17. ... tiesa (2 dalis)

- Viktorija, susipažink. Čia mano draugė Amelija, - pradėjo Martis. - Amelija, čia Viktorija, mano mergina.
- Malonu susipažinti, - prabilo ji. - Martis daug man apie tave pasakojo.
Pasakojo apie mane!!! Ir ką gi? Juk nėra čia ko pasakoti. Kaip tai gali būti. Juk čia Martis. Iš vis kodėl aš nepuolu jų sveikinti ar daryti ką nors panašaus. Juk mano draugas turi merginą! Ir staiga aš supratau visą tiesą. Tik nežinau kokia ji: džiugi ar skaudi. Aš myliu Martyną. Ir tą supratau tik dabar, kai jis turi kitą. Man jis patiko visą laiką, tik aš tai bandžiau nuo savęs slėpti, nenorėjau pripažinti. Ir kodėl man visada taip nesiseka! Kodėl aš tokia žiopla. Aš jį myliu, o jis į mane žiūri tik kaip į draugę.
- Amelija?
- Taip? A... Sveikinu. Džiaugiuosi dėl jūsų.
- Ar viskas gerai? - sunerimo Martis.
- Taip, tik labai pavargau. Aš gal jau eisiu.
- Iki, - atsisveikino Viktorija.
- Mhm, - tarstelėjau, kai jau nusisukau nuo jų. O akyse jau kaupėsi ašaros. Turiu kaip nors išsilaikyti bet jau kol pasieksiu kambarį.
- Amelija? - išgirdau iš šono pažįstamą balsą.
Kristina. Dar to betrūko.
- Ko tau reikia?
- Nieko, tik šiaip aš čia. Kaip matau, Martis tave pamiršo. Kitą pasirinko.
- Koks tau skirtumas?
- Man? - suprunkštė ji. - Joks, tik šiaip malonu žiūrėti į tave tokią.. Hm.. Palūžusią.
- Dink tu iš čia.
- Žinai ką? Viktorijos aš nelaikau didele konkurente. Ji be galo silpnavališka. Aš ją galiu greitai palaužti. Galiausiai Martis...
- Jau geriau jis būtų su ja, nei su tavimi, šliundra. O jei reikės, aš dar ir padėsiu Viktorijai. Tad sėkmės.
Tai tarusi, nuėjau. Tik vat... Visai pamiršau, kad manęs laukė Nikas.
- Kas tau yra? - paklausė jis.
- Nieko.
Link kambario ėjome tylėdami.
- Nikolai, - galiausiai prabilau. - Manau, kad... mums nebereikėtų susitikinėti.
- Ką?! Bet juk gi tarėmės.
- Aš supratau, kodėl nenoriu nieko daugiau su tavimi.
- Ir kodėl? - jis atrodė sutrikęs.
- Nes aš myliu kitą.
- Ir kas gi jis. Martis?
- Nesvarbu kas. Svarbiausia, kad daugiau kartu būti negalime.
- Bet...
- Jokių "bet". Viso geriausio, Nikolai, - atsisveikinau prie durų.
Palikau jį ten stovėti. Tikrai nenorėjau daugiau klausyti jo įkalbinėjimų. Grįžusi tučtuojau paleidau vandenį į vonią, nusirengiau, pasiruošiau švarių drabužių ir lindau maudytis. Gal kiek vanduo mane nuramins. Bet vos tik įlipau ir atsiguliau, pravirkau. Nebegalėjau daugiau laikyti ašarų. Aš tik verkiau ir verkiau. Kaip galėjau taip apsikvailinti. Kodėl tik taip vėlai supratau, kad myliu Martyną? Tada, kai nėra jokių šansų būti kartu. Kaip aš dabar ištversiu kiekviena minutę su juo. Reikės mokytis. Reikės mokytis ir pasitenkinti tokia jo draugyste. O dar per mano kvailumą Nikas liko apgautas. Gaila ir jo. Iš dalies gerai, kad nebereikės su juo kentėti, bet iš kitos pusės, dabar kentėsiu kitaip.
Nusimaudžiusi užsisakiau daugybę maisto, o ypač saldumynų. Gal nors kiek pagerės nuotaika, tačiau tai buvo tik trumpalaikis nusiraminimas. Taip kaip ir skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, buvimas prie kompiuterio. Stengiausi kiek įmanoma užsiimti bet kokia veikla, kad neturėčiau kada apie jį galvoti.
Tačiau, kai tik vakare atsiguliau į lovą, vėl grįžo visos mintys. Gulėjau penkiolika minučių, pusė valandos, valandą, dvi, tris,... Niekaip negalėjau užmigti. Gal kelis kartus buvau užsnūdusi, bet pagrinde tik tyliai verkiau, kol ryte visai nebeliko iš ko verkti. Kaip nors viską ištversiu, būsiu stipri ir toliau džiaugsiuosi atostogomis. Tik dar bežinau kaip...