- Iki.
- Žiauriai man patiko tavo kambarėlis.
- Ačiū.
- Gaila aš tau čia neturiu parodyti ko nors svarbaus.
- Nesvarbu. Svarbu, kad esi, - nusišypsojau.
- Nepamiršk, kad ryt eisime maudytis.
- Žinok imsiu ir pamiršiu, - abu nusijuokėme ir apsikabinome.
- Tai atia.
- Čiau.
Buvo sunku grįžti į namus, nes labai dar norėjau pabūti tiek su Marčiu, tiek su Ele, bet vis tiek atidariau duris ir įžengiau į vidų. Nuėjau į svetainę išsidrėbiau ant sofos ir galvojau kaip šiandien buvo nuostabu.
Netrukus išgirdau durų trinktelėjimą.
- Ar yra kas nors namie? - Tai buvo brolis.
- JoOo, esu aš!!! -sušukau.
- Taip ir maniau, - jis priėjo ir atsisėdo ant krėslo. - Mačiau kaip išėjo toks gražuoliukas. Nenorėjau jums trukdyti, tai palaukiau kol išsiskirsite. Šiaip visai neseniai sakei, kad esi viena.
- Jis tik šiaip labai geras draugas.
- Dabar draugas, o paskui ir daugiau. Žinau tokius, - nusijuokė Eliotas.
- Baik gal ką. Nieko nežinai, tai ir nieko nesakyk.
- Šiaip norėčiau su juo susipažinti...
- Pasvajok ir praeis. Kaip tau su Džese?
- Kaip visada. Norim į Europą, o negalim...
- Aišku... Na aš ir čia nenoriu būti.
- Kodėl?
- Noriu į Braziliją... Nes tiesiog noriu.
Mums bekalbant laikrodis pradėjo mušti aštuonias valandas.
- Nu gerai, varau pavalgyti.
- Ok, - atsakė Eliotas.
Kol ieškojau ko nors skanaus šaldytuve, į virtuvę įėjo mama.
- Nieko dabar nevalgyk. Eik rengtis, važiuosim į vakarėlį.
- Bet, mama, aš..
- Eini rengtis tą žalsvą naują suknelę, kuri yra pakabinta mano kambaryje ir viskas. Daugiau jokių kalbų.
- Už kiek laiko?
- DABAR!!!
Koks puikus pasisveikinimas. Nemačiau jos visą dieną ir dar net "Labas" nesugeba ištarti. Su tokiomis mintimis nuėjau į kambarį, pagriebiau tą suknelę ir nulėkiau į savo kambarį.
***
- Oho, kaip gražiai gražiai atrodai, Ami, - visi vakarėlyje mane tik ir gyrė. - Tau taip tinka ši suknelė.
- Ačiū.
Na gerai bent jau, kad pavalgiau. O šiaip sėdėjau prie staliuko su mama ir klausiausi tų tuščių plepalų apie makiažą, vyrus ir taip toliau.
- Tu tai tikrai gerą susižvejosi, - tarė man kažkokia Luisa Garvord. - Su tokia išvaizda turtus susidėsi.
Kaip man bloga nuo tokių kalbų!!! Negi tik piniginės storis svarbiausias šiame pasaulyje!!! Nebuvo man ką atsakyti tokiai materialisei, tad tiesiog nusišypsojau ir tiek. Netrukus atėjo ir Eliotas su Džese. Na bent jau jie pasilinksmins. O dar vėliau atėjo ir tėtis. Na visi pradėjo kalbėti apie verslus, tad man pasidarė dar blogiau, ypač kai visa salė pritvinko tokių žmonių. Išėjau pasivaikščioti į kavinės sodelį. Ir už ką man toks gyvenimas??? Kaip gali kiti paaugliai taip linksintis?? Gal man kas nors negerai.... Juk ir aš turėčiau ten su jais sėdėti. laižytis ir rūkyti žolę, o slapta uostyti tarkim kokainą. Bet nuo viso to bloga.
Įkvėpus tyro oro teko grįžti į vidų ir toliau vaidinti, kad man ten be galo įdomu. Kai įėjau šoko labai daug žmonių, tad galėjau nors kiek daugiau pasimėgauti vienatve. Tačiau neilgai... Netrukus prie manęs priėjo kažkoks vaikinas. Na ne kažkoks. Tai Robertas Tanaka, dar vienas turčių vaikelis.
- Sveika, gal norėtum pašokti?
- Nemanau...
- Sutik, mergyt, - Vėl tas Luisos balsas.
- Na gerai.
Nežinau kaip kiti šokant gali ką nors jausti, nes aš tik judėjau ir tiek, o jausmų nebuvo. Staiga pradėjo groti lėta daina. Kaip tokių nemėgstu!!! Robertas prisitraukė mane arčiau.
- Gal jau užteks, - tariau.
- Ne.-Tarė jis ir apkabinęs mane, pradėjo meilintis ir pradėjo bučiuoti.
Bandžiau priešintis, bet negalėjau. Tas bjaurybė už mane daug stipresnis ir tvirtai mane laikė. O svarbiausia negalėjau kelti skandalų, nes mamai vėl reputaciją sugadinčiau, o jei jį su trenksmu atstumčiau, mama sakytų "Juk tai tik vaikiškas bučinys. Nieko čia baisaus".
- Gal kur nueikime? - atsiplėšęs nuo mano lūpų tarė jis.
- Ne.
Galutinai ištrūkau iš jo glėbio ir nuėjau į tualetą. Tikiuosi niekas mūsų nenufotografavo. taip ir prasedėjau ten kabinoje, ant unitazo, kol sulaukiau vakarėlio pabaigos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą