- Jūs pirmos, - tarė Martynas.
- Noriu spagečų ir įvairių vaisių sulčių, - pati pirma užsisakė Elė.
- A... Norėčiau kiaulienos kepsnio. Tik prašyčiau į salotas nedėti pomidorų.
- O atsigerti?
- Taip pat sulčių.
- Man tą patį.
Kai visi užsisakėme tai ko norėjome ir laukėme pietų, aptarinėjome atrakcionus. Parodžiau jiems visas nuotraukas, kurias šiandien padariau.
- Na tai kur eisime rytoj? - paklausė Elė.
- Net nežinau. Man nesvarbu kur, tik svarbu, kad su jumis, - atsakiau.
- Gal žinai kokį ežerą kur netoliese ar ką?
- Ne. Vienintelė vieta, kur galime pasimaudyti yra baseinas.
- Tai ok. Varom ten, - nudžiugo Martynas. - Taip pasiilgau maudynių, kad tiks ir baseinas.
- Susitinkam tokiu pačiu laiku toje pačioje vietoje? - paklausiau.
- Tai taip.
- Oho.. Kiek daug spagečių!!! - nustebau, kai pamačiau padavėjos nešamus spagečius ir gėrimus.
Po kurio laiko ir mes gavom savo kepsnius. Kol valgėme visi tylėjome, nes buvo taip skanu...
- Tai dabar eisime pas mane? Labai noriu jums parodyti staigmeną.
- Atleisk, Ami, bet aš negaliu. Užsirašiau į tokias ekologijos paskaitas ir jos man prasidės už..., - Elė pasižiūrėjo į restorano laikrodį, kabantį ant sienos. - O, Dieve!! Už puse valandos. Tikrai atsiprašau, bet aš labai noriu ten nueiti, susitiksime ryt.
- Na ką padarysi. Vis tiek tu pamatysi kada nors tą staigmeną, - nusišypsojau.
Po kelių minučių Elė išėjo ir restorano, o mes su Marčiu palaukėme sąskaitos.
- Tai kokia ta staigmena? - su dideliu nekantrumu veide paklausė jis, kai ėjome pas mane.
- Pamatysi.
- Pasiilgau jau namų. Pasiilgau tos tikros gamtos, vandens, krioklių, gyvūnų garsų, vietinių kalbų, jų juoko. O ypač lietaus. - netikėtai kalbą nukreipė Martis.
- Net neįsivaizduoju apie ką tu taip kalbi, nes visų pirma aš nieko panašaus nejaučiu savo namams, antra mes beveik iš skirtingų pasaulių. Aš kaip tik norėčiau iš čia ištrūkti.
- Na, bet tu tą ilgesį nuslopini. Man taip daug linksmiau ir geriau. Kaip norėčiau, kad ta savaitė truktų kuo ilgiau, o pažiūrėk jau netrukus baigsis viena diena.
- Atsimeni ką susitarėme? Neliūdėti ir apie tą savaitę galvoti su džiugiomis mintimis, o ne skaudžiais prisiminimais.
- Taip. Viską pradėjau gadinti. Na, o kokią muziką tu klausai? - vėl jis nukreipė kalbą, tačiau šį kartą tinkama linkme.
Eidami vis kalbėjomės apie muziką. Jis nežinojo daugelio mano mėgstamų dainininkų, o aš jo ir tai turbūt patvirtina, kad mes mes iš kitokių pasaulių. Mat Brazilijoje jie klauso visai kitos muzikos. Nei nepastebėjome kaip greitai priėjome mano namus.
- O tavai tėvai nieko nesakys, kad parsivedei beveik nepažįstamą žmogų? - kai rakinau duis tarė jis.
- Tu manai kad jie namie? Kaip visada jie labai užsiėmę ir nieko nepastebi, ką aš darau, tad nėra ko nervintis. O brolis tikriausiai vėl su ta Džese lanksto.
- Turi brolį?
- Jo. Vėliau galėsiu apie jį papasakoti.
***
- OMG!!! Kokios nuotraukos! - tarė Martynas, kai sėdėjome mano kambaryje ir parodžiau jam tą staigmeną.
- Man jos labai brangios. Juk tai įamžinta mūsų pažinties diena.
- Jos viską taip tiksliai atspindi.
- Kai grįši namo būtinai parodyk Elei.
- Tu jas atiduodi?
- O tu manai, kad aš neturiu kopijų? Žinai dar turiu ką tau parodyti. Ir tu pirmas, kuris pamatys tai.
- Kas tai??
- Eine.
Paėmiau jį už rankos ir pradėjau eiti link savo studijos. Nieko nebesupatau, ką darau. Juk tai mano paslaptis, tačiau nežmoniškai norėjau pasidalinti dalimi savęs.
- Vedi mane į drabužinę?
- Ne.
Kai sustojome prie durų paėmiau už knygų lentynos paslėptą raktą ir atrakinau duris. Aš dar turėjau laiko apsigalvoti, tačiau ne. Protas man rėkte rėkė, kad nerodučiau savo brangiausios vietos žmogui, kurio nepažįstu, o širdis man liepė dalintis viskuoi, ką turiu. Ir širdis nugalėjo.
- Štai. Mes jau čia.
- Čia ne drabužinė...
- Čia mano studija, kur gaminu nuotraukas.
- Super. Kaip čia jauku ir gera. O čia tavo nuotraukos?
- Taip. Bet geriau nežiūrėk. Nekaip atrodžiau maža.
Tačiau jis vis tiek žiūrėjo visas nuotraukas, kurias tik matė.
- Ne. Tu ne tik dabar graži, bet visada tu buvai labai graži. Tik...
- Tik?
- Kur jau esi vyresnė atsispindi tavo siela. Aiškiai matosi, kad tavo linksmumas ten buvo tik kaulė.
- O tai ne. - tariau kiek ironiškai. - Juk sakiau, kad jaučiuosi čia Į K A L I N T A.
Toliau mes sėdėjome studijoje ant žemės ir kalbėjomės. Daug kalbėjomės. Ir ne šiaip apie banalias ar ten materialias temas. O apie gyvenimą. Ir iš šio pokalbio aš supratau, kad daug ko nežinau apie gyvenimą. O ypač apie jo prasmę. Net pati nusistebėjau, kad į daugelį klausimų atsakiau nežinau. Nors... Juk vis dėl ti man tik penkiolika ir dar turiu laiko suprasti kas ir kaip. Ir tikrai vyliuosi, kad sužinosiu, kodėl aš čia gyvenu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą