Nueidamas Nikolas prasilenkė su Marčiu ir piktai jį nužvelgė. Na bent jau Martis nesiima tokių priemonių, kaip pykčio rodymas. Tačiau jis atrodė toks pasimetęs ir... liūdnas.
- Kas atsitiko? - paklausiau, kai jis įėjo vidun.
- Nieko. Viskas gerai. Einam pasimokyti portugalų?
- Ammm.. Žinoma. Gal nori užkąsti prieš tai ko nors?
- Gal...
- Na čia yra desertų, saldainių, gėrimų, vaisių. Jei nori ko nors rimtesnio, tai reikia užsisakyti.
- Tiks tarkim ledai.
- Ok. Tuoj grįšiu.
Kai grįžau su ledais ir sąsiuviniais, pamačiau, kad Martynas laiko viskio butelį. Tą patį, iš kurio gėrė Nikolas.
- Kam tau tas? - paklausė jis.
- Nikolo čia. Nekreipk dėmesio, - padėjau ledus, paėmiau butelį ir jį nunešiau.
Netrukus, pasmaguriavę, mes, o gal tiksliau aš įnikau mokytis. Nei nepastebėjom, kaip greitai praėjo laikas ir man jau reikėjo ruoštis į baseiną susitikti su Džese.
- Gal jau užteks šiandien? - paklausiau. - Eisiu į baseiną.
- Aišku. Tu dar čia truputį galėsi savrankiškai pasimokyti.
- Gerai. Nori eiti kartu?
- O tai tu ne su Niku?
- Ne. Tai kaip?
- Gerai.
- Tuomet luktelėk. Aš einu persirengti, - pasukau link kambario. - Gali čia ką nors paveikti.
- Nesijaudink.
Hmm... Ką pasiimti? Stovėjau prie spintos. Žinoma, apsivilksiu maudymosi kostiumėlį, Reikia šlepkių, rankšluosčio ir... šortukų bei tarkime tos žalios maikutės. Išsirinkusi drabužius greitai nulėkiau į vonią ir persirengiau.
Netrukus jau visi trys gulėjome prie baseino ant gulto ir deginomės. Na ne visiems reikia degintis, nes Martis ir taip tamsesnio gymio, o Džesė jau ruda kaip nežinau kas. Čia tik aš bandau įdegti. Na jau esu truputį įraudusi, kad ir kaip keista. Nemažai prisimaudėm, prigėrėm kokteilių, privalgėm ledų. Galų gale su kitais turistais susibūrėme į komandas ir žaidėme tinklinį.Buvo tikrai linksma, bet neilgai. Kai ilsėjomės prie baseino pasirodė Eliotas. Vadinasi jie jau grįžo. Eidamas link Džesikos, jis man kai ką sušnabždėjo:
- Dabar kažkam reikės paplušėti su pasiteisinimais, - ir nusišypsojęs nuėjo.
Na va. Ir vėl pasiteisinimai. Sugalvoti plano, deja, nespėjau, nes nerukus atlėkė tėvai. Jie atrodė tokie nekaltučiai. Tartum tik eina ramiai pasideginti, bet žinojau, kas aš esu jų pirmasis taikinys.
Ir neklydau.
- Amelija?
- Labas, mama, - pasisveikinau.
- Kur tu buvai ryte?
- Aš?
- Kas gi daugiau?
- Nakvojau pas Elę.
- Pas ką tokią?
- Na pas draugę. Ta kuri kažkada pas mane nakvojo su juo, - parodžiau į Martį.
- Bet galėjai grįžti anksčiau. Taigi mums mieste buvo susitikimas su žurnalistais ir dar su keliais žmonėmis.
- Iš kur man reikėjo žinoti, kad bus tas kvailas susitikimas! - užrikau.
- Prašau nekelti prieš mane balso. Pastatei mane į keblią padėtį. Sakiau žurnalistams, kad bus visa šeima, bet ne.. Truko vienos. Tinginė.
Ką?! Ji dar drįsta mane tingine vadinti? Aš taip jai noriu viską išrėkti, bet negaliu, nes tada kita stotelė bus Niujorkas.
- Mhm, - numykiau.
- Amelija, daugiau manęs nepavedinėk. Supranti, kad mes daug ir sunkiai dirbame, kad jūs viską turėtumėte. Ir tu galėtum nors kiek prisidėti.
- Gerai supratau, - atsakiau.
- Ryt niekur nedingsti, nes bus fotosesija. Dešimtą ryto lauki mūsų vestibiulyje. Ir nebandyk vėluoti.
- Gerai, mama.
Ji nuėjo, o aš likau sukrėsta sėdėti.Visi: Eliotas, Martis, Džesė, matė tą nesąmonę, bet man vienodai. Nueisiu ryt į tą fotosesiją, pasistaipysiu ir keliausiu atgal į viešbutį. Dar kiek laiko pabuvom prie baseino, tačiau nuotaiką man nepasitaisė. Į savo kambarį grįžau pati pirma, kiti dar pasiliko pažaisti tinklinį.
Grįžusi, persirengiau, užsisakiau daug maisto, įsijungiau muziką ir pradėjau skaityti knygą. Tai buvo vienintelis dalykas, ko dabar norėjau. Pabūti viena. Kurį laiką, man niekaip nesisekė skaityti, nes vis lindo įkyrios mintys. Kodėl mama manęs nesupranta? Juk aš nenoriu būti tuo kvailu modeliu, aš nenoriu būti Niujorko elitas, aš nenoriu būti aptekusi pinigais, jeigu tai kainuoja normalius santykius su tėvais. Iš vis, kodėl aš turiu prisidėti prie šeimos verslo. Ką, ar turiu gal save išlaikyti? Būdama penkiolikos metų užsidirbti duoną? Kam aš jiems reikalinga, jeigu esu tik našta? Jie mato tik save ir savo problemas. Turbūt aš jų niekada nesuprasiu.
Galų gale susikaupiau ir pradėjau skaityti knygą "Balti žiedai geltonojoje upėje". Tikrai gera ir jaudinanti knyga. Mergaitė ryžtasi keliauti net į Kiniją, kad sužinotų, kodėl mama ją atidavė svetimiems žmonėms.
Už kiek tai laiko, laikrodis išmušė septynias valandas. Tai reiškia. Taip... Tai reiškia Nikolą. Reikėtų keltis ruoštis, nes jis netrukus atlėks. Kažin ką veiksim. Na bet jau gal nuotaika pagerės. Nupėdinau iki spintos ir pasiėmiau šiltesnius drabužius. Kai persirengiau, pasitvarkiau, dar kiek užvalgiau ir laukiau Niko. Nebuvo, ką veikti. Įsijungiau televizorių. Nors tiek gerai, kad viešbutyje per televizorių kalba angliškai, tad šį tą supratau. Šiek tiek net apsidžiaugiau, kai išgirdau durų skambutį.
- Labas, - pasisveikinau.
- Ko tokia liūdna? - apkabinęs paklausė jis.
- Problemos su tėvais.
- Kiek girdėjau jie atvyko čia.
- Pati žinau. Ką veiksim?
- Einam pasivaikščioti?
- Gerai.
Gerai nežinojau, kur jis mane vedė, bet kai pamačiau tokį reginį, viską supratau. Upė, jachta, padengtas stalas ant denio, gėlės, rožės. Vakarienė...
- Einam? - paklausė jis, kai atsipeikėjau.
- Mhm.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į laivą... Vakarienė buvo visai nebloga. Na maistas skanus, tikrai nesiskundžiu. Sužinojau šį bei tą daugiau apie Nikolą, jis apie mane. Na aišku slapčiausių išgyvenimų jam dar nesiryžtu sakyti. Bet iš vienos pusės buvo šiek tiek sunku, nes jo akyse mačiau norą, kad jis tikisi daugiau. Vėlai vakare grįžome ir jis palydėjo mane iki kambario:
- Ačiū už vakarienė, - tariau.
- Buvo malonu. Gal susitikim ryt ryte?
- Negaliu. Man fotosesija.
- Aišku.
- Bet jei nori, gali dalyvauti. Ryt dešimtą valandą vestibiulyje.
- Ok, būtinai būsiu.
- Iki.
- Labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą