- Jau grįžau!!! - Įlėkiau į namus visa uždususi nuo skubėjimo. Ir ne veltui. Laikrodis rodė lygiai aštuonias. Spėjau.
- Šaunuolė. Už poros valandų bus vakarėlis. tad eik ruoštis. Tavo kambary yra nauja suknelė, - tarė mama eidama pro šalį ir vėl dingo su savo darbais.
Nuėjusi į savo kambarį aš apstulbau. Prisipažinsiu, niekada per daug nesidomėjau kuo rengiuosi. Bet šita suknelė... Ji atkreipė net mano dėmesį. Pasirodo mama turi talentą.
Prieš mane, ant pakabos, kabojo nereali suknelė. Ji buvo tamsiai mėlyna. Tokia ryški, skaisti, spindinti. Priekyje buvo su gan gilia, trikampe iškirpte, o viršus, kur krūtinė buvo išpuoštas mažais blizgančiais karoliukais. Sidabras nuo šios vietos švietė iš tolo.. Pati suknelė nebuvo ten kokia ilga ir pūsta. Nuo liemens, su juodu plačiu diržu, kurio sagtis buvo sidabrinė, suknelė pradėjo platėti. Ji labai gražiai krito ir iš nugaros buvo labiau paklostuota. O šalia buvo tokios pat spalvos aukštakulniai, kurie blizgėjo taip pat, kaip ir suknelės viršus. Rankinukas pagamintas tuo pačiu principu.
Atsipeikėjusi, nulėkiau į vonios kambarį, pasikeičiau apatinius ir nuskubėjau vilktis suknelės. Negi aš taip atrodau?? Teko to paklausti savęs, kai pamačiau tą vaizdą veidrodyje. Ši suknelė tik dar labiau išryškino mano baltą odą. O plaukai taip derėjo. Na, juos dar reikėjo kiek pašukuoti, bet šiaip atrodė gerai. Tuomet apsiaviau aukštakulnius ir atsisėdau pailsėti. Netrukus kažkas pabeldė į mano kambario duris. Įėjo Eliotas:
- Ohoho, - išsižiojo jis. - Atrodai... nerealiai.
- Baik jau. Ko reikėjo??
- Ammm... Norėjau paklausti, kas eis su tavim į vakarėlį?
- Kaip tai kas. Tu su Džese ir tėvai.
- OMG. Negi nesakiau, kad reikia poros?
- Ne. Viskas tuomet aš neisiu.
- Eisi. Prisimink kelionę. Dabar reikia labai klausyti mamos. Tai ką darysi?
- Nežinau.
- Paskambink kokiems klasiokams. Arba aš kokiam draugui paskambinsiu. Su tavimi tikrai niekas neatsisakys eiti, - jis dar kartą nužiūrėjo mane nuo viršaus iki apačios.
- Ne. Klasiokams neskambinsiu.
- tai galvok greičiau, nes laikas bėga.
- Jei nesugalvosiu ko nors per pusvalandį, skambink kam tik nori. Ok?
- Gerai.
Netrukus Eliotas išėjo. O man liko galvoti, ką kviesti į vakarėlį. Tikrai nieko nesugalvosiu. teks eiti su kokiu brolio išrinktu idiotu, kuris visą vakarą norės mane bučiuoti ir grabalioti. Beveik kaip visada. O visi padoresni jau turi merginas. KĄ DARYTI??? Martynas. Ne.... Nors... Tai vienintelis tinkamas žmogus. Jis tikrai nesikabinės. Taip. Paskambinsiu jam.
- Alio?? - Netrukus išgirdau jo balsą.
- Labas. Ar būsi šį vakarą užsiėmęs?
- Na kaip ir ne.
- Tai gal tuomet gali man padaryti tokią paslaugėlę?
- Paslaugėlę?
- Taip. Sakiau šiandien, kad eisiu į tą kvailą vakarėlį. Ir matai, pasirodo, kad reikia su porom eiti. Na, ir aš neturiu. Tai sakau, kad gal tu galėtum...
- Ne, - pirmą kartą išgirdau griežtą Marčio balsą.
- Prašau... Jei tu nesutiksi, tada man išrinks Eliotas kokį berną. Tada turėsiu eiti su juo. O paskui tas bernas kabinėsis prie manęs trokšdamas tik vieno dalyko.
- Net nežinau, - atsiduso jis.
- Ar tu nori pamatyti ryt mane laikrašty su kokiu tipeliu, kuris mane bučiuoja? Man jau bloga nuo jų!!! Tu vienintelė viltis.
- Na.. Gerai. Ką man rengtis?
- Kostiumą. Jei turi. O jei ne, tai kokius marškinius ir kelnes, panašesnes į kostiumines.
- Ok, manau, kad ką nors rasiu. Kada man atvažiuoti?
- Kuo greičiau, tuo geriau. Kiek dabar yra valandų?
- Be penkiolikos devynios.
- Tai būk prieš dešimt.
- Ok. tada einu ruoštis.
- Iki.
- Iki.
Kai padėjau telefoną, aš iš laimės norėjau rėkti.
- Eliotai!!!, - sušukau per visą namą.
- Ką?!, - išgirdau atsakymą.
- Niekam neskambink!!
- Ok!! O aš jau buvau suteikęs vilčių vienam draugui!!!
Tada pasigirdo jo ir Džesės juokas. Vadinasi, ji jau atvažiavo. Netrukus atėjo mama:
- Taip ir maniau, kad ta suknelė sutverta tik tau, - mama didžiavosi savo darbu. - Ir tu mano dukra?? Kaip greitai užaugai. Atrodai taip nerealiai.
- Ačiū, mam. Be tavo suknelės to nebūtų.
- Na gerai. Jausmus padėkim į šalį. geriau pagalvokim, ką daryti su tavo plaukais.
- Nežinau.
Ji kiek pasklaidė mano plaukus ir ėmėsi darbo.
- O kad mano plaukai būtų tokie gražūs ir stori...
- Mhm, - negalėjau nieko pratarti, nes siaubingai pešė plaukus.
Nežinau, kiek laiko man taip tampė galvą, nes praradau laiko nuovoką, bet kai mama baigė, pamačiau, kad tai buvo vertą visų pešimų:
- Wow, - tik tiek tegalėjau pasakyti.
- Na gerai, aš einu. O tu gal pati pasidažysi. Daug nereikia. Net špakliaus gali nesidėti.
- Ok.
Kai ji išėjo, aš dar kartą apžiūrėjau savo šukuoseną. Gal taip ji ir atrodė paprasta.Į šoną supinta laisva kasa, tačiau ji buvo pavelta ir atrodė tokia pūsta. taip pat ji buvo ir pablizgina, o į plaukus dar įpinta mėlyna juostelė. Taip pat ir plaukai buvo papūsti. Tad atrodė viskas taip natūraliai pūsta.
Dažytis daug nereikėjo. Tik akis ir lūpas.
- Ami, jau eik žemyn. Tuoj važiuosim!!!
- Ok!!
Kai išėjau į koridorių ir pradėjau leistis laiptais, mane suėmė juokas kai pamačiau gan komišką vaizdą.
Džesė, mama, Eliotas, tėtis, atiidaręs lauko duris, tarp kuriį stovi Martynas - visi tik žiūrėjo į mane, išsižioję.
- OMG, tu nemelavai, Eliotai, - tylą nutraukė Džesė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą