- Amelija, kas tau darosi? Tu jau visą savaitę sėdi namuose, nieko neveiki! Net nebefotografuoji? Kas vyksta?, - štai kokiais žodžiais prasidėjo pirmadienis.
- Nieko, mama. Tiesiog man patinka būti vienai.
- Tai kur tavo draugės? Nejaugi su visomis susipykai?
- O kam man jos? - tai ištarti buvo sunku, tačiau pavyko.
- Kaip "Tai kam"? Kad šiandien tu man išeitum į lauką. Supratai? Gana tau čia sėdėti!!!
- Mhm...
- Ir dar... Išsirink kokią stovyklą. Reikia, kad nurimtų visi tie skandalai.
- Aišku, gerai.
Nenorom, šiaip ne taip susiruošiau per valandą ir išėjau. Vos tik atidariau lauko duris į mane trenkė staigus vėjo gūsis, nuo kurio aš apsvaigau ir vos nenugriuvau. Gal ir reikėjo man kur nors išeiti, nors ir nebuvo kur. Tad tradiciškai pasukau to parkelio, kuriame kadaise fotografavau, link. Tačiau ten nuėjusi išvydau kai ką neįtikėtino. Tai jis. jis! Aukštas, įdegęs, bet ne per daug... Manyje vėl sukunkuliavo visi jausmai. Ką daryti? Pažvelgiau tiesiai į jį ir mūsų žvilgsniai netikėtai susitiko. "Amelija! Ką tu darai?!!! Šaltakraujiškumas, racionalumas. Nagi, nepasiduok, nes paskui vėl reikės nusivilti". Sukaupiau visas savo jėgas ir atsitraukiau. Tiesiog pasukau atgal.
- Amelija! Palauk!
To tai nesitikėjau. Tai jis mane kvietė? Išsigandusi aš tik paspartinau žingsnį. Apsimečiau, kad Amelija, tai ne aš. Tačiau netrukus ant savo peties pajutau ranką ir aš sustojau.
- Labai atsiprašau, kad tave susiradau tik dabar. Tiesiog aš nepajėgiau... Taip pat atsiprašau ir ž Elę. Ji mano sesuo. Ji gailisi, kad tą vakarą pabėgo iš bibliotekos.
Neturėjau, ką sakyti. Tiesiog stovėjau be žado ir viskas.
- Beje, aš - Martynas. Gal eime atsisėsti ant suoliuko?
Aš net neatsakiau, o jis nusivedė ir pasodino mane ant suoliuko. Pats atsisėdo šalia ir tarsi kažko laukė, tačiau nesulaukė, nes aš tylėjau ir mąsčiau, kodėl jis taip dabar elgiasi. juk turėtų manęs nemėgti. Ir kuo toliau, tuo labiau mano jausmai atgijo, tarsi manyje įsižiebusi kokia ugnelė tirpdo ledą. Ir tada aš pravirkau. Verkiau minutę, dvi ir nė nejaučiau, kad kada nors tai baigsis.
- Tik neverk. jei tai dėl mūsų, tai labai atsiprašau.
- Kodėl? Kodėl jūs manęs neiškojote? Juk visiems čia aišku, kas aš esu, - tariau pro ašaras.
- Na. Visų pirma mes čia nevietiniai. Mes atvykome čia iš Brazilijos.
- O kam jums į tą sušiktą Niujorką?
- Čia gyvena mano mama. Tėvai išsiskyrė prieš dešimt metų, nes mama negalėjo pakęsti gyvenimo džiunglėse. O tėtis nenorėjo palikti namų. tai dabar kiekvienais metai atvažiuoju jos aplankyti.
- Bet čia ne atsakymas į mano klausimą.
- Kai pamatėme tave pirmą kartą nustebome. Tu visai kitokia nei kiti niujorkiečiai. Atrrodai tarsi būtum įstrigusi į narvelį.
Aš nusivaliau ašaras. Jau pasidarė įdomu. Kiek jis gali pasakyti iš mano veido!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą