- Užeikite, - tarė tėtis, kai atidarė duris svečiams.
- Laba diena, - pasisveikino Džesikos tėvai.
- Sveiki, - priėjo mama.
Tvyrojo tokia nejauki atmosfera. Mat tiek mano, tiek Džesės tėvai atrodė sutrikę. Na gal ir suprantama. Galbūt jie dabar suvokė, kad hmm... Kažkiek paseno. Kai mama pakabino paltus, tėvai susipažino ir paspaudė rankas, Džesė susitiko su Eliotu, visi nuėjo į svetainę, kur buvo padengtas stalas. O aš prie jo jau sėdėjau. Ką tik kalbėjausi telefonu su Sara. Ji Kalėdoms išvažiavo su mama į Europą ir yra be galo laiminga, neskaitant, kad jau spėjo pasiilgti Eriko.
Aš atsistojau ir taip pat pasisveikinau su svečiais. Paskui pridėjome po egle dar daugiau dovanų, kurias vėliau išpakuosime. Kažin, ką gausiu... Man vis dar smalsu, kaip mažam vaikui.
Visi susėdome prie stalo, tik mama dar stovėjo:
- Amelija, einam į virtuvę. Tu man truputį padėsi.
- Gerai, - atsistojau ir nupėdinau paskui mamą.
Kažin, kaip dabar Martynas švenčia Kalėdas. Ar jų tradicijos kažin skiriasi kuo nors nuo mūsiškių.. Tikriausiai, kad taip. Echhh. Norėčiau juos pasveikinti... Kažin kaip sekasi Elei...
- Ami? - sušuko mama.
- Ką?
- Kiek kartų tau kartosiu. Nunešk šitą lėkštę.
- Am. Taip, gerai.
Paėmiau patiekalą į rankas ir nužingsniavau į svetainę. Tėtis su Džesės tėvais jau įsijautęs diskutavo.
- Prašau, vaišinkitės, - padėjau ant stalo ir atsisėdau į savo vietą.
Pavalgę, tėvai dar šnekučiavosi ir negana to, jie susitarė naujus metus atšvęsti viloje. Na, manau, kad bus smagu. Paskui ėjome išvynioti dovanų.
Atsisėdau ant sofos, iš pradėjau pakuoti dovanas. Nuo Elioto gavau dekupažo rinkinį. Na pradžiai nežinojau kam man jis, iki kol ji paaiškino:
- Galėsi nuotraukas tam panaudoti.
Ir tada supratau, kad tai puiki dovana.
Nuo mamos gavau megztinį. Ir dar megztą.
- Mama, čia tavo darbas? - paklausiau.
- Kaip ir, - nusišypsojo ji.
- Oho, - tikrai nesitikėjau, kad ji gali megzti. Juk tai kaip ir neįmanoma.
- O, aš ir gavau megztinį!!! - apsidžiaugė tėtis.
Su lig tais žodžiais kažkas paskambino į duris.
- Dar ko nors laukėm? - paklausė nustebęs tėtis.
- Na, kad ne.
- Nueisiu, pažiūrėsiu, - tariau ir nuėjau link durų.
Praėjau per koridorių, pasitvarkiau plaukus ir atidariau duris.
Pradžioje aš jas iš karto vėl uždariau. Negali būti. Man jau vaidenasi. Tada vėl atidariau jas.
- Amelija, - išgirdau taip pasiilgtą balsą.
Stovėjau išpūtusi akis ir nedrįsau pajudėti. Buvau apšalusi. Kiek pamirksėjau ir supratau, kad man vis tik nesivaidena, nes užuodžiau ir jo kvapą.
Tada mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Aš visa pradėjau kaisti, man pasidarė karšta, kaip niekad.
- Martynai? - vos ištariau.
- Taip. Sveika, - nusišypsojo jis.
- Labas.. Ką tu čia veeeiki? Atvažiavai atostogų? - jau nusišypsojau, nes jaučiu, kad atgavau kalbos dovaną. - O kur Elė? Kiek laiko jūs būsit?
- Šššš...
Jis priėjo prie pat manęs, apkabino ir pabučiavo. Jaučiausi lyg sapne. Po tiek laiko... Pirmą kartą pajaučiau tikrą laimę. Tikrų tikriausią laimę, kuri kaip staiga atsirado, staiga ir dingo:
- O kaip Viktorija? - atsiplėšiau nuo jo.
- Jos nebėra, - tarė jis ir vėl priartėjo prie manęs.
Daugiau neturėjau ko sakyti. Tik mėgavausi kiekviena akimirka su juo.
- Tu man turi viską paaiškinti, - tariau jau nežinia po kiek laiko.
- Gerai... Galim eiti pasivaikščioti.
- Ok. Tuoj, palauk.
Grįžau į namus:
- Mam!!! - sušukau. - Labai atsiprašau, bet turiu dabar eiti.
- Tik ilgai neužsibūk, - ji atrodė labai linksma.
Pasiėmiau striukę, jau moviausi batus, kai Džesė sušuko:
- Gerai pasibūk su Martynu.
- Ką? - vadinasi ji viską matė.
Bet jau nieko nebelaukiau, tik lėkiau pro duris. Neužsisegusi striukės, be jokio šaliko, ar kepurės. Tik su plona suknele ir striuke. O man buvo vistiek be galo karšta.
Ėjome link parko.
- Tu nė neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau, - pradėjo jis.
- Įsivaizduoju, - nusišypsojau. - Aš irgi jūsų labai pasiilgau.
- Na, bet dabar viskas gerai.
- Ką turėjai omeny, sakydamas, kad Viktorijos nebėra.
- na, mes kaip ir taikiai išsiskyrėm. Ji suprato, kad tavo vietos niekaip neužims.
- Nesupratau?
- Ji man pati pasakė, kad tu turėtum būti jos vietoje. Ir žinau, kad ji teisi.
- Bet kaip? Jeigu tu Ele vėl tuoj grįši į Braziliją...
- Visų pirma Elė neatvyko. Atskridau tik aš. Ir ne atostogoms. Būsiu čia tiek, kiek reikės. Svarbu, kad tik su tavimi. Supratau, kad tu esi tas žmogus, dėl kurio aš galėčiau palikti namus. Nesvarbu kiek laiko. Bet kad tik būčiau su tavimi.
- Ooo. Martynai,... - mano akys prisipildė ašarų ir aš prisiglaudžiau prie jo. Dabar jausiu jį kiek tik norėsiu. Dabar aš irgi būsiu laiminga, kaip ir visi kiti. Dabar jau mano laimės pilna. Man nieko nebetrūksta. Visiškai nieko.
- Kada tu čia atvažiavai? - paklausiau.
- Tik vakar. Bet reikėjo būti su mama. Užrašė į mokyklą čia, apipirko.
- Ji džiaugiasi?
- Taip. Bet aiškiai matyti, kad ne jai auginti vaikus, - jis nusijuokė. - Nenorėjau tau trukdyti Kalėdų su šeima, bet neištvėriau. Palikau mamą kažkokiame vakarėlyje, kur ji mane nusivedė ir atėjau čia.
- Kalbant apie tėvus ir apie Sarą... Ačiū tau, - apkabinau jį dar stipriau.
- Nėra man ko dėkoti, - nusišypsojo jis ir vėl mane pabučiavo..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą