Namuose manęs laukė gydytoja. Ji apžiūrinėja mano žaizdą.
- Man jau nebeskauda, jaučiuosi gerai, - tariau, galima sakyti, vietoj pasisveikinimo.
- Na netrukus sužinosime kaip yra iš tiktųjų. Iš kitų šeimos narių girdėjau, kad mažai ilsėjaisi, - atsakė gydytoja.
Kelias... Ne. Tiksliau kokias trisdešimt minučių sėdėjau krėsle ir atsakinėjau į įvairius klausimus, kol maigė mano galvą. Galiausiai gydytoja nusprendė tvarsčio nebedėti.
- Pagaliau!!! - sušukau džiugiai.
- Bet nepamiršk, kad vis ar negali persistengti ir pervargti.
Kai gydytoja išėjo, aš prisivalgiau, normaliai nusimaudžiau. Turiu omeny, kad mano galva nebebus tokia apgailėtina. vakare kiek pažiūrėjau televizorių, pafotografavau namus. Vėliau pradėjau įtikinėti, koks Eliotas yra geras, savarankiškas ir t.t. Na juk turėjau jam padėti ištrūkti į Europą.
- Na kaip gi pasireiškia tas Elioto atsakingumas? - netikėtas paklausė mama.
- Na... Na... Jis... Eliotas rūpinosi manimi, kai mano galva buvo sužeista. Jis labai priekaištavo, kai ėjau daryti nuotraukų ir t.t., - kad tik ji nieko neįtartų. - Be to jis nevėluoja į fotosesijas, - pridūriau.
Pagalvosiu. O dabar marš į lovą, tu dar normaliai nepasveikai.
Tėtis buvo darbe, o Eliotas vėl kažkur bastėsi su Džese. Tas atsisveikinau su mama ir nulėkiau į savo kambarį. man išties reikėjo pailsėti prieš rytdieną. Nuėjusi į savo kambarį, parašiau broliui žinutę, kad jau pradėjau įkalbinėti mamą, ir kad jis turįs grįžti namo, kad įrodytų savo atsakingumą. Susitvarkiusi atsiguliau į lovą ir nejučia pradėjau galvoti apie rytojų. Visas mano nuotraukas pamatys daugybė žmonių. Tačiau ar pamatys tai tie žmonės nuotraukose?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą