Kaip gerai, kad pirmasis spektaklis ir bus Saros. Nereikės ilgiausiai laukti, kol galėsiu atsilyginti. Po diplomų įteikimo dailininkams ir fotografams dar teko išklausyti ir muzikantų bei dainininkų baigiamuosius. Tad po kelių gerų valandų aš jau sėdėjau teatro salėje ir laukiau Saros pasirodymo. Pagalvojau, kad jei mes vis dar būtumėme draugės būčiau su ja užkulisiuose ir lenkėčiau sėkmės. Tačiau ne.
Nuskambėjo trys skambučiai, kviečiantys visus susikaupti. Prasideda spektaklis. Atsitraukė uždanga ir pamačiau scenos dekoracijas. Čia buvo vaizduojami vargingi namai, tiksliau virtuvėlė. Spektaklis buvo apie neturtingą šeimą, apie jos problemas ir t.t. Mane tuo metu ne tas spektaklis domino.Pusę vaidinimo pražiūrėjau ramiai, mintyse kurdama planus kaip atsilyginti, tačiau kad ir ką sugalvodavau pritrūkdavo drąsos pasakyti tai garsiai.
" Taip... Susikaupk, Amelija. Tu turi pasistengti, kad Sarai laikraščiai irgi nepagailėtų puslapėlio kito", galvojau. turiu sukaupti visą savo drąsą:
- Veidmainė ta Sara. Vaidina gerietę, o pati kokia...
- Atsiprašau? - tarė vaikinas, sėdintis prie manęs.
Ups... Per tyliai pasakiau. Išgirdo tik vienas.
- Sara, tu paskutinė karvė. Visus tuos metus vaidinai tokią gerietę mergytę. Žinok įtikinai. Visus tuos metus aš tikėjau tavo vaidyba. Tik nemaišyk, kad čia tikras gyvenimas, o ne scena!!! - O dabar jau gerai. Visa salė sukluso. Net vaidinimas sustojo.
- Kaip tau negėda taip vaidinti, kai pati nė iš tolo nesi panaši į tą, ką tu vaidini? Žinok aš tokia laiminga, kad sužinojau visą tiesą. bent jau žinosiu su kuo negalima kalbėtis. O dar atvirukus siuntinėja. Kaip tu gali gailėtis, kai šiandien taip su manimi pasielgei?
išsakiusi viską, ką galvojau, iškelta galva išėjau iš salės. Man vienodai kaip ten viskas bus toliau. Jaučiau tokį palengvėjimą, kad viską išsakiau. Ir iš kur aš gavau drąsos? Niekada nemaniau, kad galiu padaryti ką nors panašaus. Bet iki pilnos laimės man dar kai ko trūksta. Tai mano nepasiekiami draugai. Liko tik viena viltis.
- Džimi, nuvežk mane į parką, esantį arčiausiai mano namų, - tariau, kai įsėdau į automobilį.
- Oky. Oj atsiprašau. Tai yra gerai, panele Amelija.
- Ir greičiau...
Po gero pusvalandžio jau sėdžiu parke ant to suoliuko, ant kurio sėdėjo ir tas vyriškis lietingąją dieną. Laukiau... Laikas slinko labai lėtai. Dairiausi į kiekvieną pusę, kad tik ko nepraleisčiau.Vėliau apvaikščiojau visas tas vietas, kur mes bgiojome, tačiau veltui... Grįžau ant suoliuko ir mintimis vėl grįžau į tą dieną. Ir kodėl mane visa tai taip patraukė? Juk tai tebuvo viena valanda laimės ir viskas. Juk tai nėra nieko ypatinga. tiesiog lijo ir tiek. Tačiau atsakymo neturėjau. Tik jaučiau nerealų prisirišimą ir ilgesį.
- Staiga pajutau kažkieno ranką ant nugaros. Juk tai gali būti jis! tačiau ne. Tai buvo Džimis:
- Ar viskas gerai? - paklausė jis.
- Taip... Tik nebandyk vėl meilintis.
- Ne. Aš tik noriu tau pasiūlyti draugišką ranką. Žinau kokia tau šindien buvo sunki diena.
- Tikrai? Nemanau... - Patikėk. Jau visi ir rkalba apie tavo pasirodymą šiandien menų mokykloje.
- Cha. Tai tik mažoji dalis to, kas mane slegia.
- Aišku. Tai gal tave kuo pavaišinti?
- manau, kad...
- Taip. Važiuojam gi į kokią kavinę, prasibalškysi.
- Na gerai.
Džimio veide išvydau nugalėtojo šypsenėlę. Priėjome prie automobilio. Kaip koks džentelmenas, Džimis atidarė automobilio dureles. šį kartą sėdėjau jau priekyje. Netrukus privažiavome gan paprastą kavinukę....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą