Susitikome anksti ryte. Buvau užsidėjusi kuprinę ant pečių. Kai atėjau, Martis jau manęs laukė. Iš tikrųjų nuo vakar dar nebuvau kaip reikiant pailsėjusi. Nuo dviračio skauda visą apatinę kūno dalį.
- Sveika, - pasisveikino Martis.
- Labas, - numykiau.
- Neišsimiegojai?
- Ne.
- Tai gal kitą dieną einam?
- Ne, - nusižiovaujau. - Greit išsibudinsiu. Daug eisim?
- Su pertraukom, iki vakaro užtruksim.
- Nu tai einam, - niekaip negalėjau nustoti žiovauti.
Ir nužygiavom gilyn į džiungles. Pradžioje žygiavome tyloje. Mat bent jau mano smegenys dar nesugebėjo veikti normaliai. Kaip sakant dar miegojau.
- Amelija? - Martis garsiau suriko.
- JO? - kiek tai atsigavau.
- Eliotas nieko nesakė, kad taip einam?
- Ne. O Viktorija?
- Ji.., - hmm.... Na tiesiai kaip ir nesakiau kur mes einam.
- Kodėl?
- Dar supyks, kad tave paėmiau, o ne ją.
- O jei rimtai? Juk ji tavo mergina...
- Žinau. Jos ir neapgaudinėsiu. Tiesiog nežinau... Negaliu jai dar rodyti šios vietos.
- Suprantu... Ir aš su Niku negalėjau nieko normaliai išsikalbėti, bet jis visai kas kita.
- Supratimas vienas iš tų dalykų, kodėl tau parodysiu tą vietelę.
- O... Kaip per čia pereisim? - parodžiau Martynui šaltinį.
- Bus akmenys. Per juos pereisim.
- Kaip tu žinai kelią? Būčiau jau senai pasiklydusi.
- Na aš dažnai čia einu.
- Bet, kai ėjai patį pirmą kartą?
- Na tas apylinkes tėtis man buvo aprodęs. Tad mažas jau labai gerai viską žinojau. Kažkada nuklydau. Tai yra sumaniau paeiti tolėliau. Ir radau tą vietą.
- Wow.
- Na einam, - parodė jis man į akmenis.
Na srovė čia buvo didelė, tad bijojau įkristi į vandenį. Be to dar neaišku, kokių ten gyvių yra. Akmenys irgi buvo drėgni ir reikėjo eiti labai atsargiai. Kitoje pusėje buvo tokia maža aikštelė.
- Kai pereisim, galėsim pasistiprinti.
- Būtinai, nes jau ištroškau kaip reikiant.
- Na lipk. Eisiu iš paskos.
- Ok.
Perėję į kitą pusę, sustojome ir truputį užkandome. Dar kiek paėjome ir Martynas pasakė, kad jau vidurdienis. Na tai pražygiavom tikrai nemažai.
- Įsivaizduoji? Kai grįšim, pabūsiu dar kelias dienas ir išskrisiu. Viskas baigsis.
- Nesibaigs. Gal dar susitiksim kitą vasarą.
- Gal.. - kažkiek nuliūdau.
- Nu dabar tikrai ne laikas liūdėti. Be to atsimeni, ką susitarėme, kai susitikome parke? - jis atsakymo nelaukė. - Kad ir kiek būsime kartu, kai teks išsiskirti, neliūdėsime. O džiaugiamės, kad buvome kartu.
- Taip tu teisus. Juk bus ne pasaulio pabaiga, - nusišypsojau.
- Būtent.
Šita kelionė man visai patiko. Laikas bėgo visai greitai, kad nei nepastebėjau, kaip praėjo dar kelios valandos. Buvom vėl sustoję pavalgyti, pailsėti. O dar p kelių valandų - nesusigaudžiau, kai jis tarė:
- Štai čia.
Tada aš susivokiau apsidairyti. Ir iš ties vieta buvo nereali. Didelė proskyna. Iš kairės pusės upė, su įlanka, kuri atrodė kažkiek atskirta nuo upės. Kaip koks baseinėlis. Iš kitos pusės tekėjo šaltinio vanduo. Aplink medžiai, išskyrus vieną vietą. Tai kelias į kalną.
- Einam? - parodė jis kalno pusėn.
Nieko nesakiusi, aš nusimečiau kuprinę ir pradėjau bėgti link kalno.
- O tu visai nepavargusi, - sušuko Martis bėgdamas man iš paskos.
Kai užlipome, aš sustojau ir stovėjau netekusi amo. Nežinau, kiek laiko, bet man nesvarbu. Priešais mane buvo status šlaitas žemyn ir tolyn matėsi džiunglės. Žodžiais šio vaizdo apsakyti aš net nemoku.
- Wow, - tik tiek sušnibždėjau.
- Patinka?
- Labai... Kaip tu drįsai tą vietą lyginti su tuo mano kambarėliu?
Jis tik nusišypsojo.
- Gal einam įsikurti stovyklavietės? - galiausiai paklausė.
- Žinoma, tik pirmiausia padarysiu keletą nuotraukų, - ir nubėgau žemyn.
Po kokios valandos jau buvo viskas sutvarkyta. Abu sėdėjome prie laužo ir užkandžiavome.
- Kaip norėčiau, kad pas mane būtų kas nors panašaus... Pavydžiu tau.
- Baik jau...
- dar kam nors rodysi tą vietą?
- Tikriausiai. Baigęs mokslus norėčiau čia pasistatyti namelį ir gyventi. Tada jau tektų ir kitiems sužinoti apie tą vietą.
- Kaip aš irgi norėčiau, - nukratė šiurpas, vos tik apie tai prabilau. Gyvenimas čia su Marčiu... - Tu ,baigęs mokslus, lieki namie, o aš dumsiu kuo toliau nuo namų.
- Kad aš palikčiau namus, nežinau, koks tai turėtų būti svarbus žmogus man. Pats svarbiausias pasaulyje. Tada ir iškeliaučiau.
- Jėtau, kaip nenoriu namo... Vėl visos nesąmonės prasidės. Darbas, mokslai, Sara, vėl tie suknisti vakarėliai...
- Teks grįžti. O apie Sarą nieko nežinai?
- Ne, nors ji buvo parašiusi man į el. paštą, kai tėvai grįžo namo.Turbūt išplepėjo, kur aš.
- Ką ji rašė?
- Nesvarbu.
- Pasakyk.
- Kad žino kur, kad linki gerai praleisti laiką ir kitokį šūdą. Kad kai grįšiu, norėtų susitikti ir taip toliau. Veidmainė.
- I gal pasikalbėk su ja?
- Ką? Na jau ne..
- Bet jei ji siekia taip pakalbėti, tai gal turi ką pasakyti?
- Nesinori tikėti. Jei ji vėl tiks pasinaudos manimi?
- O tu jos išklausyk. Kitaip juk nesužinosi.
- Nežinau.
- Na pabandyk...
- Pagalvosiu.
- O dėl tėvų ir to "darbo"...
- Tu ką? Man patarinėsi, kaip gyventi, - kiek sumišau.
- Gerai. O tu nori taip gyventi, kaip gyveni?
- Ne....
- Tai paklausyk. Aš tau nieko neliepiu. Tik pasakau ir patariu, kaip pašalinis žmogus.
- Tai rėžk.
- Dėl tėvų... Tu neturi taip kentėti.
- Pati žinau.
- Nepertraukinėk.
- Ok.
- Baik.
- Ok, - nusijuokiau.
- Tai va. Dėl tėvų. Jie nesupras, kol tu jiems normaliai nepaaiškinsi.
- Kiek kartų aš bandžiau.
- O tu normaliai prisėsk vieną dieną ir pakalbėk.
- Nemanau, kad kas nors išeitų.
- O tada jau galėtum ir neiti į tuos vakarėlius....
- Aš neturiu tiek drąsos, kad paprieštaraučiau.
- Turi. Pamatysi.
- Neturiu.
- Pamatysi. Na gal jau reikia vakarienę padaryti?
- Būtų neblogai...
Perėję į kitą pusę, sustojome ir truputį užkandome. Dar kiek paėjome ir Martynas pasakė, kad jau vidurdienis. Na tai pražygiavom tikrai nemažai.
- Įsivaizduoji? Kai grįšim, pabūsiu dar kelias dienas ir išskrisiu. Viskas baigsis.
- Nesibaigs. Gal dar susitiksim kitą vasarą.
- Gal.. - kažkiek nuliūdau.
- Nu dabar tikrai ne laikas liūdėti. Be to atsimeni, ką susitarėme, kai susitikome parke? - jis atsakymo nelaukė. - Kad ir kiek būsime kartu, kai teks išsiskirti, neliūdėsime. O džiaugiamės, kad buvome kartu.
- Taip tu teisus. Juk bus ne pasaulio pabaiga, - nusišypsojau.
- Būtent.
Šita kelionė man visai patiko. Laikas bėgo visai greitai, kad nei nepastebėjau, kaip praėjo dar kelios valandos. Buvom vėl sustoję pavalgyti, pailsėti. O dar p kelių valandų - nesusigaudžiau, kai jis tarė:
- Štai čia.
Tada aš susivokiau apsidairyti. Ir iš ties vieta buvo nereali. Didelė proskyna. Iš kairės pusės upė, su įlanka, kuri atrodė kažkiek atskirta nuo upės. Kaip koks baseinėlis. Iš kitos pusės tekėjo šaltinio vanduo. Aplink medžiai, išskyrus vieną vietą. Tai kelias į kalną.
- Einam? - parodė jis kalno pusėn.
Nieko nesakiusi, aš nusimečiau kuprinę ir pradėjau bėgti link kalno.
- O tu visai nepavargusi, - sušuko Martis bėgdamas man iš paskos.
Kai užlipome, aš sustojau ir stovėjau netekusi amo. Nežinau, kiek laiko, bet man nesvarbu. Priešais mane buvo status šlaitas žemyn ir tolyn matėsi džiunglės. Žodžiais šio vaizdo apsakyti aš net nemoku.
- Wow, - tik tiek sušnibždėjau.
- Patinka?
- Labai... Kaip tu drįsai tą vietą lyginti su tuo mano kambarėliu?
Jis tik nusišypsojo.
- Gal einam įsikurti stovyklavietės? - galiausiai paklausė.
- Žinoma, tik pirmiausia padarysiu keletą nuotraukų, - ir nubėgau žemyn.
Po kokios valandos jau buvo viskas sutvarkyta. Abu sėdėjome prie laužo ir užkandžiavome.
- Kaip norėčiau, kad pas mane būtų kas nors panašaus... Pavydžiu tau.
- Baik jau...
- dar kam nors rodysi tą vietą?
- Tikriausiai. Baigęs mokslus norėčiau čia pasistatyti namelį ir gyventi. Tada jau tektų ir kitiems sužinoti apie tą vietą.
- Kaip aš irgi norėčiau, - nukratė šiurpas, vos tik apie tai prabilau. Gyvenimas čia su Marčiu... - Tu ,baigęs mokslus, lieki namie, o aš dumsiu kuo toliau nuo namų.
- Kad aš palikčiau namus, nežinau, koks tai turėtų būti svarbus žmogus man. Pats svarbiausias pasaulyje. Tada ir iškeliaučiau.
- Jėtau, kaip nenoriu namo... Vėl visos nesąmonės prasidės. Darbas, mokslai, Sara, vėl tie suknisti vakarėliai...
- Teks grįžti. O apie Sarą nieko nežinai?
- Ne, nors ji buvo parašiusi man į el. paštą, kai tėvai grįžo namo.Turbūt išplepėjo, kur aš.
- Ką ji rašė?
- Nesvarbu.
- Pasakyk.
- Kad žino kur, kad linki gerai praleisti laiką ir kitokį šūdą. Kad kai grįšiu, norėtų susitikti ir taip toliau. Veidmainė.
- I gal pasikalbėk su ja?
- Ką? Na jau ne..
- Bet jei ji siekia taip pakalbėti, tai gal turi ką pasakyti?
- Nesinori tikėti. Jei ji vėl tiks pasinaudos manimi?
- O tu jos išklausyk. Kitaip juk nesužinosi.
- Nežinau.
- Na pabandyk...
- Pagalvosiu.
- O dėl tėvų ir to "darbo"...
- Tu ką? Man patarinėsi, kaip gyventi, - kiek sumišau.
- Gerai. O tu nori taip gyventi, kaip gyveni?
- Ne....
- Tai paklausyk. Aš tau nieko neliepiu. Tik pasakau ir patariu, kaip pašalinis žmogus.
- Tai rėžk.
- Dėl tėvų... Tu neturi taip kentėti.
- Pati žinau.
- Nepertraukinėk.
- Ok.
- Baik.
- Ok, - nusijuokiau.
- Tai va. Dėl tėvų. Jie nesupras, kol tu jiems normaliai nepaaiškinsi.
- Kiek kartų aš bandžiau.
- O tu normaliai prisėsk vieną dieną ir pakalbėk.
- Nemanau, kad kas nors išeitų.
- O tada jau galėtum ir neiti į tuos vakarėlius....
- Aš neturiu tiek drąsos, kad paprieštaraučiau.
- Turi. Pamatysi.
- Neturiu.
- Pamatysi. Na gal jau reikia vakarienę padaryti?
- Būtų neblogai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą