20. Gyvenimas tęsiasi (2 dalis)

Į vilą atvykome už keturių valandų. Kai važiavome, pagrinde tylėjome. Juk suprantama. Šeima pirmą kartą važiuoja normaliai pailsėti. Niekas nieko nežino: nei ką sakyti, nei ką daryti. Aš bent jau mąsčiau, kaip reikės pralaužti visus tuos ledus. Bet vargiai ką sugalvojau. Svarbiausia, kad žengtas pirmas žingsnis ir mes kur nors išvažiavome.
 - Oho, kiek čia dulkių!! - sušuko mama, kai įžengėme į vidų. - Ar kas nors tą pastatą čia prižiūri.
 - Kiek žinau, kaimynas karts nuo karto čia apsilanko. Nevalys jis čia tų namų.
 - Na taip. Jei ketiname čia praleisti savaitę, tai sakyčiau, kad reikia apsikuopti. Ir apskritai daug padirbėti.
 - Jooo, - kiek nusiminęs sumurmėjo Eliotas su tėčiu.
 - Na tai prie darbo!! Pradėsime nuo savo kambarių, o baikime ties svetaine, virtuve ir tualetais.
 - Mama, čia yra tik vienas tualetas, - priminiau jai.
 - Ką?!! Ir kaip mes čia išgyvensim!
 - Paprastai.
 - Taip... O kur gauti reikiamų daiktų? - įsiterpė Eliotas.
 - Vaikai, paieškokite kokiame rūsyje, palėpėje. Kieme dar yra sandėliukas. Turėtumėte ten rasti visokių skudriukų, kibirų. Žodžiu, pažiūrėkite, - liepė tėtis.
Netrukus visi jau plušėjo kas sau. Aš nuėjau į savo senąjį kambarį. Jis buvo kiek pasikeitęs. Na bent jau man taip atrodė. Iš tikro jis buvo toks kaip seniau, tik viską dengė storas dulkių sluoksnis. Mano senoji lova. Ją apžiūrinėdama, radau ant jos priklijuotų lipdukų. Tai čia aš maža taip darydavau. Atidariusi stalčius, aptikau savo mažos darytus darbelius. Radau savo senų knygelių, žaislų. Buvo tiesiog nuostabu grįžti į praeitį, nors atsiminiau jau nebe viską.
Taigi, nušluosčiau nuo visur dulkes, nuėmiau voratinklius, nuėmiau užuolaidas. Jas reikės plauti, sutvarkiau balkoną, persistačiau kai kuriuos baldus ir išploviau grindis. Dabar viskas atrodė žymiai geriau. Palikusi koridoriuje visus kibirus, šluotas ir kitus daiktus, susinešiau savo mantą į kambarį. "Susidėsiu vėliau" pamaniau.
Vėlai vakare visi jau sėdėjome sutvarkytoje svetainėje ir laukėme vakarienės.
 - Jėtau, kaip nusivariau, - ir Eliotas išdribo ant fotelio. - Miegosiu kaip užmuštas.
 - Tačiau dabar kaip gera čia sėdėti, - užsiminiau.
 - Tai jau tikrai. Vaikai, gal pažaiskime kortomis? - paklausė tėtis.
 - Aš nieko prieš, - pašoko Eliotas.
 - Tai atnešk kortas, - paliepė tėtis.
 - Ot, - atsistojo ir nuėjo.
 - Manau, kad ryt mums reikės apsilankyti prieplaukoje, - tėtis tęsė toliau. - Apžiūrėsime kaip ten viskas atrodo. Gal valtis dar bus sveika. Tada galėtumėme paplaukioti ir pažvejoti.
 - taip.. Bet tėvelis pamiršo, kad mamytė bijo vandens, - priminė jam mama.
 - A taip. Tai nieko baisaus. Stebėsi mus nuo kranto.
 - Ir nuobodžiausiu.
 - Visai ne. Sugalvosime tau veiklos. Be to, dar neaišku, ar valtis ne kiaura.
Netrukus visi jau žaidėme kortomis, valgėme, kalbėjomės. Nė nepastebėjau, kaip ledai patys pajudėjo ir viskas liejosi laisvai.
Sužinojau daug naujų dalykų apie tėtį, kurių seniau nė nenutuokiau. Jis sakė, kad jam čia visada seniau patikdavo, kad kai buvo mažas, čia gyveno kaip paprastas ir, kad jis tik dabar suprato, ko mes (aš ir Eliotas) netekome. Pripasakojo jis mums, kokių čia išdaigų buvo prikrėtęs. Pasirodo, kad netgi čia jis susipažino su mama. Jo pasakojimų klausytis buvo tiesiog puiku!
Vėlai vakare, jau po vidurnakčio, visi išsiskirstėme į savo kambarius, nes aš jau pradėjau knapsėti, Eliotas su mama irgi atrodė nuvargę, o tėtis (kaip bebūtų keista) galėjo vis dar pasakoti ir pasakoti. Bet viską atidėjom kitoms dienoms.
Kai nusiprausiau ir atsiguliau į savo seną lovytę, visi mano miegai išgaravo. Verčiausi nuo vieno šono ant, skaičiavau net avytes, bet niekaip nebegalėjau užmigti. Galiausiai atsikėliau, atidariau balkoną ir nusprendžiau išsipakuoti daiktus. Tyliai, kad niekas negirdėtų darinėjau spinteles. Nors spintelės buvo senos ir kiekvienas girgžtelėjimas, regis, nuskambėdavo per visą namą. Bet aš vis teik nusprendžiau apžiūrinėti dešimties metų senumo daiktus, juos pertvarkyti. Į tuščias vietas, sukroviau savus daiktus. Taip baladojausi gal geras dvi valandas.
Kai jau nebeturėjau vėl ką veikti atsiguliau. Šį kartą miegoti man neleido mintys. Mintys apie Martyną. Aš vis galvojau apie jį, kad ir kaip stengiausi jį išmesti iš galvos, bet niekaip negalėjau. O žiauriausia buvo, kai prisiminiau mūsų bučinį. O jeigu jo daugiau niekada nebepamatysiu? Nieko daugiau apie jį nesužinosiu?
"Nurimk, Amelija" raminau save. juk gyvenimas tęsiasi ir jis pradeda stoti į savo vėžias. Viskas taisosi ir tik Martyno dėka. Juk negalima turėti visko, ko nori. Turėsiu sau neleisti, kad Martyno nebuvimas užgožtų viską, ką pradėjau kurti savo gyvenime.
Negaliu.