.

- Amelija? - Martis garsiau suriko.

- JO? - kiek tai atsigavau.

- Eliotas nieko nesakė, kad taip einam?

- Ne. O Viktorija?

- Ji.., - hmm.... Na tiesiai kaip ir nesakiau kur mes einam.

- Kodėl?

- Dar supyks, kad tave paėmiau, o ne ją.

- O jei rimtai? Juk ji tavo mergina...

- Žinau. Jos ir neapgaudinėsiu. Tiesiog nežinau... Negaliu jai dar rodyti šios vietos.

- Suprantu... Ir aš su Niku negalėjau nieko normaliai išsikalbėti, bet jis visai kas kita.

- Supratimas vienas iš tų dalykų, kodėl tau parodysiu tą vietelę.

- O... Kaip per čia pereisim? - parodžiau Martynui šaltinį.

- Bus akmenys. Per juos pereisim.

- Kaip tu žinai kelią? Būčiau jau senai pasiklydusi.

- Na aš dažnai čia einu.

- Bet, kai ėjai patį pirmą kartą?

- Na tas apylinkes tėtis man buvo aprodęs. Tad mažas jau labai gerai viską žinojau. Kažkada nuklydau. Tai yra sumaniau paeiti tolėliau. Ir radau tą vietą.

- Wow.

- Na einam, - parodė jis man į akmenis.

Na srovė čia buvo didelė, tad bijojau įkristi į vandenį. Be to dar neaišku, kokių ten gyvių yra. Akmenys irgi buvo drėgni ir reikėjo eiti labai atsargiai. Kitoje pusėje buvo tokia maža aikštelė.

- Kai pereisim, galėsim pasistiprinti.

- Būtinai, nes jau ištroškau kaip reikiant.

- Na lipk. Eisiu iš paskos.

- Ok.
Perėję į kitą pusę, sustojome ir truputį užkandome. Dar kiek paėjome ir Martynas pasakė, kad jau vidurdienis. Na tai pražygiavom tikrai nemažai.
 - Įsivaizduoji? Kai grįšim, pabūsiu dar kelias dienas ir išskrisiu. Viskas baigsis.
 - Nesibaigs. Gal dar susitiksim kitą vasarą.
 - Gal.. - kažkiek nuliūdau.
 - Nu dabar tikrai ne laikas liūdėti. Be to atsimeni, ką susitarėme, kai susitikome parke? - jis atsakymo nelaukė. - Kad ir kiek būsime kartu, kai teks išsiskirti, neliūdėsime. O džiaugiamės, kad buvome kartu.
 - Taip tu teisus. Juk bus ne pasaulio pabaiga, - nusišypsojau.
 - Būtent.
Šita kelionė man visai patiko. Laikas bėgo visai greitai, kad nei nepastebėjau, kaip praėjo dar kelios valandos. Buvom vėl sustoję pavalgyti, pailsėti. O dar p kelių valandų - nesusigaudžiau, kai jis tarė:
 - Štai čia.
Tada aš susivokiau apsidairyti. Ir iš ties vieta buvo nereali. Didelė proskyna. Iš kairės pusės upė, su įlanka, kuri atrodė kažkiek atskirta nuo upės. Kaip koks baseinėlis. Iš kitos pusės tekėjo šaltinio vanduo. Aplink medžiai, išskyrus vieną vietą. Tai kelias į kalną.
 - Einam? - parodė jis kalno pusėn.
Nieko nesakiusi, aš nusimečiau kuprinę ir pradėjau bėgti link kalno.
 - O tu visai nepavargusi, - sušuko Martis bėgdamas man iš paskos.
Kai užlipome, aš sustojau ir stovėjau netekusi amo. Nežinau, kiek laiko, bet man nesvarbu. Priešais mane buvo status šlaitas žemyn ir tolyn matėsi džiunglės. Žodžiais šio vaizdo apsakyti aš net nemoku.
 - Wow, - tik tiek sušnibždėjau.
 - Patinka?
 - Labai... Kaip tu drįsai tą vietą lyginti su tuo mano kambarėliu?
Jis tik nusišypsojo.
 - Gal einam įsikurti stovyklavietės? - galiausiai paklausė.
 - Žinoma, tik pirmiausia padarysiu keletą nuotraukų, - ir nubėgau žemyn.
Po kokios valandos jau buvo viskas sutvarkyta. Abu sėdėjome prie laužo ir užkandžiavome.
 - Kaip norėčiau, kad pas mane būtų kas nors panašaus... Pavydžiu tau.
 - Baik jau...
 - dar kam nors rodysi tą vietą?
 - Tikriausiai. Baigęs mokslus norėčiau čia pasistatyti namelį ir gyventi. Tada jau tektų ir kitiems sužinoti apie tą vietą.
 - Kaip aš irgi norėčiau, - nukratė šiurpas, vos tik apie tai prabilau. Gyvenimas čia su Marčiu... - Tu ,baigęs mokslus, lieki namie, o aš dumsiu kuo toliau nuo namų.
 - Kad aš palikčiau namus, nežinau, koks tai turėtų būti svarbus žmogus man. Pats svarbiausias pasaulyje. Tada ir iškeliaučiau.
 - Jėtau, kaip nenoriu namo... Vėl visos nesąmonės prasidės. Darbas, mokslai, Sara, vėl tie suknisti vakarėliai...
 - Teks grįžti. O apie Sarą nieko nežinai?
 - Ne, nors ji buvo parašiusi man į el. paštą, kai tėvai grįžo namo.Turbūt išplepėjo, kur aš.
 - Ką ji rašė?
 - Nesvarbu.
 - Pasakyk.
 - Kad žino kur, kad linki gerai praleisti laiką ir kitokį šūdą. Kad kai grįšiu, norėtų susitikti ir taip toliau. Veidmainė.
 - I gal pasikalbėk su ja?
 - Ką? Na jau ne..
 - Bet jei ji siekia taip pakalbėti, tai gal turi ką pasakyti?
 - Nesinori tikėti. Jei ji vėl tiks pasinaudos manimi?
 - O tu jos išklausyk. Kitaip juk nesužinosi.
 - Nežinau.
 - Na pabandyk...
 - Pagalvosiu.
 - O dėl tėvų ir to "darbo"...
 - Tu ką? Man patarinėsi, kaip gyventi, - kiek sumišau.
 - Gerai. O tu nori taip gyventi, kaip gyveni?
 - Ne....
 - Tai paklausyk. Aš tau nieko neliepiu. Tik pasakau ir patariu, kaip pašalinis žmogus.
 - Tai rėžk.
 - Dėl tėvų... Tu neturi taip kentėti.
 - Pati žinau.
 - Nepertraukinėk.
 - Ok.
 - Baik.
 - Ok, - nusijuokiau.
 - Tai va. Dėl tėvų. Jie nesupras, kol tu jiems normaliai nepaaiškinsi.
 - Kiek kartų aš bandžiau.
 - O tu normaliai prisėsk vieną dieną ir pakalbėk.
 - Nemanau, kad kas nors išeitų.
 - O tada jau galėtum ir neiti į tuos vakarėlius....
 - Aš neturiu tiek drąsos, kad paprieštaraučiau.
 - Turi. Pamatysi.
 - Neturiu.
 - Pamatysi. Na gal jau reikia vakarienę padaryti?
 - Būtų neblogai...

18. Paslaptinga vieta (2 dalis)

Vakare, kai visi jau nusivarę nuo kojų išsislapstė kur nors nors ilsėti, aš priguliau prie baseino ant gulto. Norėjau dar prieš miegą pabūti gryname ore. Jau įsivaizduoju, kaip krentu į lovą ir lūžtu. Ochh, kaip gera bus. Žodžiu, man bemąstant apie šį bei tą, išgirdau žingsnius už nugaros. Ne juokais išsigandau, nes netikėtai prisiminiau tą vakarą ant suoliuko, kai susipykau su Sara. Brr... Šiurpas nukratė.
- Kas čia? - greitai atsisukau.
- Tai gi aš, - išgirdau Martyno balsą.
- Kitą kartą taip nesėlink, nes aš žiauriai išsigandau.
- Aš ir nesėlinau. Na bet kitą kartą eisiu kaip nors garsiau. Ką veiki čia?
- Aj. Šiaip guliu. Kur Viktorija?
- Namo išėjo, - jis atsisėdo ant gretimo gulto. - Kada jūs išvyksite?
- Greitai. Beveik už savaitės. O ką, lauki?
- Ne. Bet kaip greitai eina laikas.
- Mhm.
- Atsimeni, kai tu man parodei savo studiją, kur darai nuotraukas.
- Aha.
- Matai. Aš irgi turiu šiokią tokią vietelę. Norėčiau tau ją parodyti. Niekada aš ten nieko nevedžiau, bet norėčiau, kad tu pamatytum.
- Ou. Jei tau ten labai svarbu, tai nebūtina rodyti. Juk pas mane ten tik mažas kambariukas.
- Ne. Aš noriu.
- Na gerai. Tai einam? - atsistojau.
Jis nusišypsojo.
- Kas? - paklausiau.
- Šiaip ten keliauti reikia visą dieną.
- Aa....
- Matai, reikėtų su nakvyne.
- Tai taip toli?!
- Jo. Keliausi?
- Na.. Gerai.
- Tada ryt ar poryt?
- Nežinau. Gal ryt. Nes jau taip sudominai, kad ilgiau laukti negalėsiu.
- Tai gerai. Einam gal dabar susiruošti? Nes ryt anksti iškeliausim.
- Aišku.
- Palapinę aš paimsiu. Na ir ten kitus reikalingus daiktus.
- Kaip tu patempsi viską?
- Na kai kurie daiktai yra vietoje, nes aš ten dažnokai apsilankau.
- Gerai, o ką man imti?
- Tau reikalingus daiktus. Na ir jei liks vietos, gali įsidėti maisto.
- Gerai. Tau kur mes ryt susitiksim?
- Čia galim.
- Ok. Na tai aš tada einu ruoštis, nes reikia dar su Eliotu pakalbėti.
- Aišku. Labanaktis.
- Čiau.
Ir pasukome savais keliais.
Grįžusi į kambarį, iš karto paskambinau Eliotui ir praneiau, kad išvykstu, kad nesijaudintų. Tada pasiėmiau kuprinę, kurią spėjau nusipirkti žygiams. Įsidėjau porą šiltesnių drabužių ir kelis plonus. Susidėjau muilą ir kitus higienos reikmenis. Aišku, nepamiršau ir fotoaparato, mp3. Liko visai daug vietos, tad rytoj ryte, nusipirksiu nemažai maisto kelionei.
Kai susiruošiau, palindau po dušu. Atgaiva neapsakoma žodžiais ir kritau į lovą. Buvau teisi netrukus užmigau su mintimis " Kokia gi ta Martyno paslaptinga vietelė...".

18. Paslaptinga vieta (1 dalis)

Jau rugpjūtis. Laikas bėga labai greitai. Bet kodėl? Manau, kad tai nepaaiškinamas dalykas. Kai žiūri į laikrodį, rodyklės juda labai lėtai. Tik tak tik tak. Sekundė, dvi, trys. Tačiau, kai į laikrodį nėra kada pažiūrėti, laikas prabėga be galo greitai. Atrodo, kad ką tik buvo vakarykštė diena, o šiandien jau kita. Ką tik buvo praeita savaitė, o dabar jau vėl kita. Greitai bus dar kita. Atrodo, kad ką tik prasidėjo vasara. O jau paskutinis jos mėnuo. Ir ką gi aš spėjau nuveikti? Daug vardinti nereikėtų. Netrukus vėl eisi į mokyklą, o paskui vėl nusistebėsi, kad vėl atostogos. Gal taip yra dėl laiko užimtumo? Juk kuo daugiau turi ką veikti, tuo greičiau bėga laikas. Kad ir dabar. Visai neseniai mokiausi su Marčiu portugalų. Pradėjome dešimtą, o baigėme dvylikta. Atrodo, kad ką tik prisėdome, o jau viskas. Dviejų valandų ir nebėra. Jos praeina taip greitai... ir kartais mes neapskaičiuojame ir tą laiką praleidžiame veltui. O vis dėl to, kad ir kaip sunku būtų, reikia laiką planuoti. Nors minimaliai. Juk prabėgusių valandų nebesugrąžinsi, tarsi pasukus laikrodžio rodyklę, laikas grįžtų. Bet ką aš čia apie tą laiką? Geriau paskirsiu kelias minutes prisiminimams.
Ta diena... Diena, kai supratau, kad myliu Martyną, dabar net negaliu pasakyti, kokiu jausmus ji man kelia. Kartais esu be galo rami. Juk jis šalia manęs. Nors ir kaip draugas. Karais esu laiminga, kad žinau, ką tai reiškia. Turiu omeny meilę. Juk būna ir tokių žmonių, kuriems neteko patirti nė pusės to, kas teko man. Tačiau kartais mane užvaldo pavydas. Su pavydu žiūriu į Viktoriją, nes norėčiau būti jos vietoje. Bet tą jausmą stengiuosi išvyti. Juk niekuo man nepadės. Tik pakenks.
Tai vat. Kitą dieną svarsčiau, ką daryti su Nikolu. Mat man buvo užėjusios mintys, kad galbūt jo galėčiau neskaudinti ir toliau draugauti: elgtis taip tarsi nebūčiau jo metusi. Bet galiausiai nusprendžiau, kad toks poelgis būtų proto aptemimas. Tą dieną teko kelis kartus su juo prasilenkti ir aš iš mandagumo su juo pasisveikinau. Bet iš jo pusės nesulaukiau jokių bendravimo ženklų. Dar po kelių dienų, pamačiau, kaip jis su savo šeima susikrauna lagaminus į automobilį. Tada jie įsėdo ir išvažiavo. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Nikolą. Giliai jaučiau, kad man akmuo nuo širdies nusirito.
Viktorija su Marčiu. Hmm... Nežinau kaip jie elgiasi, kai būna vieni, tačiau draugų kompanijoje jie elgiasi kaip draugai. Na kartais apsikabina arba pakšteli į žandus. bet tai viskas. Iki Džesės ir Elioto jiems dar toli. Arba atvirkščiai. Gal Džesei ir Eliotui iki jų toli. Šiaip Viktorija labai miela mergina. Aš su ja visai gerai sutariu, bet pačia geriausia drauge jos nelaikyčiau. Ir iš tiesų jeigu kas nors sakytų, kas geriau yra Marčiui: Viktorija ar Kristina, aš rinkčiausi Viką.
Kalbant apie Kristę. Tai grasinimai ir liko grasinimais. Sakyčiau, kad jai gal šiaip linksma paerzinti ar ką. Kelis kartus vakarėliuose buvo prikibusi, bet tai viskas. Tokia jau iš jos ir vaikinų grobikė. Veikiau jau eilinė pasileidėlė.
Džesika ir Eliotas. Iš tiesų, jie kurį laiką buvo atšalę. Net ir aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad kažkas negerai. Tačiau nerimavau be reikalo. Pasirodo, kad Eliotas rengė staigmeną. Na tiksliai, kas kur ir kaip buvo, aš nežinau. Nesako jie. Žinau tik tiek, kad jie buvo išnykę visai savaitei. Mane neramina tik vienas dalykas. Na keli... Kad jie neprisidirbtų. Ir kad nebūtų tokios situacijos, kad kuriam nors (jeigu išsiskirtų) būtų per daug skaudu. Dėl tokio jų poelgio, aš nenorėčiau prarasti ryšių su Džesika.
Kaipgi su Ele? Ji kaip visada žaisminga, linksma, veikli. Daugiausia užsiėmimų, kuo mes užsiiminėjome, buvo sugalvoti jos. Tik va. Jos meilė su tuo... Na net vardo neprisimenu. Baigėsi. Kai kurią tai liepos dieną ji atėjo apsiverkusi, galvojau, kad jau atsitiko kažkas baisaus. Bet ji tik paverkė ir viskas. "Pabandžiau ir viskas" - tai buvo jos žodžiai, kai nusišluostė paskutinius ašarų likučius. Kodėl jie išsiskyrė? Tas vaikinukas išvyko gyventi į Europą. Tad jiems kada susitikti šansų tikrai be galo mažai. Na ir kas beliko? Tik paleisti vienas kitą.
Tėvai. Na jie dar pabuvo kelias savaites, tampėsi mane su Eliotu visur: į vakarienes, susitikimus, fotosesijas, muziejus, kurie randasi nežinia kur ir yra visai neįdomūs. Na ir tai jie vadino atostogomis. O geriausia buvo, kai palydėjom juo į oro uostą ir mama paklausė, ar mes neliūdėsim, kad jie išvažiuoja. Na aš tai tikrai neliūdėjau. Esu beveik tikra, kad ir Eliotas mano tą patį.
Taigi, kaip sakiau, jau rugpjūtis. Rytas. Po tų apmąstymų, aš šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos. Šiandien esme suplanavę pasivažinėti su dviračiais. Kaip aš seniai sėdėjau ant tokio daikto. Kad tik atsiminčiau, kaip reikia važinėti. Patogiai apsivilkau, pasiėmiau kuprinėlę, į kurią įsidėjau mineralinio, bandelių, saldumynų, fotoaparatą. Susirišau plaukus, pasiėmiau akinius nuo saulės ir nuskubėjau į viešbučio kavinę pavalgyti.
Užsisakiau blynelių su karštu šokoladu. Tai tapo mano mėgstamiausiu pusryčių patiekalu. Seniai valgiau ką nors kita. Netrukus prisistatė ir Eliotas su Džese, ir Martynas su Viktorija bei Ele:
- Ilgai čia lauki? -paklausė Elė.
- Ne. Va ką tik užsisakiau maistą.
- Mažiau šnekų, daugiau darbų, - paragino Eliotas. - Valgom greičiau ir keliaujam. Noriu suspėti išsinomuoti geriausią dviratį.
- Gerai jau gerai.
Kai atnešė maistą, visi tik įnikom valgyti. Turbūt ne vien Eliotas laukė kelionės...

17. ... tiesa (2 dalis)

- Viktorija, susipažink. Čia mano draugė Amelija, - pradėjo Martis. - Amelija, čia Viktorija, mano mergina.
- Malonu susipažinti, - prabilo ji. - Martis daug man apie tave pasakojo.
Pasakojo apie mane!!! Ir ką gi? Juk nėra čia ko pasakoti. Kaip tai gali būti. Juk čia Martis. Iš vis kodėl aš nepuolu jų sveikinti ar daryti ką nors panašaus. Juk mano draugas turi merginą! Ir staiga aš supratau visą tiesą. Tik nežinau kokia ji: džiugi ar skaudi. Aš myliu Martyną. Ir tą supratau tik dabar, kai jis turi kitą. Man jis patiko visą laiką, tik aš tai bandžiau nuo savęs slėpti, nenorėjau pripažinti. Ir kodėl man visada taip nesiseka! Kodėl aš tokia žiopla. Aš jį myliu, o jis į mane žiūri tik kaip į draugę.
- Amelija?
- Taip? A... Sveikinu. Džiaugiuosi dėl jūsų.
- Ar viskas gerai? - sunerimo Martis.
- Taip, tik labai pavargau. Aš gal jau eisiu.
- Iki, - atsisveikino Viktorija.
- Mhm, - tarstelėjau, kai jau nusisukau nuo jų. O akyse jau kaupėsi ašaros. Turiu kaip nors išsilaikyti bet jau kol pasieksiu kambarį.
- Amelija? - išgirdau iš šono pažįstamą balsą.
Kristina. Dar to betrūko.
- Ko tau reikia?
- Nieko, tik šiaip aš čia. Kaip matau, Martis tave pamiršo. Kitą pasirinko.
- Koks tau skirtumas?
- Man? - suprunkštė ji. - Joks, tik šiaip malonu žiūrėti į tave tokią.. Hm.. Palūžusią.
- Dink tu iš čia.
- Žinai ką? Viktorijos aš nelaikau didele konkurente. Ji be galo silpnavališka. Aš ją galiu greitai palaužti. Galiausiai Martis...
- Jau geriau jis būtų su ja, nei su tavimi, šliundra. O jei reikės, aš dar ir padėsiu Viktorijai. Tad sėkmės.
Tai tarusi, nuėjau. Tik vat... Visai pamiršau, kad manęs laukė Nikas.
- Kas tau yra? - paklausė jis.
- Nieko.
Link kambario ėjome tylėdami.
- Nikolai, - galiausiai prabilau. - Manau, kad... mums nebereikėtų susitikinėti.
- Ką?! Bet juk gi tarėmės.
- Aš supratau, kodėl nenoriu nieko daugiau su tavimi.
- Ir kodėl? - jis atrodė sutrikęs.
- Nes aš myliu kitą.
- Ir kas gi jis. Martis?
- Nesvarbu kas. Svarbiausia, kad daugiau kartu būti negalime.
- Bet...
- Jokių "bet". Viso geriausio, Nikolai, - atsisveikinau prie durų.
Palikau jį ten stovėti. Tikrai nenorėjau daugiau klausyti jo įkalbinėjimų. Grįžusi tučtuojau paleidau vandenį į vonią, nusirengiau, pasiruošiau švarių drabužių ir lindau maudytis. Gal kiek vanduo mane nuramins. Bet vos tik įlipau ir atsiguliau, pravirkau. Nebegalėjau daugiau laikyti ašarų. Aš tik verkiau ir verkiau. Kaip galėjau taip apsikvailinti. Kodėl tik taip vėlai supratau, kad myliu Martyną? Tada, kai nėra jokių šansų būti kartu. Kaip aš dabar ištversiu kiekviena minutę su juo. Reikės mokytis. Reikės mokytis ir pasitenkinti tokia jo draugyste. O dar per mano kvailumą Nikas liko apgautas. Gaila ir jo. Iš dalies gerai, kad nebereikės su juo kentėti, bet iš kitos pusės, dabar kentėsiu kitaip.
Nusimaudžiusi užsisakiau daugybę maisto, o ypač saldumynų. Gal nors kiek pagerės nuotaika, tačiau tai buvo tik trumpalaikis nusiraminimas. Taip kaip ir skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, buvimas prie kompiuterio. Stengiausi kiek įmanoma užsiimti bet kokia veikla, kad neturėčiau kada apie jį galvoti.
Tačiau, kai tik vakare atsiguliau į lovą, vėl grįžo visos mintys. Gulėjau penkiolika minučių, pusė valandos, valandą, dvi, tris,... Niekaip negalėjau užmigti. Gal kelis kartus buvau užsnūdusi, bet pagrinde tik tyliai verkiau, kol ryte visai nebeliko iš ko verkti. Kaip nors viską ištversiu, būsiu stipri ir toliau džiaugsiuosi atostogomis. Tik dar bežinau kaip...

17. ... tiesa (1 dalis)

Fotosesija praėjo puikiai. Na man tai nieko ypatingo, bet pagal mamą tai "liuks". Vakar buvau anksti ryte nusistačiusi žadintuvą, kad nepavėluočiau ir neužrūstinčiau mamos. Kai nuėjau į vestibiulį, ji atrodė tarsi nieko nebūtų rėkusi ant manęs. Žodžiu elgėsi kaip angelėlis. Vėliau pasirodė Nikolas. Teko jį supažindinti su tėvais, bet jiems nesakiau, kad tai mano "vaikinas". Tiesiog nenorėjau. Fotosesija vyko viešbučio teritorijoje, na kur buvo bent jau šiokių tokių užuominų apie džiungles. Į jas vakar eiti fotografuotis niekas nesiryžo. Tačiau šiandien bus kas kita. Sužinojom, kad yra organizuojamas žygis į džiungles. Eis visi, išskyrus Niką. Jis kažkur važiuos ar ką. Man nelabai rūpi. Už kokio pusvalandžio reikės susitikti. Ir žygiuosim.

Jau iš vakaro buvau susiruošusi fotoaparatą, drabužius. Dabar tik susiruošusi sėdžiu ir laukiu, kol pasirodys Džesika su Eliotu.

- Hey!!! - sušuko Džesė, kai tik įėjo į kambarį, tačiau Elioto nebuvo. - Kaip laukiu!!!

- Aš irgi. Einam?

- Aha.

Jau įsivaizduoju, kai brausimės pro kokius augalus, krūmus. Aplink mus girdėsis tik gyvūnija, skraidys drugeliai, medžiuose šokinės beždžionės, tolumoje matysis kokie milžiniški gyvūnai. Na aišku yra vienas dalykas, kurio labai bijau. Tai - gyvatės. Na, bet esu pasiruošusi įveikti šią fobiją.

- Ami? - Kreipėsi į mane Džesė, kai ėjome su visais susitikti.

- Taip...

- Galiu tavęs kai ko paklausti?

- Tai žinoma!

- Čia dėl Elioto.

- O kur jis yra?

- Būtent, kad nežinau. Jau kelintą kartą jis taip elgiasi. Pasako, kad tuoj grįš, išeina, o aš laukiu laukiu, o jo kaip nėra taip nėra. Kad ir šiandien tas pats buvo.

- Na ir?

- Gal jis turi kitą?

- Baik juokus. Jūs tiek prisibuvot kartu, kad jums tikrai nepakenktų pailsėti vienas nuo kito.

- Nieko mes čia tiek daug ir nebuvo.

- Na jau... Pastarąsias savaites jūs neatplėšiami vienas nuo kito. Kaip prilipę.

- Nežinau...

- Patikėk. Viskas gerai.

- Na gerai.

Netrukus visi susitikome. Tėvai, Eliotas, Elė, Martis, Džesė, dar krūva kitų turistų - visi laukė kelionės vado.

- Kur jis? - paklausė mano tėvas kažkokio vietinio.

- Turėtų ateiti.

Tačiau netrukus mus pasiekė tokia žinia:

- Gidas vėluos. Susitikime čia už pusantros valandos.

Dalis turistų išsiskirstė, kiti stovėjo ir murmėjo, kiti - tarėsi, ką veikti. Mes priklausom trečiam variantui.
- Gal einam kokį biliardą pažaist? - pasiūliau.
- Kur? - pasidomėjo Džesė.
- Kaip tai kur? Į viešbutį.
Pradžioje viskas sekėsi visai neblogai, kol nepasirodė Nikas. Taip ir vėl...
- Sveikute, - apkabino mane per liemenį.
- Labas, - atsakiau.
- Tai žaidžiat?
- Kaip matai. Gal galėtum paleisti, nes mano eilė mušti.
- Oky.
- Ką paskui veiksite?
- Eisim į žygį, - atsakė Elė, nes aš tuo metu taikiausi.
- Kokį?
- Paprastą, į džiungles.
- Tai gal ir man eiti?
- Kaip nori, - atsakiau.
- O kada bus?
- Greit.
- Tai aš einu apsitvarkyti. Tuoj grįšiu.
- Ok.
Žygis buvo visai linksmas. Aišku mama sugalvodama eiti su šlepetėm tikrai apsigavo (pasitempė koją), bet šiaip buvo fauna. Pridariau visą galybę nuotraukų, susipažinau su keliomis merginomis: Patricija ir Liucija. Jos dvynės. Vis dar ieškau skirtumų tarp jų, kad galėčiau atskirti. Nikolas buvo su tėvais, tad prie manęs kaip ir nelindo. Todėl buvo tikra palaima. Gidas dar šį tą papasakojo apie kai kuriuos gyvūnus, augalus ir šiaip porą legendų. Kai grįžome, jau buvo po devynių.
Visi išsiskirstė. Likau aš ir Martis. Nikolas laukė kiek tolėliau.
- Ryt galėsiu vėl pamokyti portugalų. Ok?
- Tai gerai. Kada maždaug ateisi.
- Kada geriau?
- Bet kada.
- Na tai žiūrėsim.
Kaip tik ties tais žodžiais pasirodė tokia mergina. Vietinė. Ji priėjo prie Marčio ir... OMG. Manyje kažkas užvirė ir aš likau stovėti netekusi žado, kai pamačiau kad jie pasibučiavo. Nors ir paprastai.

16. Pasiteisinimai (2 dalis)

Nueidamas Nikolas prasilenkė su Marčiu ir piktai jį nužvelgė. Na bent jau Martis nesiima tokių priemonių, kaip pykčio rodymas. Tačiau jis atrodė toks pasimetęs ir... liūdnas.

- Kas atsitiko? - paklausiau, kai jis įėjo vidun.

- Nieko. Viskas gerai. Einam pasimokyti portugalų?

- Ammm.. Žinoma. Gal nori užkąsti prieš tai ko nors?

- Gal...

- Na čia yra desertų, saldainių, gėrimų, vaisių. Jei nori ko nors rimtesnio, tai reikia užsisakyti.

- Tiks tarkim ledai.

- Ok. Tuoj grįšiu.

Kai grįžau su ledais ir sąsiuviniais, pamačiau, kad Martynas laiko viskio butelį. Tą patį, iš kurio gėrė Nikolas.

- Kam tau tas? - paklausė jis.

- Nikolo čia. Nekreipk dėmesio, - padėjau ledus, paėmiau butelį ir jį nunešiau.

Netrukus, pasmaguriavę, mes, o gal tiksliau aš įnikau mokytis. Nei nepastebėjom, kaip greitai praėjo laikas ir man jau reikėjo ruoštis į baseiną susitikti su Džese.

- Gal jau užteks šiandien? - paklausiau. - Eisiu į baseiną.

- Aišku. Tu dar čia truputį galėsi savrankiškai pasimokyti.

- Gerai. Nori eiti kartu?

- O tai tu ne su Niku?

- Ne. Tai kaip?

- Gerai.

- Tuomet luktelėk. Aš einu persirengti, - pasukau link kambario. - Gali čia ką nors paveikti.

- Nesijaudink.

Hmm... Ką pasiimti? Stovėjau prie spintos. Žinoma, apsivilksiu maudymosi kostiumėlį, Reikia šlepkių, rankšluosčio ir... šortukų bei tarkime tos žalios maikutės. Išsirinkusi drabužius greitai nulėkiau į vonią ir persirengiau.

Netrukus jau visi trys gulėjome prie baseino ant gulto ir deginomės. Na ne visiems reikia degintis, nes Martis ir taip tamsesnio gymio, o Džesė jau ruda kaip nežinau kas. Čia tik aš bandau įdegti. Na jau esu truputį įraudusi, kad ir kaip keista. Nemažai prisimaudėm, prigėrėm kokteilių, privalgėm ledų. Galų gale su kitais turistais susibūrėme į komandas ir žaidėme tinklinį.Buvo tikrai linksma, bet neilgai. Kai ilsėjomės prie baseino pasirodė Eliotas. Vadinasi jie jau grįžo. Eidamas link Džesikos, jis man kai ką sušnabždėjo:

- Dabar kažkam reikės paplušėti su pasiteisinimais, - ir nusišypsojęs nuėjo.

Na va. Ir vėl pasiteisinimai. Sugalvoti plano, deja, nespėjau, nes nerukus atlėkė tėvai. Jie atrodė tokie nekaltučiai. Tartum tik eina ramiai pasideginti, bet žinojau, kas aš esu jų pirmasis taikinys.

Ir neklydau.

- Amelija?

- Labas, mama, - pasisveikinau.

- Kur tu buvai ryte?

- Aš?

- Kas gi daugiau?

- Nakvojau pas Elę.

- Pas ką tokią?

- Na pas draugę. Ta kuri kažkada pas mane nakvojo su juo, - parodžiau į Martį.

- Bet galėjai grįžti anksčiau. Taigi mums mieste buvo susitikimas su žurnalistais ir dar su keliais žmonėmis.

- Iš kur man reikėjo žinoti, kad bus tas kvailas susitikimas! - užrikau.

- Prašau nekelti prieš mane balso. Pastatei mane į keblią padėtį. Sakiau žurnalistams, kad bus visa šeima, bet ne.. Truko vienos. Tinginė.

Ką?! Ji dar drįsta mane tingine vadinti? Aš taip jai noriu viską išrėkti, bet negaliu, nes tada kita stotelė bus Niujorkas.

- Mhm, - numykiau.

- Amelija, daugiau manęs nepavedinėk. Supranti, kad mes daug ir sunkiai dirbame, kad jūs viską turėtumėte. Ir tu galėtum nors kiek prisidėti.

- Gerai supratau, - atsakiau.

- Ryt niekur nedingsti, nes bus fotosesija. Dešimtą ryto lauki mūsų vestibiulyje. Ir nebandyk vėluoti.

- Gerai, mama.

Ji nuėjo, o aš likau sukrėsta sėdėti.Visi: Eliotas, Martis, Džesė, matė tą nesąmonę, bet man vienodai. Nueisiu ryt į tą fotosesiją, pasistaipysiu ir keliausiu atgal į viešbutį. Dar kiek laiko pabuvom prie baseino, tačiau nuotaiką man nepasitaisė. Į savo kambarį grįžau pati pirma, kiti dar pasiliko pažaisti tinklinį.

Grįžusi, persirengiau, užsisakiau daug maisto, įsijungiau muziką ir pradėjau skaityti knygą. Tai buvo vienintelis dalykas, ko dabar norėjau. Pabūti viena. Kurį laiką, man niekaip nesisekė skaityti, nes vis lindo įkyrios mintys. Kodėl mama manęs nesupranta? Juk aš nenoriu būti tuo kvailu modeliu, aš nenoriu būti Niujorko elitas, aš nenoriu būti aptekusi pinigais, jeigu tai kainuoja normalius santykius su tėvais. Iš vis, kodėl aš turiu prisidėti prie šeimos verslo. Ką, ar turiu gal save išlaikyti? Būdama penkiolikos metų užsidirbti duoną? Kam aš jiems reikalinga, jeigu esu tik našta? Jie mato tik save ir savo problemas. Turbūt aš jų niekada nesuprasiu.

Galų gale susikaupiau ir pradėjau skaityti knygą "Balti žiedai geltonojoje upėje". Tikrai gera ir jaudinanti knyga. Mergaitė ryžtasi keliauti net į Kiniją, kad sužinotų, kodėl mama ją atidavė svetimiems žmonėms.

Už kiek tai laiko, laikrodis išmušė septynias valandas. Tai reiškia. Taip... Tai reiškia Nikolą. Reikėtų keltis ruoštis, nes jis netrukus atlėks. Kažin ką veiksim. Na bet jau gal nuotaika pagerės. Nupėdinau iki spintos ir pasiėmiau šiltesnius drabužius. Kai persirengiau, pasitvarkiau, dar kiek užvalgiau ir laukiau Niko. Nebuvo, ką veikti. Įsijungiau televizorių. Nors tiek gerai, kad viešbutyje per televizorių kalba angliškai, tad šį tą supratau. Šiek tiek net apsidžiaugiau, kai išgirdau durų skambutį.
- Labas, - pasisveikinau.
- Ko tokia liūdna? - apkabinęs paklausė jis.
- Problemos su tėvais.
- Kiek girdėjau jie atvyko čia.
- Pati žinau. Ką veiksim?
- Einam pasivaikščioti?
- Gerai.
Gerai nežinojau, kur jis mane vedė, bet kai pamačiau tokį reginį, viską supratau. Upė, jachta, padengtas stalas ant denio, gėlės, rožės. Vakarienė...
- Einam? - paklausė jis, kai atsipeikėjau.
- Mhm.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į laivą... Vakarienė buvo visai nebloga. Na maistas skanus, tikrai nesiskundžiu. Sužinojau šį bei tą daugiau apie Nikolą, jis apie mane. Na aišku slapčiausių išgyvenimų jam dar nesiryžtu sakyti. Bet iš vienos pusės buvo šiek tiek sunku, nes jo akyse mačiau norą, kad jis tikisi daugiau. Vėlai vakare grįžome ir jis palydėjo mane iki kambario:
- Ačiū už vakarienė, - tariau.
- Buvo malonu. Gal susitikim ryt ryte?
- Negaliu. Man fotosesija.
- Aišku.
- Bet jei nori, gali dalyvauti. Ryt dešimtą valandą vestibiulyje.
- Ok, būtinai būsiu.
- Iki.
- Labanaktis.