- Tuomet aš supratau, kad noriu tave dažniau matyti, - tęsė jis. - Galvojau, kad mes visi būtumėme geri draugai. Tačiau vis dėl to nusprendžiau, kad geriau mums nedraugauti, nes būsiu čia labai trumpai. Tik mėnesį. Tiesiog nenorėjau per daug prisirišti, kad paskui nebūtų skaudžių išsiskyrimų. Tad nusprendėme tavęs neieškoti.
- Bet gi būtumėme galėję susirašinėti laiškais!
- Neįmanoma. Brazilijoje mes gyvename mažame kaimelyje, kuris nėra net pažymėtas jokiame žemėlapyje.
- O aš ieškojau jūsų visą laiką, išskyrus paskutinę savaitę.
- Labai atsiprašau. Negalvojau, kad tau bus taip sunku. Tą vakarą, kai Elė pamatė tave bibliotekoje, ji buvo supykusi, nes galvojo, kad tu materialistė... Lygiai kaip mūsų mama.
- Tikriausiai jūs abu taip galvojate.
- Na aš jau visą savaitę, kiekvieną dieną čia ateinu ir laukiu tavęs. Numaniau kaip tau sunku nuo visų tų skandalų. ir kai tave šiandien pamačiau, supratau, kad nuojauta man nemelavo.
Staiga visa ta situacija man pasidarė tokia juokinga. Supratau, kad viskas čia taip paprasta ir nesudėtinga. Tačiau žmonės.. Tos mąstančios būtybės viską sugeba apsunkinti. O tada atrodo, kad tai kas yra įmanoma yra neįmanoma. Juk Martynas nuo pat pradžių galėjo neapsunkinti tos situacijos. O ir aš ne ką geriau elgiausi paskutinę savaitę. Kaip sakant "Nėra padėties be išeities".
- Na tuomet mums liko tik savaitė būti kartu. Tad praleiskime ją kuo geriau. Geriau pasidžiaugti nors tiek laiko, negu niekada.
- Gerai. Tada sutarta. Bet mes dar Niujorke būsime dvi savaites.
- Užtai aš būsiu vieną. Mama liepė išsirinkti stovyklą vasarai. Tad čia dar būsiu tik vieną savaitę.
- Na ką padarysi. Praleiskime ją taip, kad neišnyktų iš mūsų atminties. NIEKADA.
- Ok.
Man grįžo tas jausmas! Grįžo! Aš vėl jaučiu laimę: tokią kokios dar niekada nejaučiau. Aš tokia laiminga, kupina ryžto, entuziazmo. Mano pasaulyje išsisklaidė visas rūkas ir dabar širdyje patekėjo skaisti saulė! Pažvelgiau tolyn ir be jokių nuoskaudų prisiminiau lietų. Tą gražią dieną. Aš jau nebe viena!
Staiga tolumoje pamačiau fotoaparatų blykstes. O ne! Žurnalistai. Jie jau artėjo link manęs.
- Kaip jie sužinojo, kad aš čia! - sušukau Martynui ir parodžiau į žurnalistus.
- O ne... Ką darysim?
- Kur mano akiniai?
- Ant galvos!
- Ok, gerai. Einam iš čia greičiau.
O kur? Jie juk seks mus!
- Kur kur? Į biblioteką. ten puiki slėptuvė! Mat gi ten negalima filmuoti, drumsti ramybės.
- tai štai kodėl tu tą dieną nulėkei ten!
- Taip. O dabar einam.
Čiupau Martyną už rankos ir nutempiau prie gatvės.
- Taksi!
Įsėdome į taksi ir paprašėme, kad mus nuvežtų į artimiausią biblioteką.
- Dar niekada nebuvo taip linksma bėgti nuo žurnalistų, - tariau ir pratrūkome juoktis.
gal iš šono ir atrodo, kad čia nėra ko juoktis, tačiau ta laimė, optimizmas neatpažįstamai mane pakeitė. Bibliotekoje taip pat buvo smagu. Sužinojau, kad Martynas labai mėgsta skaityti. Tačiau jis skaito senas, laiko patikrintas knygas, o ne tokias kaip aš.
- O kaip tau mokykloje egzaminai? Juk išvažiavote savaitę prieš baigimą. - paklausiau.
- Juk gyvenu paprastame kaimelyje. netoliese yra kurortinis miestelis, tai ten ir lankau mokyklą, susitarėme mokslo metus baigti anksčiau.
- Tu taip nuoširdžiai kalbi apie savo namus. Toks jausmas, kad ten rojus!
- O taip... Ten mano namai ir aš jų niekada nepaliksiu. Nebent...
- Nebent?
- Nebent... Na jei sutikčiau žmogų dėl kurios verta palikti namus.
- O aš tai neko nelaukusi iš čia išvyksiu, kai tik galėsiu. Atvirkščiai nei tu, aš nekenčiu savo namų.
Prabuvę kokia valandą išėjome, tačiau ėjome pakampėmis, kad vėl nepradėtų persekioti. Ėjome link mano namų ir planavome rytdieną.
- Susitikime ryte, kad daugiau laiko būtumėme kartu. Ok?
- Tai aišku, ateisiu prie tavo namų apie vienuoliktą valandą. Gerai?
- Gal dešimtą?
- Dar geriau. Nusivesiu tave kur nors užkąsti.
- Ir dar tavęs laukia staigmena, - tariau.
- Kokia?
- Bus laikas ir pamatysi.
- Ok. Wow, čia tavo namai? - nustebo jis kai sustojome prie mano namų. - Kokie... Tokie dideli. Ir prabangūs.
- Prabangūs, bet nejaukūs.
- Na kaip ir viskas. Palydėjau.
- Mhmm. Na tai iki rytdienos.
- Iki.
Ir kai apsisukau eiti, jis mane apkabino. Tiesiog apkabino. jaučiau begalinį artumą ir šilumą. Buvo taip gera. Po kelių akimirkų mes kiekvienas ėjome savo keliais.
- Martynai! Gal ryt norės eiti ir Elė?
- Paklausiu.
- Tai gerai! Atia.
- Iki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą