Automobilyje visi susipažino su Martynu. Matosi, kad Eliotui jis visai patiko, tad aš kiek nusiraminau. Na, o Martis išties jaudinosi. Turbūt jam nelabai koks jausmas važiuoti su draugės tėvais, bet mums, Emersams, tai jau įprasta. Už kokio pusvalandžio limuzinas sustojo prie didelio pastato, tiksliau kažkieno vilos.
Išlipome iš automobilio ir patraukėme link įėjimo. Prie durų stovintis sargybinis net neklausė mūsų mūsų pavardžių. Ir taip aišku, kas mes tokie. Jaučiau kaip šalia manęs esantis Martynas jaudinosi.
- Viskas bus gerai, - tariau tyliai, kad išgirstų tik jis. - Prisimink, kad tai dėl Brazilijos.
Vos tik įėjome, mus pradėjo fotografuoti. Netrukus priėjo ir vakarėlio šeimininkė Helena Doslen:
- Labas, Tedai, - apkabino mano tėtį, -ooo, Brigita, kaip tu išgražėjai....
- Ir tu gerai atrodai, - pasisveikino mama.
- Amelija?? Čia tu??? Atrodai.... Pritrenkiamai, o čia tikriausiai tavo draugas.
- Labas vakaras, - pasisveikinau. Linktelėjo ir Martynas.
Po to dar laukė daugybė pasisveikinimų. Paskui atsisėdome prie savo staliukų. Prie manęs ir Marčio atsisėdo Eliotas su Džese, o tėvai nuėjo kažkur kitur.
Tolumoje pamačiau Robertą Tanaką, vėl su kita pana. Na ką, galiu pasidžiaugti, kad ji tai ne aš. Kai užkandome ir paklausėme ką ten pliurpė Helena ant scenos, prasidėjo šokiai. Eliotas su Džese iš karto nulėkė į aikštelę.
- Ačiū tau, Marti, - tariau, - jei ne tu, dabar tikriausiai būčiau su kokiu...
- Taigi viskas gerai. Nėra reikalo tiek kartų kartoti.
- Labas vakaras, - prie mūsų priėjo fotografas.
- Sveiki, - pasisveikinau.
- Ar būtų galima jus nufotografuoti su jūsų vaikinu.
- Hmmm,,, Jis ne mano..
- Suprantat, visi tik ir kalba apie jūsų šios dienos pasirodymą. Su tokia išvaizda nušvietėt visą vakarėlį.
- Gerai, - tarė Martis.
- Gal būtų galima sodelyje?? Jei nesunku...
- Gerai, - tariau.
Nuėjome prie gražaus fontano ir atsistojome šalia vienas kito.
- Gal būtų galima kiek arčiau, - fotografas parodė gestą, kad labiau susiglaustumėme. - Na ką jūs.
Martis apkabino mane per liemenį:
- Tik nepamiršk šypsotis, - tyliau sušnabždėjau jam.
- Ok.
Kai tas padarė keletą nuotraukų, mes nuėjome prie terasos. Negana to, ten dar keletas fotografų sumanė mus pafotografuoti.
- Kur jūs buvot?, - kai grįžom į salę, paklausė Eliotas.
- Sode, - gal jau varom namo. Pasitrainiojom čia ir užteks.
- Nieko nebus.
- Kaip tai?
- Džimis, Helenos sūnus užsakė mums klubą.
- Na ir?
- Eisim ten.
- Na jau ne.
- Eisim. Prisimink Braziliją ir viskas.
- Koks mamai skirtumas, jeigu neisim?
- Po tavo tų išdaigų prieš kelias savaites, ji nori, kad galutinai "Atsigautum".
- Gerai, - už mane atsakė Martynas. - Viskas dėl kelionės juk.
Išėjome į kiemą ir susiradom savo BMW, kurį jau kažkas spėjo atvežti. Netrukus jau sustojome prie kažkokio klubo.
- Vos tik įžengėme, iš karto pasikeitė nuotaika. Eliotas su Džese nulėkė linksmintis. O mes prisėdome prie staliuko.
- Gal ko užsisakysite, - tarė padavėjas.
- Aš gal neatsisakyčiau braškinio kokteilio, - tariau.
- Tuomet ir aš.
- Žinai ką, pagalvojau, kad jeigu mes jau čia, tai nebūtinai turim sėdėti visą vakarą. Galime ir pasilinksminti.
- Gal ir gerai sakai...
Tad vos tik išgėrėme kokteilius, nulėkėme šokti. Grojo žiauriai gera muzika, kuri netrukus mane taip užvaldė, kad aš visiškai atsipalaidavau. Ir Martis nuo manęs neatsiliko. Mačiau kaip ne viena gražuolė varstė mus akimis. Aišku ir kodėl, juk Marits toks gražus.... Tokio nei su žiburiu nerasi.
- OOOO, kokia gera šita daina, - nusijuokiau, kai išgirdau savo mėgstamą dainą.
- Na tai dabar jau pašoksim, - nusišypsojo Martis.
Kai jau nusivarėme nuo kojų, grįžom prie savo staliuko. Na vaizdas kiek pablogėjo, nes turčių vaikučiai, gavę tiek laisvės per daug atsipalaidavo. Pats Džimis visur lakstė girtas. O nuo jo neatsiliko ir daug kitų.
- Einu į tualetą ir gal jau galėsime eiti, nes matau, kad čia gali viskas be policijos nebaigs - tariau.
- Ok, lauksiu.
Kai jau ėjau iš tualeto prie manęs priėjo Robertas:
- O, labas, mažyte, šiandien tu sxsovai atrodai.
- Pirma prasiblaivyk, o tada ir pakalbėsim.
- Ne toks aš jau ir girtas.
- Kurgi ne, - suprunkščiau ir pasisukau eiti.
Bet tas idiotas mane sulaikė!!
- Tikiuosi, kad tavo vaikinukas nesupyks, jei tave truputį pasiskolinsiu.
- Kaip suprast??
- Va taip, - ir jis įsisiurbė į mano lūpas.
Trankiau jį kumščiu ir bandžiau ištrūkti kaip tik galėjau, o jis manęs nepaleido ir lūpomis artėjo link kaklo:
- Paleisk, idiote, ar tau galvoj negerai??!!!
- Šššš, - bandė jis mane sutramdyti, o aš ir toliau bandžiau ištrūkti.
- Paleisk ją, nes kitaip aš už savo veiksmus neatsakau, - pasigirdo pažįstamas ir malonus balsas. Martyno balsas.
- Oi oi oi, kas gi čia prabilo. Negi tau gaila, kad pasiskolinau tą pupytę?
- Visų pirma ji tau ne jokia pupytė, o antra nesišakok čia, nes liksi be dantų.
- Ir kas gi tu toks. Naujokas?? Turbūt, kad taip, nes nežinai su kuo čia dabar turėsi reikalų. Sakyk, kas tavo tėvai ir susirasiu.
- Šūdo aš tau sakysiu. Einam, Ami, - pagriebė už mano rankos ir nusitempė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą