- Viskas gerai, - Martis mane apkabino.
- Kad ir su kuo eičiau, pasirodo, šlykščių bernų neišvengsiu.
- Tai gal jau einam iš čia?
- Aišku, kas taip. Čia daugiau nenoriu praleisti nei minutės, - ir pasukome mano namų link.
- Aš tave dar susirasiu. Patikėk. - iš tolo atsklido įsiutusio Robio balsas.
- Užsikišk,- atgal atrėkė Martis.
- Ir tu, Amelija, kažkada vis tiek man paklusi.
- Tavo sapnuose gal, - atsikirtau.
Dar girdėjome kaip jį draugai nusitempė atgal į klubą. Ir kaip jis aiškino, kad visko taip nepaliks. Bet toliau už posūkio jau buvo ramu. Nors neilgai. Po kokių gerų penkių minučių išgirdome kažką verkiančią. Sara? Tai buvo lyg ir jos balsas. Sustojau:
- Marti, pažiūrėkim, kas čia verkia, - tariau išsigandusi.
- Gerai.
Buvau teisi, už poros medžių, ant suoliuko sėdėjo Sara, susirietusi į kamuoliuką. Ji žiauriai verkė.
- Labas, kas tau atsitiko, - paklausiau jos, stengdamasi likti šalta. Juk ji taip su manimi pasielgė...
- Atstok, tavo priekaištų man mažiausiai reikia.
- Taigi pasakyk.
- Viskas per Kloją ir Albertą. Jie.. jie .. jie.. Negaliu sakyti, - ji dar labiau pratrūko verkti.
Taip, tai tie patus, dėl kurių Sara mane išdavė.
- Einam, - tariau. - Iškviesim taksi, kad galėtum parvažiuoti namo.
- To mažiausiai noriu. Ką pasakys mama.
- Nieko ji nesakys. Tik džiaugsis, kad tu pagaliau grįžai.
- Na, gerai.
- Marti, gal gali iškviesti taksi?
- Gerai, ir jis pasitraukė kiek atokiau.
- Kas jis? - paklausė Sara.
- Nesvarbu. Nebe tau žinoti.
- Aišku, - tarė ji nusiminusiu balsu.
Tuomet visi trys sėdėjome tyloje laukdami taksi. Aš tikrai nenorėjau kalbėtis su Sara. Ir iš viso aš jai padedu tik dėl to, kad jos mama taip nesijaudintų. Man ji - niekas.
- Nesupažindinsi mūsų? - dar kartą Sara pabandė pradėti pokalbį.
- Ne, - atsakiau.
Po kokių penkių minučių atvažiavo taksi. Įsodinau ten Sarą ir daviau pinigų, kad galėtų susimokėti.
- Ami? - nedrąsiai kreipėsi ji.
- Ką?
- Leisk man viską paaiškinti. Labai..
- Viskas. Mes ne draugės. Pati tuo pasirūpinai.
- Bet..
- Viso, - atsisveikinau ir užtrenkiau automobilio dureles.
Ilgai stebėjau kaip jis važiavo. Kad tik nepravirkčiau... Mintyse vis kartojau, kad mes jau nebe draugės, kad viskas baigta. Bet širdyje jaučiausi labai blogai. Turiu padėti tašką ir viską pamiršti.
- Kodėl tu su ja taip elgeisi? - paklausė Martis, kai jau ėmoje namo.
- Nes ji - išdavikė.
- Kaip tai?
- Paprastai, - ir viską jam papasakojau.
- Tu manai, kad ji taip pasielgė savo noru, - galiausiai paklausė jis.
- Kaip gi kitaip.
- Gal tu geriau suteik jai galimybę pasitaisyti.
- Jokiu būdu.
- Bet ji tau nori kažką pasakyti.
- Ne.
- Bent jau galėtum išklausyti.
- Nėra man ko klausyti jos. Viskas. Baigiam šią temą.
Toliau visą kelią ėjome tylėdami. Kai priėjome mano namus, atsisveikinome.
- Iki rytdienos.
- Čiau.
Apsikabinome.
***
Namuose nusprendžiau atsipalaiduoti. Tad nuėjau pagulėti vonioje. Vanduo mane visada ramina. Prisipyliau daugybę putų ir ramiai gulėjau. Vos tik pažiūriu į netoliese kabančią suknelę, prisimenu šį vakarą. Jis buvo toks geras ir kartu toks baisus. Neįprastas vakaras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą