3. Džiaugsmas lietuje (1dalis)

Nubudau savo kambaryje. Vos tik atmerkiau akis, teko jas vėl užmerkti, nes akys labai jau bijo šviesos. Tada ir vėl pajutau skausmą galvoje. Pačiupinėjau. Ji subintuota. Pažvelgiau link stalelio prie lovos pažiūrėti kiek valandų ir mano akys užkliuvo už naujo fotoaparato ir telefono. O kurgi senieji mano daiktai? Tiksliai... Dabar viską atsiminiau. Mano daiktus gi pavogė... Pažvelgiau į kitą pusę ie pamačiau ne vieną gėlių puokštę. Bet prie vienos violetinių rožių puokštės radau voką. Paėmiau jį ir atplėšiau, o ten parašyta tai, nuo ko man pasidarė tikrai bloga:

"Miela Amelija,

Labai užjaučiu dėl to, kas atsitiko

ir linkiu tau kuo greičiau pasveikti.

Sara."

Kokia veidmainė!!!!!!

- Amelija? O, tu jau nubudai. Kaip džiugu! - Išgirdau tėčio balsą. nė nepastebėjau kaip jis įėjo. - Kaip tu jautiesi?

- Gan gerai. Tik kad labai skauda galvą. Kiek laiko aš čia taip jau guliu?

- Jau trečia diena. Tau nemenkai sutrenkta galva buvo. Kaip čia taip atsitiko?

- Kas? Aaaa... Ėjau iš Saros namų ir trumpam prisėdau aikštėje ant suoliuko. Tada netikėtai ka-kas trenkė man į galvą.

- Oi, Amelija, kiek kartų tau reikės kartoti, kad vakarais nevaikščiotum viana?! Juk Niujorkas ne toks jau nekaltas miestas...

- Aj, na gerai. Daugiau taip nepasikartos. o kur mama su Eliotu?

- Mama ieško naujo modelio, kuris trumpam pavadus tave, kol sveiksi, o Eliotas... Jis tikiausiai mokykloje.

- O Dieve!!! Mokykla! Liko tik dvi savaitės iki atostogų. o dar gi egzaminai laukia. O dar menų mokyklos baigiamasis! Turiu keltis ir ruoštis...

- Pala pala. Tu dar privalai kelias dienas pailsėti. O į mokyklą nueisitik laikyti egzaminus. Jiems manau, kad gali pasiruošti ir savarankiškai.

- O kaip baigiamasis?

- Na... Manau, kad išeis susitarti, kad jo nereikėtų ruošti.

- Bet...

- Jokių BET!! Badar ilsėkis, o kartotis galėsi pradėti tik po kelių dienų.

- Gerai.

- Na iki. Vakare užsuksiu.

- Gerai. Atia.