Laikas slinko labai lėtai. Kad jį prastumčiau, fotografavau savo kambarį. Padariau apie penkis šimtus nuotraukų (jei ne daugiau). Per tas kelias dienas, kol čia viską fotografavau, kelis kartus apsilankė gydytoja, kuri apžiūrėjo mano žaizdą. Na gerai, kad ji bent jau sparčiai gijo. Tuomet pradėjau kartotis mokyklos kurs, nes egzai neišvengiamai artėjo. tačiau, kad ir kaip stengiausi, niekaip iš galvos negalėjau išmesti baigiamojo darbo. Būčiau pabėgusi per tas kelias dienas jo daryti, tačiau labai smarkiai lijo. Na ir dabar nesimato, kad tas lietus kada nors baigsis.
Staiga man kilo netikėta mintis, kad galiu fotografuoti ir per lietų. Būtų visai šaunu. Tikriausiai niekas neturės tokių nuotraukų. tad kol namie nėra nei tėvų, nei Elioto, čiupau fotoaparatą, persirengiau ir išlėkiau į miestą ieškoti, ką man fotografuoti.
laimei, man labai pasisekė, nes netoliese, parkelyje, radau labai gražų vaizdą. Pora paauglių, labai gražiai įdegusių, lakstė per lietų. Vaikinukas buvo šviesesnis, tačiau tikrai ne toks baltas kaip aš. Mergina atrodė jaunesnė ir tamsesnio gymio nei jis, tačiau labai į jį panaši. Jie atrodė tokie laimingi, kad man net širdį suspaudė. Taip norėjau ir aš būti tokia laiminga.
Toliau ant suolelio sėdėjo vyras, maždaug keturiasdešimties metų. Visas tas vaizdas, kartu sudėjus, atrodė pritrenkiamai, tad nieko nelaukus pradėjau slapčia fotografuoti. Ėjau ir pro kitas puses tarp medžių, kur taip pat juos fotografavau. Na, o kai atrodo, kad jau padariau iš pasalų viską, ką galėjau (kad ir kaip keista), įsidrąsinau ir priėjau prie jų:
- Sveiki. Aš esu Amelija. Lankau menų mokyklą ir šiuo metu darau baigiamąjį darbą. Esu būsima fotografė. Ar galėčiau aš jus įamžinti? Man tai išties labai svarbu, - išpyškinau viską vienu atodūsiu.
Iš jų žvilgsnių supratau, kad jie tikrai ne vietiniai, nes manęs jie nepažino. Net iš jų išvaizdos matyti, kad jie gyvena, ten kur yra daug saulės. Porelė kiek susižvalgė ir mergina tarė:
- Na gerai, kodėl gi ne, - ir man nusišypsojo labai žavia šypsena. - Ką mums daryti?
- Ačiū labai. Tiesiog darykite tai, ką darėte iki šiol, - su palengvėjimu aš irgi nusišypsojau. Pradžioje sekėsi kiek sunkiau, nes, matyt, buvo nebedrąsu, tačiau po kelių minučių aš jau įamžinau krūvą neįkainojamų akimirkų. O tas vyras tolumoje teikė tokio paslaptingumo, kad aš net neturiu žodžių tam apsakyti. Vėliau aš tiek įsidrąsinau, kad iš kuprinės išsitraukiau stovą, prie kurio pritvirtinau fotoaparatą, ir prisijungiau prie jų, įjungusi laikmatį. mes taip šėliojome lietuje, kad aš net užmiršau savo subintuotą galvą. Tokio džiaugsmo nepatyriau niekada.
Mes bėgiojome, taškėmės po balas, be perstojo juokėmės, ėjome po medžiais, kur lietaus lašai nuo lapų krito dar smarkiau. Net tas vyras tolumoje nusišypsojo. Niekad nemaniau, kad lietus teikia tiek džiaugsmo.
- Kas jis? - netikėtai paklausiau.
- Jis.. Paulas. Mūsų tėtis, - atsakė mergina.
Nė nepajutau, kaip mano veide atsirado plati šypsena. Aš tokia laiminga!!! Vadinasi ta porelė yra ne kas kitas, o kaip brolis ir sesuo. Kaip atsipeikėjau nuo to džiaugsmo, pamačiau į mane įsmeigtas tamsiai pilkas akis. Taip... Mano ir to vaikino žvilgsniai susitiko. Nei neįsivaizduoju kiek laiko mes taip žiūrėjome, tik žinau, kad jaučiau kažką keisto, tarsi aš tik su juo būčiau saugi. Staiga viską nutraukė mergina (kuri nežinia kada suspėjo), bet jau gulėjo ant šlapios žolės ir gėrėjosi dangumi.
Taigi, kai mes atsipeikėjome, tas berniukas nubėgo pas seserį, o aš tuo tarpu nubėgau pažiūrėti a mano fotoaparatas dar gyvas bei kokių nuotraukų jis pridarė. Netikėtai išgirdau skambutį. Paėmiau savo telefoną. na dabar tai man klius. Bet aš įsidėjau telefoną atgal į kuprinę. Susidėjau ten ir kitus daiktus, išskyrus fotoaparatą. Greitai, paskubomis padariau paskutinę nuotrauką ir tada surikau:
- Atia!!! Aš jau turiu eiti! Buvo išties malonu ir linksma. Tikiuosi dar kada susitikti!
Na ir pasukau namų link. nors žodžiais jie ir neatsisveikino su manimi, tačiau jaučiau įsmeigtus jų visų trijų žvilgsnius į mane. Buvau tokia laiminga, kad nė nesusimąsčiau, kas manęs laukia namuose.
Ir iš viso, kiek dabar jau valandų?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą