Nubudau nuo didelio šalčio. Drebėjau kaip nežinia kas. Nejaučiau savo kojų. Kas per nesąmonės! Juk vasara ir turi būti šilta! Nuėjau prie stalčiaus, pasiėmiau vilnones kojines ir užsimoviau jas. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad už lango dar tik švinta. Tai kiek gi valandų?? Pasukau galvą į laikrodį kabantį ant sienos. Dar tik penkios ryto. Reikia dar pamiegoti. Nubėgau į savo lovą, užsiklojau ne tik kaldra, bet ir antklode, kad tik šilčiau būtų. bandžiau užmigti. Tačiau negalėjau. Miegas manęs visai neėmė. Be to, šviesa man visada trukdo. O dar tas sapnas... Koks jis keistas. Nenoriu daugiu to sapno nė prisiminti. Bet tas balsas... Jis toks panašus į Martyno. Aj nesąmonė kažkokia. Pasiėmiau ausines, ir įsijungiau muziką, kad nors kiek išmuštų tas blogas mintis iš galvos.
Taip ir nebeužmigau. Tik snaudžiau. Kitaip sakant apsimečiau, kad miegu. Visą laiką girdėjau, kas dedasi namuose. Taip ir pragulėjau iki septynių. Tuomet pasiėmiau knygą. Paskaitysiu. Netrukus kažkas pravėrė duris:
- nemiegi, Amelija? - paklausė mama.
- Ne.
- Tai ko gi? Dar tik po ...
- Žinau kiek valandų, - atsakiau.
- Tai dar pabandyk pamiegoti.
- Negaliu. O ką tu čia veiki?
- Atėjau pasižiūrėti. Ir taip retai jus matau. Tai bent jau pažiūriu į jus miegančius. Man taip ramiau, nes tada atrodote saugūs, ir kad jums nieko netrūksta.
- Aišku. Mam, aš dėl stovyklos noriu paklausti.
- Jau išsirinkai?
- Ne. Bet noriu kai ką pasiūlyti.
- Na, sakyk.
- Jeigu aš, Eliotas ir Džesė važiuotumėme į Braziliją?
- Kur? Kur?
- Į Braziliją, - jau pradėjau gailėtis, kad ėmiausi šio reikalo.
- Tai jis ne į Europą nori?
- mes visi kartu norime Į Braziliją.
- Jokiu būdu. Negaliu aš tavo broliui užkrauti atsakomybės už tave.
- Ir nereikia. Ten yra toks mažas kurortinis miestelis. Ir ten nėra jokių pavojų. Juk kaip gera būtų pabūti gamtoje.
- Net nežinau...
- Prašau. Visiems ši mintis labai patinka. Tiesiog gulėsime prie baseino, deginsimės ir gerėsimės gamta.
- Pagalvosiu. Dabar aš turiu eiti į darbą.
- Ok, bet iki penktadienio apsispręsk. Gerai?
- O kam ?
- Kitą pirmadienį jau norėtumėme išskristi.
- Gerai. Pasitarsiu su tėčiu.
- Iki..
Netrukus aš vėl likau viena su knyga. Bet neką tesuspėjau paskaityti, nes jau ir aštuonios atėjo. iššokau iš lovos, apsiprausiau, apsimoviau timpas, apsivilkau ilgą maikę ir užsimoviau sportbačius. Išlėkiau į kiemą. Šį kartą išbandysiu kitą maršrutą. Tad pasukau visai į kitą pusę nei praeitus kartus. Mane taip ramino tas vėjas, pučiantis man į veidą, kad net pamiršau, ką sapnavau. Na nevisai. Prisiminiau tik tai, kad viskas buvo miške ir tą keistą jausmą. Tačiau įvykių niekaip nebegalėjau sudėlioti.
- labas, Ami! - kažkas pasisveikono.
- Labas..., - tariau atsargiai, bet kai atsisukau išvydau Martyną. - Kaip čia atsidūrei? - paklausiau.
- Bėgioju.
- Oooo.. Aš ir.. Tai gal kartu bėgam.
- Ok.
Ir pasileidom bėgti toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą