- Tai eikš. O kam gi aš čia esu. Na eime.
Kavinėje susiradome gan nuošalią vietelę. ten ir atsisėdome. Netrukus atėjo padavėja. Kad manęs neatpažintų, aš greitai užsidėjau akinius nuo saulės:
- Ar jau ką nors užsisakysite?
- Tu pirma, Amelija, - tarė Džimis.
- Ammm... Gerai... Man kakavos ir blynelių su šokoladu.
- O man colos ir didelį mėsainį su sūriu.
- Gerai, tuojau bus.
Kol laukėme patiekalų, tylėjome. Aš tiesą pasakius, neturėjau nė menkiausio noro su juo kalbėtis. tačiau kai jau prikimšome jis prabilo. Sužinojau daugiau apie Džimį, jo šeimą. Jis net pradėjo pasakoti apie savo buvusiąsias. Tačiau tai manęs nė kiek nedomino. Aš tik linksėjau pritardama ir viskas.
- Ami?
- Am. Ką? Aš Amelija, - turėjau kaip nors nubusti.
- Atrodo, kad tu manęs nesiklausai.
- Ammm... Taip, žinoma, - ups, suklydau.
- Tai kas tave taip slegia? Juk tai nėra vien tik šios dienos įvykis.
- Nieko baisaus. Tiesiog šiandien labai tikėjausi sutikti kelis žmones.
- Kas jie tokie?
- Tai žmonės mano nuotraukose.
- Nieko baisaus. Gi tu Amelija Emers. Tavo ir Elioto nuotraukos ant kiekvieno kampo.
- tik ne jie. Jie kitokie. Toks jausmas, kad jie iš kitos planetos.
- Kaip suprasti?
- Aj, nesvarbu. Manęs niekas nesupranta, - su liūdesiu atsakiau.
- Man svarbu. Aš noriu tave suprasti.
Ir tuomet aš pajutau jo rankas ant savųjų ir vis artėjantį jo alsavimą. Nežinojau kur dėtis. Nieko nebegalėjau galvoti ir jis mane pradėjo bučiuoti. jausmas buvo tikrai ne pats geriausias. Ir negana to, staiga pajutau krūvas blyksčių. Tai mane privertė atsitraukti nuo Džimio.
- Kaip tai suprasti? - paklausiau.
- Palauk. Tik nesijaudink. Grįžk. Juk bus daug geriau jei laikraščiai gražiai aprašys mus, nei šios dienos skandalus.
- Pala. tai tu juos pakvietei? - jau manyje pradėjo kaisti kraujas.
- Na... Kaip ir...
- Ak tu, paskutinis veidmainy, pasinaudojai mano padėtimi, kad papultum į laikraščius? Kaip tu drįsai? Manai man ir taip mažai bėdų?
- Palauk, išklausyk...
- man nusišvilpt!!! Nieko aš neklausysiu. Ir kaip tėtis galėjo tave priimti? Išvadinčiau tave šlykščiais žodžiais, bet nebenoriu DAUGIAU bėdų. O dabar viso. Dingstu iš čia.
- Ei!!! juk aš tave turiu vežti!
- Man vienodai. jau geriau dar kartą į galvą gausiu nei važiuosiu su tavimi!
Taip ir išėjau. Mane bandė vytis tiek Džimis, tiek žurnalistai. Vos spėjau įlipti į taksi.
- Vežkite mane į biblioteką. Taip... Į pagrindinę biblioteką.
Ten gal pavyks pasislėpti.
- Ir kuo greičiau!
Nekenčiu Niujorko! čia gyvena vien tik apgavikai. Kaip aš noriu iš čia pabėgti! Nekenčiu. Nekenčiu. Nekenčiu.
***
Sėdžiu krėsle ir vartau knygą. Tačiau tai darau tik dėl vaizdo, man nė kiek nerūpi knygos turinys. Mat aš vis galvoju, kas bus toliau. kai grįžti namo nepastebėtai? O svarbiausia, ką pasakys tėvai?Man begalvojant ir besidairant akys užkliūva už jaunos, įdegusios merginos. Juk tai ji! Tai ta mergina nuotraukose!
- Ei, palauk! - sušukau jai ir pradėjau sparčiau eiti. - Juk tai aš - Amelija!
Mergina tučtuojau atsisuko, tačiau mane išvydusi pabėgo. Bet kodėl? Turbūt apie mane žino visas Niujorkas, ir jie tikriausiai galvoja, kad aš esu kokia eilinė turčių dukrelė - skandalistė. Dabar tai tikrai jaučiausi sugniuždyta. Bet draugų aš jaučiausi tokia vieniša. kad būtų nors viena draugė! Daugiau nieko nenoriu. Manyje tarsi atsivėrė kokia skylė, kuri prisipildė baimės. Aš bijau visko: išsikalbėti, ateities, tėvų, Niujorko. Bijau gyvenimo! Netekau paskutinės vilties pasijusti laiminga.
Nuo šiol gyvensiu tik dėl to, kad būčiau gyva. Savo jausmus kaip nors užgniaušiu ir būsiu šalta bei racionali.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą