- Ne, - atsakė Martis. - Palauksime mūsų tėčio. Jis nuveš mus visus. Kelionė labai ilga ir su taksi būtų žiauriai brangu. Be, neaišku, ar susitiktų važiuoti tokį atstumą.
- Nu gerai.
Ilgai laukti mums nereikėjo. Jau už kokių penkiolikos minučių dėjomės lagaminus į autobusiuką ir ruošėmės išvažiuoti.
- Vaikai, jei norit eikit į tualetus dabar, nes negreit sustosim, - tarė Marčio tėtis, Paulas.
- Tai pala, kiek mes laiko važiuosim? - pasiteiravo Džesė.
- Apie keturias valandas.
- OMG!! Nu ką, įsitaisykime patogiai.
O man nelabai rūpėjo kiek laiko važiuosim. Na aišku įdomu kaip ten, kas ten ir kur, bet tuo metu mane sužavėjo gamta, žmonės. Jie visi tokie ramūs, draugiški.. ir gražūs aišku. Čia niekas niekur neskuba. Visi mėgaujasi tik šia akimirka. Visi spinduliuoja ramybe ir atsipalaidavimu. Pagaliau aš ištrūkau iš savo narvelio!!! Nors ir trumpam...
Kelionė buvo visai sėkminga. Paulas mus nuvežė iki pat viešbučio. Martis su Ele turi važiuoti į tą savo kaimelį, o vėliau jie vėl atvažiuos.
Kai nuėjau į savo apartamentus, aš išsižiojau. Ir ką aš veiksiu tokio dydžio kambariuose? Didžiulė svetainė, vonia su džekuzi, miegamasis, balkonas. O kokie vaizdai per langą!!!! Arčiau matosi viešbučio valdos: baseinas, kiti pastatai. kavinės. O toliau yra miestelis O dar toliau - miškai... Dideli miškai... Amazonė.
Kai viską apžiūrėjau, į kambarį atnešė lagaminą. Nusprendžiau viską dabar išsikrauti, nes yra šiek tiek laiko. Susitvarkiusi, nulėkiau į kambarį truputį pagulėti, nes vis tik po kelionės buvau pavargusi.
***
- Renkis greičiau!!! - skubino mane Džesė. Prie jos jau buvo Elė.
- Ok, - atsakiau. Buvau ką tik nubudusi. Už lango jau tamsoka. Vadinasi ilgai miegojau. - Šalta lauke?
- Jau vėsoka, - atsakė Elė.
- O kur Eliotas su Marčiu?
- Jie jau laukia mūsų.
- Ok, - nulėkiau į spintą, kur jau spėjau išsikrauti savo drabužius.
Netrukus visi jau vaikščiojome miestelio gatvėmis.
- Einam į kokią kavinę? - pasiūlė Eliotas. - Noru paragauti vietinio maisto.
- Gerai, kaip tik žinau vieną gerą vietą.
- Ko užsisakysite? - paklausė padavėjas, kai atėjome į kavinę.
- Norėčiau braziliškos camaro sriubos, - užsisakiau.
- Einu į tuliką - tariau, kai visi laukėme patiekalų.
Atsistojau ir patraukiau link tualetų. Kai netikėtai atsitrenkiau į kažkokį vaikinuką. Matosi, kad jis irgi nėra vietinis.
- Atsiprašau, - tariau ir jau ruošiausi eiti toliau, bet jis mane sustabdė.
- Tu man kažkur matyta.
- Kažin kur nusišypsojau.
- Juk tu Emers! - sušuko jis.
- O maniau, kad niekas manęs čia nepažino, - nusiminiau. Klausyk aš noriu čia ramiai paatostogauti, tai niekam nesakyk, kad aš čia, nes kitaip...
- Kas kitaip, - nepažįstamasis priartėjo prie manęs dar arčiau.
- Nes kitaip aš tau irgi sušiksiu tavo buvimą Brazilijoje ir...
- Ššš... - jis priėjo dar arčiau. - Sutarkim, kad aš nieko nesakysiu, jeigu...
- Jeigu?
- Sutiksi su manimi pavakarieniauti.
- Ką!!! Ar tau galvoj negerai?
- Viskas man gerai. Negerai būtų, jei taip lengvai paleisčiau tokią gražuolę iš rankų, - jis pradėjo glostyti mano plaukus.
- Ne.
- Taip.
- Ne.
- O aš sakau taip.
- NE NE NE ir viskas.
- Nu gerai, pagalvok... Rytoj aštuntą vakare lauksiu tavęs viešbučio restorane. Jei tavęs nebus, tai aš vis tiek tave susirasiu.
- Pasvajok, - nustūmiau jį nuo savęs ir grįžau prie staliuko. Net pamiršau tualetą.
Nejaugi ir čia aš negalėsiu ramiai pabūti?
- o štai kur tu!! - pasitiko mane Džesės balsas. - galvojom, kur tu pradingai.
- viskas gerai. O jau valgyt atnešė!!!
- Žiauriai skanu. Eikim čia dažniau, - pagyrė Eliotas.
Visi tik bendravo išskyrus mane.Aš tik sėdėjau ir valgiau savo sriubą. Vis galvojau apie tą asilą. Negi jis neturi nei kiek savigarbos!!! Eit rytoj, ar ne?
- Ami? Kas tau yra? - paklausė Elė. Visi sužiuro į mane.
- Aj nieko. Tiesiog esu labai pavargusi.
Po šių žodžių pamačiau iš kavinės išeinantį tą berną. Ir jis mane pamatė. Dar net mirktelėjo. Lygtai manęs nešantažuotų ir viskas būtų gerai. Aš į jį pažiūrėjau tik pykčio ir pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu ir nusisukau į draugus. Tada pagalvojau. Kodėl man kažkoks gaidys turi gadinti visas atostogas, o ypač sušikti pirmą dieną. Na jau ne. Aš jam to neleisiu. Ryt nueisiu į tą restoraną, viską jam išrėšiu ir viskas. Juk aš čia atvykau ne tam, kad mane nervintų kas nors, o tam kad pabūčiau su draugais ir pailsėčiau.
- Tai gal pavalgom ir einam į namus pailsėti? - paklausė Eliotas.
- Ne!! - sušukau.
- Bet gi pati ką tik sakei, kad...
- Taigi tai pirma diena ir reikia ją praleisti nerealiai!
- Pritariu, - sutiko Martis.
- Taip. Galėsim jums aprodyti visą miestelį, - tarė Elė.
- Oky, - prisidėjo ir Džesė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą