- Mam, baik depresuoti. Juk nepirmas kartas. Dažnai grįžtu ir vėliau. Ko čia jaudiniesi? - bandė nuraminti mamą Eliotas.
- Tu tai tu, bet Amelija??? Nenoriu, kad ji vaikščiotų dar į klubus. Kaip ir tu, ji galės tik nuo šešiolikos.
- Atsiprašau, mama. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. - tariau.
- Gerai gerai. Gal kiek ir pasikarščiavau. Tik nenoriu, kad ir jūs pradėtumėte taip dingti po kelias dienas kaip Sara. Jai jau jokios bausmės nebepadeda. Mama jos tik ir važiuoja į areštines mokėti už ją užstato.
- Jai taip blogai?, - nustebau.
- Na pora kartų pagavo apsvaigusią nežinia nuo ko. Mama neleido jai daryti kažkodėl jokių tyrimų, kad sužinotų nuo ko.
- Na gerai, mes jau einam miegoti.
- Gerai, vaikučiai. Saldžių sapnų.
Visi išsiskirstėme į savo kambarius. Kai prausiausi galvojau kaip vėl atgauti mamos pasitikėjimą, kad leistu mus į Braziliją. Tačiau nieko. Kai nusimaudžiau galva buvo tuščia tuščia. Nieko negalėjau sugalvoti. Tačiau miegas visai neėmė. Pasiėmiau muzikos grotuvą, patogiai įsitaisiau lovoje ir įsijungusi muziką pradėjau skaityti knygą. Nė nepajutau kaip galva apsunko ir aš nugrimzdau į gilų miegą.
***
Medžiai. Daug žalumos. O kaip girda paukščiai!!! Netoliese girdisi kaip beždžionės kalbasi tarpusavyje, o toliau, upėje, vis kažkas kliunkteli į vandenį. Tai žuvys šokinėja. O kiek gėlių!! Niekada tiek nemačiau. Geltona, raudona, mėlyna!!! Pakeliu akis į dangų ir žiūriu į jį. Dangus toks skaistus. Visai kitoks nei Niujorko dangus. Čia mano namai!!
Kažkas sukutena pilvą ir aš ruošiuosi jį pasikasyti. tačiau vos tik priartinu ranką prie jo, nuskrenda drugelis. Koks jis gražus!!! Net nėra žodžių apsakyti tam grožiui. Yra tik akys, kad galėtum jį pamatyti. Kai pasikasau pilvą atsigulu ant antklodės ir pasirąžau. Kaip čia gera. Noriu čia likti amžinai.
Reikia pjusti tikrą vandelį be jokių chemikalų. Patį tyriausią vandlį. Atsikeliu ir artėju link upės. Eiri be galo sunku, nes mane svaigina vandens ir žolės kvapas. Atrodo imsiu ir nugriusiu.
- Myliu tave.... Myliu. Aš tave myliu...
Mano ausį pasiekia patys maloniausi žodžiai pasaulyje. Dabar tai tikrai nuo silpnumo nugriūsiu.
Tačiau netikėtai, netoli mano kojų prašliaužia gyvatė. Didelė ir...didelė. Aš sustojau netekusi žado ir pradėjau gaudyti orą, nes iš baimės man jo pritrūko. Kai gyvatė dingo, vėl išgirdau žodžius:
- Pamiršk mane... Tu mane pamirši ir toliau gyvensi. Tai ne pasaulio pabaiga.
Tas pats tobulas balsas. Tik šį kartą žodžiai mane įbaugina ir aš pradedu bėgti. Nežinau kur.. Bet kur. Bet kad tik toliau nuo tų žodžių....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą