Kol pavalgiau, apžiūrinėjau nuotraukas ir kitus daiktus į kuprinę nei nepastebėjau, kad jau atvažiavo mano vairuotojas.
Užsimetusi kuprinę ant pečių, nulėkiau prie automobilio. Tučtuojau į jį įsėdau ir liepiau važiuoti link mokyklos. tikriausiai bet kuri mergina pirmiausia aikčiotų dėl automobilio. na tau gražus, naujas, juodas BMW. O vairuotojas... Vėl gi merginos aikčiotų nuo to vaikinuko žvilgsnio. Juk aiškiai matyti, kad jis jau mane kabina. Tačiau man nerūpi. Aš vis galvojau kaip surasti man rūpinčius žmones. Nepaisant skelbimo, kurį planavau įdėti į laikraščius, daugiau nieko nesugalvojau
- Na štai mes jau čia, Ami, - tarė vairuotojas vardu Džimis. Mano akis vėl užkliudė jo mirktelėjimas.
- Amelija. Aš esu AMELIJA EMERS, - tarstelėjau piktai.
- Kitą kartą žinosiu, AMELIJA EMERS, - išgirdau ironišką gaidelę.
Tačiau nenorėjau klausytis. Man Džimis nerūpi. Nubėgau į mokyklą. Kaip gerai, kad koridoriuje sutikau direktorę, Tiną Miller.
- Laba diena, ponia Miller, - tariau sunkai, nes nuo bėgimo kiek uždusau.
- Sveika, Amelija, kaip džiugu tave matyti! Jau maniau, kad dėl nebepamatysiu tavęs, dėl tavo žaizdos.
- Na aš tikrai nepraleisčiau tokio dalyko.
- Tikriausiai atėjai pasiruošti baigiamajam darbui.
- Taip. Kaip tik norėjau paklausti, kur man ruošti savo parodą?
- A. Taip... Aktų salėje. Kur gi daugiau. Aš jau norėjau tavo vietą panaikinti, bet mokytoja Lemens tikėjo, kad atvyksi. ir štai... Tu čia.
- Kad ir kaip būtų sunku, vis tiek ateičiau, - nusišypsojau.
- Gerai. Man jau reikia skubėti į mokytojų susirinkimą, o tu rūpinkis savo paroda.
Nei nespėjus atsisveikinti, direktorė jau skubėjo koridoriumi. na, o aš žengiau link aktų salės. Mano vieta buvo tikrai jaukiame kampelyje. Geriau nei tikėjausi. manau, kad ai visai pravers. Pasižvalgiau aplink. Visi jau buvo sukabinę savo nuotraukas ir paveikslus. Tik mano vieta dar tuščia. O kad ilgiau taip nebūtų, aš kibau į darbą.
Nuotraukas sudėlioti nebuvo sunku, nes viską apgalvojau namuose. Aš jas sudėsiu paprastai. Pagal eiliškumą. Pradžioje modeliai ne tokia drąsūs, bet paskui! O paskui esu prisijungui ir aš. Ir mes visi esame laimingi lietuje.
Po geros valandėlės aš jau sėdėjau automobilyje ir važiavau namo. juk reikėjo susiruošti ir pailsėti prieš rytdieną. Džimis vėl kelis kartus bandė mane kalbinti:
- Na, panele Emers, gal šį vakarą norėtum u manimi kur nors nueiti? Pabendrautumėme ir visa kita...
- Žinai, kas tu per vienas, kad čia taip kalbi? Beje, kiek tau metų, jei jau kabini penkiolikmetes? O gal su vyresnėmis nesiseka, a?
- Tai man tuoj bus aštuoniolika, jei ką.
- Aišku.. O tai kaip tave mano tėtis priėmė? Tu juk kaip mano brolis!
- Mano tėvukas užtikrino taviškį, kad aš saugus. be to man reikia papildomų pinigų.
Daugiau nieko nesakiau, nes savo šnekomis nenorėjau suteikti kokių nors vilčių Džimiui. Pradėjau galvoti apie egzaminus. Jie jau kitą savaitę, ir man reikia dar daug ruoštis. Kaip nors susitvarkysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą