19. Namo... (1 dalis)

"Martynui manęs žadinti tikrai nereikės". Taip pagalvojau, kai nubudau iš trumpo snūstelėjimo. NIekaip normaliai nepamiegosiu. Geriau atsikelsiu ir pabūsiu kieme, kad jo nepažadinčiau. Bet kai atsisukau, jo nebuvo. Kur jis? OMG! Greit apsigaubiau antklode, įsispyriau į batus ir išlindau iš palapinės. Ku po galais jis dingo? Apėjau porą ratų aplink tą proskyną, tačiau jo nebuvo. Kad tik jam niekas neatsistiktų.. Ne. Jam nieko nebus. Juk čia jis žino kaip elgtis. Eisiu dar kartą pažiūrėti.
Šį kartą paėjau truputį toliau. Ir pamačiau jį, sėdintįant kažkokio akmens. Man taip palengvėjo. Jam viskas gerai. Eiti prie jo?Gal geriau ne. Gėda... Ir ką aš jam sakysiu...
Žinodama, kad jam viskas gerai, apsisukau ir nuėjau ant to skardžio. Paslutinį kartą taip nužvelgsiu tuos neaprėpiamus mišku. Ne iš lėktuvo. Priėjusi atsisėdau, dar labiau susisukiau į antklodę ir susiriečiau. Taip ir sėdėjau. Apie nieką negalvodama. Tik žiūrėdama į tolį.
 - Štai kur tu! - po kurio laiko tarė Martynas.
 - Mhm... - negalėjau į jį atsisukti.
 - Galvojau, kad jau dingai.
 - Aš vis dar čia, - bet pagalvojau priešingai, kad jau geriau būti dingusiai.
 - Būčiau sau neatleidęs, jei būtum dingusi.
 - Mhm.
Jis prisėdo šalia.
 - Dėl to... Na kas įvyko.
 - Pmirškim,- tariau.
 - Bet.
 - Nėra čia jokių "bet".
 - O jei pabandytumėm..
 - Ar apsimoka? Aš išvksu. Ir ne už mėnėsio. O poryt. Dar tiksliau - rytoj. Kas iš to, kad tu dabar iskaudinsi Viktoriją? Dėl vienos dienos...
 - Gerai, pamirškime. Gal taip bus ir geriau.
 - Tada sutarta.
 - Einu apvarkyti viską.
 - Gerai. Tuoj ateisiu padėti, - atsakiau.

***

Pavalgėm, susitvarkėm, susikrovėm daiktus. Taip praėjo kelios valandos. Tad nusprendėme jau traukti namo. Vis tiek dar norėjosi pabūti ir su Ele. Visą kelią ėjome tylėdami. Tik kartais, jei reikėjo, persimesdavom vienu kitu žodžiu. Tad buvo tikra palaima, kai labiau į vakarą pamačiau jau pažįstamas vietas.Pradėjau dar labiau skubėti. Žiauriai nusiraminau, kai viešbučio kieme pamačiau Elę ir Viką. Pagaliau. Pagaliau aš nebe viena su Martynu. Pasileidau bėgti link Elės.

 - Labas, - stipriai apsikabinom.

 - O, sveikutė. Kaip tavęs pasiilgau. Kaip sekėsi? - paklausė Elė.

 - Gerai, - pažvelgiau į Martį, kuris pasisveikinęs su Viktorija taip žvilgtelėjo į mane.

 - Na tai einam?

 - Kur?

 - Dabar į tavo kambarį, o paskui tavęs laukia staigmena.

 - Bet aš labai pavargusi.

 - Nieko nepadarysi. Teks pakentėti. Dabar Viktorija tuoj eis pas Džesę su Eliotu.

 - Aišku, - buvau kiek nustebusi.

 - Tai einam, - pagriebė ji mane už rankos ir nusivedė. - Pasakok.

 - Ką?

 - Na viską smulkiai.

 - Tai, kad nėra čia ko pasakoti.

 - Nemeluok. Sakyk tik.

 - Na ilgai keliavom. Žiauriai pavargau. Vakare jau buvo ten. Neįsivaizduoji, kaip ten gražu. Pavalgėm, pakalbėjom, dar šiaip pabuvom ir ėjom miegoti. O šiandien anksti ryte išėjom atgal.

 - Ir viskas?

 - Kaip ir...

Įėjom į kambarį.

 - Na renkis, aš padėsiu apsitvarkyti.

 - Ką rengtis.

 - Suknelę.

 - Ką?

 - Na tą, kurią atsivežei iš Niujorko.

 - Bet ji tokia...

 - Bus kaip tik.

 - Na gerai.

Nuėjau iki spintos, išsitraukiau tą suknelę ir nuėjau į vonią. Besirengdama kalbėjausi su Ele:

 - Žinai, gal tu nori kokių mano daiktų? - paklausiau.

 - Kaip tai?

 - Tai gi per tiek laiko tiek visko įsigijau, kad tikrai viskas netilps į lagaminą. Tai galvoju tau paliksiu. Arba gal šiaip kam reikės tų daiktų.

 - Na pažiūrėsim.

 - Na kaip? - paklausiau, kai išėjau.

 - Super. Dabar tu manęs palauksi. Aš irgi einu persirengti. Atsinešiau irgi šiokią tokią suknelę. O paskui patvarkysim plaukus ir padažysim truputį tave.
 - Tai kas čia bus?
 - Pamatysi. Dabar palauk.
Netrukus, kai susitvarkėme, Elė vedė mane į kiemą. Sustojome prie pagrindinio viešbučio įėjimo. Dar už kelių minučių pasirodė Eliotas su Džese. Toks jausmas, kad ir jie nežino, kas čia bus. Juos atlydėjo Viktorija ir Martis. Netrukus pasirodė automobilis, kuris pasirodo yra skirtas mums. Tikrai nustebau. Visi į jį įsėdome ir jis pajudėjo.
Išlipome prie kažkokios sodybos. Čia stovėjo taip pat daug automobilių.
 - Na einam? - paklausė Elė.
 - Kaip ir, - sumurmėjo Džesė.
Kai įžengėme į vidinį kiemą, Džesė iš karto atsigavo, visa nušvito. Juk tai vakarėlis!! Kas jai gali būti fainiau. Ji tučtuojau griebė Eliotą už rankos ir nusitempė jį į šokių aikštelę.
 - Na va. Surengėme jums atsisveikinimo vakarėlį.
 - Wow, - stovėjau sutrikusi. - Bet šiaip daugiau nei pusės žmonių aš nepažįstu.
 - Nesvarbu. Bus proga susipažinti.
 - O jie bent jau žino, koks čia vakarėlis? - paklausiau.
 - Sužinos, - Elė parodė į sceną.
 - Wow. Na ačiū jums labai labai.
 - Na tai einam linksmintis?
 - O taip... - mano veidą papuošė plati šypsena.