Kai grįžau jau buvo be penkiolikos šešios. Galvojau planus, kaip slapta nusliūkinti į savo kambarį, kad niekas manęs nekamantinėtų. Tačiau vos tik įžengiau į namus, pasirodė mama:
- Amelija!!! Kur tu buvai? Juk tau galva tai dar nesugijo! Ir ką tu sau galvojai. O dar visa šlapia!
- Atsiprašau, mama, bet man juk reikia gryno oro. be to, turėjau padaryti nuotraukas baigiamajam.
- Ak, dar nuotraukas darai?! Gi tėtis tau sakė, jog viską sutvarkys, kad tau nereikėtų atsiskaityti.
- Bet gi nieko man neatsitiko. Ir pati žinai kaip man tai svarbu.
- Tačiau galėjo atsitikti. Tau juk galva nesugijo! O kokia tu dar šlapia... Ir tvarstis permirko... Greit eik nusiprausti ir persirengti. O tada į lovą ir ilsėtis!
- Tu visai nieko nesupranti1 Tu nei kiek nesidomi mano pomėgiais, turiu daryti viską kaip tu nori! Drabužiai, pristatymai, podiumai, pobūviai. Tai ne man! Ir iš viso grynas oras man padėjo. bent jau galvos nebeskauda.
Viską išsakiusi patraukiau į savo kambarį. Prieš išeinant dar kai ką išgirdau:
- Beje tau skambino Sara. - Tai mama tarė tyliai, mažumėlė sutrikusi.
Sara! Ko ji man skambina> Aš taip įsiutau, kad tikriausiai visi, kas yra namuose, girdėjo kaip trenkiau durimis ir garsiai nusikeikiau. Nuėjau į savo vonios kambarį, atsukau vandenį, pripyliau putų. Kambarėlis iš karto pakvipo gėlėmis. Pažiūrėjau į save veidrodyje. O Dieve! Aš iš ties esu tiek permirkusi, kad net per drabužius persišvietė visas mano kūnas. O bintas... Ką su juo daryti? Bijojau jį nusiimti, bet reikėjo, nes galva neplauta jau ilgokai. Šiaip ne taip nusiėmiau tą bintą ir mano akys užkliuvo už žaizdos. Pirmą kartą ją pamačiau per tiek laiko. Juokinga, bet ką padarysi. Ir jos jau beveik nematyti! Tik mažas šašiukas ir siūlė.Dabar atėjo drabužių eilė. Na ir sunkumėlis!Jie lipte prilipę prie manęs. O kai juos nusivilkau ir bandžiau išgręžti... To net nereikėjo. Vanduo ir taip savaime jau varvėjo.
Taigi atsiguliau į vonią, bandydama negalvoti apie Saros skambutį. Ir šį kartą tai padaryti buvo labai lengva., nes tučtuojau prisiminiau šios dienos įvykius. Staiga man dingo visas pyktis, ir aš grįžau į prisiminimus. Buvo taip linksma... Kaip norėčiau juos dar kartą susitikti. Kokia aš kvailė!!! Man reikėjo paklausti bent jau jų vardų ar duoti savo telefono numerį. Kaip aš su jais susisieksiu? Netikėtai dingo visas maudymosi malonumas. Dabar mane apėmė neviltis. Ir kaip aš juos rasiu? Nors yra dar viena viltis... Taip... Būtų stebuklas jei nors kartą gyvenime man pasitarnautų tos visos iškabos Niujorke su Emersų pavarde. Jie tikrai pamatys nors vieną iškabą ir susigaudys, kad ta mergina ant plakatų esu aš. Nors jie nepanašūs į tokius žmones, kuriems rūpi Niujorko grietinėlė.
Tačiau ta mintis vis tiek mane guodė, tad aš kiek galėjau nusiraminau ir maudžiausi toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą