8. Antra diena (1dalis)

Jau pusė devynių ryto ir kaip ir vakar bėgioju rytinį krosą, tačiau šį kartą lieju ne energiją, o pyktį. Pirmiausia labai prastai miegojau po to vakarėlio, ir tikrai skaudėjo sėdimąją, kai nemažai valandų prabuvau pasislėpusi tualete. Antra, šiandien mama reiškė priekaištaus, dėl mano vakarykščio dingimo. Ir svarbiausia, kad kai šiandien nulipau į apačią ir pamačiau laikraštį, vos negavau šoko. Ten puikavosi mano ir to Roberto nuotrauka. Negana to, mes bučiavomės. Aš taip įsiutau, kad nebeturėjau kur dėtis.
Tai dabar ir bėgioju galvodama, ar dar ateis Elė su Martynu, kai pamatys tą nuotrauką. Turbūt pagalvos, kad aš kokia... kokia paleistuvė ar kas. Tikrai labai jaudinausi, nes nenoriu, kad subirėtų visos šios savaitės svajonės.
Po pusvalandžio grįžau namo. Dar turiu nusiprausti, pavalgyti. Kai tai atlikau, nuėjau į savo kambarį krautis daiktų šiais dienai: fotoaparatas, maudymosi kostiumėlis, rankšluostį, dušo žėlė, šampūnas ir t.t. Kai jau ruošiausi išeiti iš kambario, į jį įžengė Eliotas:
- Tai jau nebesuprantu, kuris tavo vaikinas. Ar tas, kur vakar mačiau, ar Robis?
- Nei vienas.
- Netikiu. Jeigu tas įdegęs gražuoliukas, tai pasakyk kas jis arba kas jo tėvai, kad žinočiau. O jei tas kitas... tai geriau neprasidėk su juo. Robertas laksto su visom iš eilės.
- Manai aš nežinau?
- Na nuotrauka sako visai ką kita.
- Kaip čia mūsų rato žmonių supratimu pasakius? Tokie bučiniai nieko nereiškia.
- O aš žinau, kad tu esi normali, ne tokia kaip Robertas ar dabar jau Sara ir kad tau tai nėra tik šiaip "bučkis".
- Wow. Nuo kada tu taip puikiai mane pažįsti?
- Visada pažinojau, tik niekada to nerodžiau.
- Na gerai, aš jau turiu eiti. Ir palik mane ramybėje su tais savo vaikinais. NETURIU AŠ JŲ.
- Ok.

***

- Labas, - tarė Martis.

Man pamačius juos ir išgirdus jo balsą, tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Aš jų nepraradau!!!!

- Laba, - ir visi apsikabinome.

- Tai einam, - nekantrumu degė Elė.

- Aišku.

Ėjome pėsčiomis, tad vietoje buvom po kokių keturiasdešimt minučių. Susimokėjome už bilietus ir ėjome į persirengimo kambarius. Martynas nuėjo į vyrų, mes į moterų persirengimo kambarius. Kai rengėmės kostiumėlius Elė manęs paklausė:

- Tai ten tavo vaikinas?

- Kur? - Pradžioje visiškai nesigaudžiau apie ką ji kalba.

- Tas su kuriuo bučiavaisi.

- Aiii... Tas... Ne, jis ne mano vaikinas.

- Tai kodėl bučiavaisi? - tiesiai šviesiai paklausė ji.

- Nes, kitiems tai priimtina. Ir kad ir kaip stengiausi ištrūkti iš jo, nepavyko, nes jis stipresnis.

- Vadinasi...

- Vadinasi tai vyko per prievartą.

- Tai ko nerėkei ar panašiai ko nors nedarei?

- Todėl, kad visi mane palaikytų pamišėle. Be to, nebenorėjau užkrauti mamai daugiau bėdos.

- Na ir keistas tas turčių pasaulis.

- Taip. Niekaip nesuprantu, kaip kiti trokšta papulti į mūsų tarpą.

- Aš nenoriu, - nusišypsojo ji.

- Ir nenorėk. Tu net nežinau, kaip aš noriu i čia ištrūkti.

- Žinau. Aš irgi noriu iš čia lėkti kuo greičiau namo. Na bet tu paskaidrini tas dienas.

Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Kai susitvarkėme, išėjome į salę, kur buvo daugybė vandens pramogų...