Fotosesija praėjo puikiai. Na man tai nieko ypatingo, bet pagal mamą tai "liuks". Vakar buvau anksti ryte nusistačiusi žadintuvą, kad nepavėluočiau ir neužrūstinčiau mamos. Kai nuėjau į vestibiulį, ji atrodė tarsi nieko nebūtų rėkusi ant manęs. Žodžiu elgėsi kaip angelėlis. Vėliau pasirodė Nikolas. Teko jį supažindinti su tėvais, bet jiems nesakiau, kad tai mano "vaikinas". Tiesiog nenorėjau. Fotosesija vyko viešbučio teritorijoje, na kur buvo bent jau šiokių tokių užuominų apie džiungles. Į jas vakar eiti fotografuotis niekas nesiryžo. Tačiau šiandien bus kas kita. Sužinojom, kad yra organizuojamas žygis į džiungles. Eis visi, išskyrus Niką. Jis kažkur važiuos ar ką. Man nelabai rūpi. Už kokio pusvalandžio reikės susitikti. Ir žygiuosim.
Jau iš vakaro buvau susiruošusi fotoaparatą, drabužius. Dabar tik susiruošusi sėdžiu ir laukiu, kol pasirodys Džesika su Eliotu.
- Hey!!! - sušuko Džesė, kai tik įėjo į kambarį, tačiau Elioto nebuvo. - Kaip laukiu!!!
- Aš irgi. Einam?
- Aha.
Jau įsivaizduoju, kai brausimės pro kokius augalus, krūmus. Aplink mus girdėsis tik gyvūnija, skraidys drugeliai, medžiuose šokinės beždžionės, tolumoje matysis kokie milžiniški gyvūnai. Na aišku yra vienas dalykas, kurio labai bijau. Tai - gyvatės. Na, bet esu pasiruošusi įveikti šią fobiją.
- Ami? - Kreipėsi į mane Džesė, kai ėjome su visais susitikti.
- Taip...
- Galiu tavęs kai ko paklausti?
- Tai žinoma!
- Čia dėl Elioto.
- O kur jis yra?
- Būtent, kad nežinau. Jau kelintą kartą jis taip elgiasi. Pasako, kad tuoj grįš, išeina, o aš laukiu laukiu, o jo kaip nėra taip nėra. Kad ir šiandien tas pats buvo.
- Na ir?
- Gal jis turi kitą?
- Baik juokus. Jūs tiek prisibuvot kartu, kad jums tikrai nepakenktų pailsėti vienas nuo kito.
- Nieko mes čia tiek daug ir nebuvo.
- Na jau... Pastarąsias savaites jūs neatplėšiami vienas nuo kito. Kaip prilipę.
- Nežinau...
- Patikėk. Viskas gerai.
- Na gerai.
Netrukus visi susitikome. Tėvai, Eliotas, Elė, Martis, Džesė, dar krūva kitų turistų - visi laukė kelionės vado.
- Kur jis? - paklausė mano tėvas kažkokio vietinio.
- Turėtų ateiti.
Tačiau netrukus mus pasiekė tokia žinia:
- Gidas vėluos. Susitikime čia už pusantros valandos.
Dalis turistų išsiskirstė, kiti stovėjo ir murmėjo, kiti - tarėsi, ką veikti. Mes priklausom trečiam variantui.
- Gal einam kokį biliardą pažaist? - pasiūliau.
- Kur? - pasidomėjo Džesė.
- Kaip tai kur? Į viešbutį.
Pradžioje viskas sekėsi visai neblogai, kol nepasirodė Nikas. Taip ir vėl...
- Sveikute, - apkabino mane per liemenį.
- Labas, - atsakiau.
- Tai žaidžiat?
- Kaip matai. Gal galėtum paleisti, nes mano eilė mušti.
- Oky.
- Ką paskui veiksite?
- Eisim į žygį, - atsakė Elė, nes aš tuo metu taikiausi.
- Kokį?
- Paprastą, į džiungles.
- Tai gal ir man eiti?
- Kaip nori, - atsakiau.
- O kada bus?
- Greit.
- Tai aš einu apsitvarkyti. Tuoj grįšiu.
- Ok.
Žygis buvo visai linksmas. Aišku mama sugalvodama eiti su šlepetėm tikrai apsigavo (pasitempė koją), bet šiaip buvo fauna. Pridariau visą galybę nuotraukų, susipažinau su keliomis merginomis: Patricija ir Liucija. Jos dvynės. Vis dar ieškau skirtumų tarp jų, kad galėčiau atskirti. Nikolas buvo su tėvais, tad prie manęs kaip ir nelindo. Todėl buvo tikra palaima. Gidas dar šį tą papasakojo apie kai kuriuos gyvūnus, augalus ir šiaip porą legendų. Kai grįžome, jau buvo po devynių.
Visi išsiskirstė. Likau aš ir Martis. Nikolas laukė kiek tolėliau.
- Ryt galėsiu vėl pamokyti portugalų. Ok?
- Tai gerai. Kada maždaug ateisi.
- Kada geriau?
- Bet kada.
- Na tai žiūrėsim.
Kaip tik ties tais žodžiais pasirodė tokia mergina. Vietinė. Ji priėjo prie Marčio ir... OMG. Manyje kažkas užvirė ir aš likau stovėti netekusi žado, kai pamačiau kad jie pasibučiavo. Nors ir paprastai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą