13. Kelionė upe (1 dalis)

Laikas čia bėga labai greitai, nes esi visą laiką užsiėmęs. Jau antra savaitė kaip čia esu, o dar nei karto nereikėjo rimtai galvoti, ką veikti. Kad ir šiandien, visi plauksime Amazone. Žiauriai laukiu. Susitvarkiau fotoaparatą, kad tilptų daugybė nuotraukų.

Per tą laiką Eliotas su Džese taip susiburkavo, kad net prievarta vargu ar juos atplėštum vieną nuo kito. Na, džiaugiuosi dėl jų. O Elė... Na ji tikrai gera draugė. Tik vienas trūkumas. Ji vis nesiliauja svajojusi, kad būsiu su Marčiu, o man tai atrodo neįmanoma, nes mane kažkas apsėdo. Dieną naktį aš vis galvoju apie Nikolą. Žinau, jis atrodo tikras šunsnukis, bet aš kitaip negaliu. Seniau man taip nebūdavo, o dabar nebegaliu atsispirti. Įsivėliau į tuos kvailus žaidimus. Visą savaitę bandau jį atstumti, bet jis vis nepasiduoda, o aš kaip kvailė vis nusileidžiu. Ar jis kuo ypatingas ar man smegeninė apsisuko čia? Niekaip negaliu išsiaiškinti.

Kristė... Kartais ji vis iš kažkur išlenda išlenda ir pagadina nuotaiką. Kaip ji nesupranta, kad Martynui ji paskutinė vieta. Na bet gal kažkada mergužėlė susiprotės.

Kažkas pabeldė į duris:

- Užeikit!

Į kambarį įbėgo Elė:

- nagi, ruoškis, mergyt. jau tuoj plauksim.

- Ok ok. Tik susidedu kelis daiktus ir varom.

Prie jachtos buvo dar keletas žmonių iš viešbučio su kuriais plauksime. Žiauriai trokštu pasižvalgyti po džiungles ir pridaryti daug nuotraukų. Kol kas tai mano didžiausia svajonė.

- Buu!!!

- Mar... Nikolai, - pasitaisiau, kai pamačiau, kas mane išgąsdino. - Ką tu čia veiki?

- Plauksiu.

- Ką? Ir tu.. To dar betrūko.

- Nesidžiaugi?

- Ne, - nors jaučiau ką kita.

- Na gaila. Susitiksim laive, - ir jis pasuko prie savo šeimos.

- Taip taip, - tyliai sau po nosimi sumurmėjau.

- Sorry, kad vėluoju, - pasigirdo Marčio balsas.

- Nevėluoji. Visada atsiras, kas už mus vėluos daug labiau, - tariau.

- Taip. Eliotas su Džese, - įsiterpė ir Elė.

Kaip ir spėjom Elis su Džese vėlavo visai nemažai. Kelionė tiesiog nuostabi. Švelnus vėsus vėjas plaikstė plaukus, o vaizdas plaukė neapsakomai ramiai. Įžengėme į neaprėpiamas džiungles. Nėra nė menkiausios tikimybės prasiskverbti tolyn į mišką, tik plaukti upe. O kvapas. Kvepėjo tokia gaiva, laisve. Gyvūnų garsai. Jaučiausi kaip sapne. Po kokios valandos kelionės Eliotas su Džese kažkur pasislėpė, Elė kalbėjosi su kažkokiu vaikinuku, o aš atsisėdau ant gulto ir gėrėjausi vaizdu.

- Kaip sekasi? - prie šalia esančio gulto prisėdo Martynas.

- Puikiai, - nusišypsojau.

- Tu pažįsti tą.. Na su kuriuo kalbėjai prie laivo.

- Aha. Nikolas.

- Aišku. Jūs seniai pažįstami.

- Ammm... Maždaug, kai atvykom.

- Tai kodėl nesupažindinai?

- Nežinau...

- Tau jis patinka?

- Ne, - tariau pati tuo netikėdama. - Nors nežinau... Atrodo, kad vienas iš jų, bet aš niekaip negaliu apie jį negalvoti. Esu tarsi apsėsta...

- Aišku.

- Ką man daryti. Nenoriu aš pasiduoti.

- Na nežinau.

- Patark. Juk tu vaikinas. Žinai, kas jiems patinka, o kas ne. Būti šaltai?

- Kad nelabai. Tu jį taip dar labiau sudominsi.

- Tai kas?

- Tiesiog lauk, kol nusibosi jam.

- Nesąmonė.

- Sąmonė. Nežinau, ką patarti. Tada, ką tu man dėl Kristės patartum?

- Amm... Nežinau.

- Matai?

- Na gerai gerai.

- Sakė tau Elė dėl rytdienos?

- Ką?

- Na dėl karnavalo.

- Nee...

- tai va, ryt gatvėse bus karnavalas. Galėsim eiti pažiūrėti.

- Tai kaip man rengtis. Ten kokiais...

- Ne. Paprastai. Paskui bus vakarėlis. Va ten pamatysi tikrą vakarėlį, o ne tuos Niujorko..

- Pagaliau. Pažiūrėsim. o kur čia bus tas vakarėlis?

- Mūsų kaime. Teks pavažiuoti, bet tikrai nesigailėsi.

- Ok. laukiu nesulaukiu.

- Einam užkąsti? - pasiūle Martynas.

- Yra čia?

- Aišku. Įdėjau atsigerti, sumuštinių. Be to čia dar yra ledainė.

- Tai einam, nes man pilvas nerimauja, - nusišypsojau.

Atsistojome ir pasukome link saulės, kur buvo šilta ir gera. Eliotas išpakavo maistą. Aišku netrukus prisistatė ir visi kiti, pamatę, maistą.

- Ami, nepatikėsi, - išsišiepusi nuo ausies iki ausies tarė Elė.

- Ką?

- Mane pakvietė eiti kartu į karnavalą. Aišku, paskui ir į vakarėlį. - Kas? - niekaip nesusigaudžiau.

- Tomis.

- kas jis toks?

- Nu toks gražuoliukas. Ką tik susipažinom. kaip faina!!!

- Sveikinu, - nusišypsojau.

- tik va. Negalėsiu eiti ryt su jumis.

- Nesvarbu, - įsiterpė Martis. - Vis tiek manau, kad susitiksim.

- Na taip.. Bet galit patikėti. M N A N E P A K V I E T Ė, - vos ne paraidžiui išsakė Elė.