11. Kelionė (3dalis)

Vėlus vakaras. Baseinas prie viešbučio. Eliotas su Džese jau išėjo miegoti. na ne visai aišku ar miegoti, bet į savo kambarį. Elė irgi žiauriai pavargusi išvažiavo namo. Likau tik aš su Marčiu.
Gulime ant gultų ir žiūrime į dangų.
- Žinai, niekada nesitikėjau, kad Niujorke susirasiu tokių šaunių draugų, - prabilo jis. - Nors ir esame pažįstami tik kelias savaites, jaučiu didelį prisirišimą. Niekada nepritariau tokioms draugystėms. Maniau, kad žmonės turi pažinoti vienas kitą be galo ilgai, kad galėtų vadintis gerais draugais.
- Aš ir taip maniau.
- Bet dabar galvoju, kad jei taip nebendrautumėm, tai vargu ar jūs dabar būtumėte čia.
- Tai aišku. Reikia bandyti viską, nes kai pabandai atsiveria dar didesnės galimybės.
- bet tikiuosi, kad mūsų draugystė neužsibaigs šios vasaros gale.
- Aišku kad ne. Na bent jau taip norėčiau.
- Aš ir. Tu buvai padariusi tą buvimą Niujorke nuostabų. Tai buvo pati geriausia kelionė. O dabar esu dar laimingesnis, nes esu namie ir dar su jumis.
- Aš ir džiaugiuosi. Žinai ką. Aš pirmą kartą matau tiek žvaigždžių. Galiu čia gulėti visą naktį ir žiūrėti į jas. Niujorkas yra toks užterštas, kad naktį galima matyti tik juodą dangų, be žvaigždžių. O čia... čia nėra net žodžių apsakyti tam jausmui. Kaip dar gali kiti žmonės taip trokšti keliauti į Niujorką ir bėgti nuo tokio grožio.
- Aš irgi jų pasiilgau. Kai būnu čia, kiekvieną naktį į jas pažiūriu.
Taip ir gulėjome. Aš net užmiršau visus miegus ir vargus. Visiškai atsipalaidavau.
- Marti? - išgirdau mums už nugarų merginos balsą. - Ką tu čia veiki. Ir dar su...
- Sveika, Kriste. - pasisveikino Martis.
- Aš klausiu, kas ji?
- Klausyk, aš tau neprivalau aiškintis. O ką jei ji mano mergina?
Sėdėjau apšalusi. Aš Marčio mergina?
- Betgi tu... - sutriko ta mergina, vardu Kristė.
- Kriste, tu mane metei. Pati dėl to esi kalta. Žinai, turėjai progą sugrįžti, kai siūliau, bet ne... Tu trainiojiesi su kitais. Ir žinai ką... Supratau, kad tavęs niekada nei nemylėjau. Tai gal galima pavadinti.. Hmmm... Prisirišimu.
- Juk galim viską pradėti iš naujo!!!
- Ne.
- Žinok, Martinuk. Aš nepasiduosiu. Jei reikės visoms akis išdraskysiu. Net ir tau, mergužėle, - parodė pirštu į mane.
- Nei nebandyk prie jos lįsti..
- Adjos. Dar susitiksim, mažuti, - tarė ji ir nuėjo.
- Kas ji per viena? - paklausiau.
- Buvusi. Kai draugavome atrodė tokia gera, o dabar atsiskleidė tikras jos veidas. Įsivaizduoji, ji pati mane metė, davėsi su kiekvienu, o dabar elgiasi lyg aš būčiau kaltas.
- Žiauru.
- Aj. Na ir dėl to, kad na kad pasakiau jog tu mano mergina. ... Atsiprašau. Tiesiog norėjau, kad ji atstotų.
Nežinau dėl ko, bet truputį nusiminiau:
- Viskas gerai. jei reikės galėsiu apsimesti. Na, jei tau bus geriau jos taip atsikratyti.
- Tai gerai. Jau labai vėlu, - tarė jis. - Gal jau reikėtų eiti.
- Turbūt.
- Palydėti?
- Ok.
Ir nuėjome link mano kambario.
- žinai ką? - netikėtai nutraukiau tylą.
- Taip?
- O jei tu nakvotum pas mane. Vis tiek rytoj reikėtų jums važiuoti čia.
- Nu nežinau.
- Be to, kaip tu taip vėlai nusigausi į tą kaimelį.
- Tai čia ne problema.
- Prašau... Svetainėje yra didelė sofa. Ištiesčiau ją tau. Man nelabai jauku būti vienai tokiuose apartamentuose.
- Na gerai. tik reikės paskambinti tėvui, kad nesijaudintų.
- Ok, ačiū.
- Nėr gi už ką.
Kai grįžom į viešbutį, paklojom Marčiui lovą, užsisakėme vakarienę. Dar jis paskambino savo tėčiui.
- Einu aš nusiprausti, - tariau.
- Ok, aš palauksiu. Tik nepamiršk užsirakinti, kad vėl nebūtų kaip Niu...
- Neprimink, - nusišypsojau, kai prisiminiau tą įvyki su vonia mano namuose.
Pasiėmiau naktinius iš spintos ir nulėkiau į vonią. Kaip buvo gera pagulėti vonioje. Ramiai apgalvojau visą dieną. Dėl to berno, kur sutikau kavinėje nei kiek nebesijaudinau. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl Martynas draugavo su tokia mergina... Na bet koks skirtumas.
Nusipraususi užleidau vonią Marčiui.