15. Aplankymas (2 dalis)

- Labas, vaikai! - sušuko mama iš kito oro uosto galo, kai tik mus pamatė. Iš paskos ėjo tėtis su lagaminais. Mes jai pamojavom. - Kaip gera jus matyti... - tarė ji, kai priėjome.

- Labas, mama, - pasisveikinau, tėti.

Eliotas taip pat dideliu džiaugsmu nedegė.

- Einam į kokią kavinę, papasakosit, kaip sekasi jums, - tarė tėtis.

- Mes ką tik pavalgėm.

- Nesvarbu. Už tai aš be galo alkanas, todėl eisim.

Kaip keista... Visa šeima kartu... Net nežinau, kaip dabar elgtis ir ką daryti. Tėtis užsisakė visą galybę maisto, o mama kažkokią vegetarišką nesąmonę (kaip visada).

- Amelija, kokia tu įdegusi. Deginaisi?

- Kiek atsimenu, nesideginau. Kiek laiko jūs čia būsit?

- Žadam porą savaitėlių, jeigu neiškvies į Niujorką mūsų.

- Jo. Greit važiuosim? - nekantravo Eliotas.

- Tai gal pabūnam čia? - paklausė mama, nors iš tikrųjų tai buvo liepimas.

- Nu ok.

- Tai ką jūs čia veikiate? - pasiteiravo tėtis.

Na ir įsivėlėme į niekingus pasakojimus nuslėpdami pačius svarbiausius faktus, kurių nenorime, kad žinotų tėvai. Žodžiu, didžioji dalis mūsų veiklos liko jiems nežinoma.

***

- Vaikai, mes dar nesakėm jums, bet kažkurią dieną atvažiuos čia porą žmonių darbo reikalais ir būtų gerai, kad jūs būtumėte. Dar padarysime čia šiokią tokią fotosesiją gamtoje, - lyg niekur nieko užsiminė mama.

- Ką?! Mama, mes juk tarėmės, kad šią vasarą nebus... - bandžiau pasipriešinti.

- Taigi tai tik viena diena. Gerai Eliotai?

- Mhm, - sumurmėjo jis. - Džesei reikės?

- Gera mintis. Galėsime ir su ja padaryti keletą nuotraukų.

Viskas, šiai dienai mano nuotaika jau galutinai sugadinta. Nebenorėsiu nieko. Ir kaip ji sau taip galvoja! Aiškiai atsimenu, kai sakė, jog dirbti pradėsiu nuo rudens.

Netrukus mes jau važiavome į kažkokį muziejų nauju tėčio išnuomotu automobiliu. Nieko aš tame muziejuje taip ir nepažiūrėjau, tik sekiojau iš paskos ir jei reikėdavo, ką nors pasakydavau.

Dar kiek pabuvom mieste. Tėvai nusipirko daiktus, kuriuos paliko namuose. Mat į lagaminus nebetilpo. Vakarop jau važiavome į viešbutį,o kai grįžome jau buvo pradėję temti.

- Jūs užsisakę kambarį? - paklausė Eliotas.

- Tai aišku. Na, vaikai, išsimiegokite. Mes jums nebetrukdysim. Iki, - atsisveikino mama.

- Ate.

- Čiau.

Atsisveikinusi pasukau į savo kambarį, tiksliau kambarius. Buvau ant tiek įpykusi, kad man būtinai reikėjo išsilieti. Tik dar nesugalvoju kaip. Vonia ar dušas nepadės. Tai mane atpalaiduos, bet aš neišsiliesiu. Ir kaip jie drįsta čia atvažiuoti ir ko nors prašyti! Matau, kad aš kaip dukra jiems esu tikrai ne pirmoje vietoje. Nauda. Taip.. Jie bando vis išpešti naudos ir nesvarbu iš ko. Atsidariusi spintą, apsivilkau elektrinės spalvos megztuką, nes lauke jau vėsoka, persimoviau sportbačius ir moviau pro duris. Tikiuosi kelyje man nesimaišys niekas.

Lauke įsijungiau trankią muziką visu garsu, kad nieko negirdėčiau, kad atsiribočiau nuo aplinkos ir pasileidau bėgti. Tiksliai nežinau kur, bet svarbu, kad bėgti. Nei nepajutau, kaip mano skruostais pradėjo riedėti ašaros, o tą pačią dainą vis jungiau iš naujo ir iš naujo. Bėgti ir verkti - keistas derinys, tačiau man padėjo. Nežinau po kiek laiko,bet kažkurią akimirką pajutau, kad nebeturiu iš ko verkti. Baigėsi mano ašaros. Tuomet aš sustojau ir apsidairiau. Kur atsidūriau?

Buvau visiškai nežinomoje vietoje, vienui viena. Nematyti nei vieno civilivacijos ženklo, išskyrus kelią. Šaunu! Dar ir laikrodžio nepasiėmiau. Kiek aš čia laiko bėgau? Kad nesiseka, tai nesiseka. Kas belieka daryti? Tik apsisukti ir ir eiti tuo keliuku. Taip ir padariau. Keista, kad vėl nepravirkau, nors ir labai noriu. Mane sukaustė šioks toks išgąstis, kur dar labiau padidėjo, kai priėjau kryžkelę. Kur man sukti? Kairė, dešinė... Dabar tai išsigandau ne juokais. Mane išpylė prakaitas, pasidarė žiauriai bloga ir ištryško ašaros. Vėl.. Kur, po galais, aš randuosi?! Norėjau pradėti rėkti, šauktis pagalbos, bet negalėjau prasižioti. Be to, kas mane čia išgirstų. Esu ant kažkokio džiunglių keliuko, kur tikriausiai manęs niekas neras. Galbūt aš čia mirsiu, mane suės kokie gyvūnai, o kiti tuo tarpu ramiai miegos savo lovose iki ryto, kai pradės ieškoti manęs. Tik kažin, ar ras.

- Baik, Amelija, - tariau sau. - Negalima taip galvoti.

Atsisėdau ant kažkokio kelmo ir bandžiau galvoti, nors ne visai ir gavosi. Žinau!! Eisiu tarkim į kairę. Juk vis tiek turiu pasiekti kažkokią civilizuotą vietą, kur rasiu žmonių. Atsistojau ir patraukiau į kairę pusę. Ėjau, ėjau, ėjau... Nieko. Nežinau, kiek laiko aš čia taip einu, bet nieko nėra. Gal man apsisukti? Įsidėjau ausinukus į ausis ir ėjau toliau. Tačiau netikėtai mp3 išsijungė. Šaunu! Dabar einu viena, visiškoje tyloje, o pirmai nors atrodė, kad kažkas kalba, yra žmonių. Baimė dar labiau pakilo, nes girdėjosi visi naktinių gyvūnų garsai. Brr....

- Amelija? - pasigirdo balsas iš toli.

Aš sustojau netekusi žado. Gal man pasigirdo.... Bet dėl viso pikto:

- Taip....

- Ką tu čia veiki? - iš po medžių pasirodė Marynas.

- Ačiū Dievui nors vieną žmogų radau, - puoliau jam ant kaklo. - Manau, kad čia kur nors griovy numirsiu.

Baimė atslūgo, aš garsiai atsikvėpiau.

- Kaip suprast? - paklausė jis, kai galiausiai nuo jo atšokau.

- Pasiklydau.

- Kaip tai?

- Va taip. Kaip gerai, kad tu čia. Gali palydėti mane iki viešbučio?

- Bet kad jau po pirmos nakties, o miestelis tai toli. Iš vis, kaip tu čia atsidūrei?

- Atbėgau.

Pasigirdo juokas.

- Kaip tai?

- Na bėgau ir nubėgau.

- Gal geriau einam pas mane. Galėsi pernakvoti, o ryt nuvešiu tave.

- Ačiū labai. O ką tu čia veiki, jei jau po pirmos?

- Vaikščiojau. Na, o dabar einam, kai grįši susitvarkysi, nusivalysi tas ašaras ir galėsi papasakoti viską.

- Mhm.

Nu jo, jei jau po pirmos, tai manęs nebuvo geras penkias valandas. Dabar galvoju, kad išties pasisekė... Taip begalvodama nuėjau kartu su Martynu...