18. Paslaptinga vieta (4 dalis)

 - Ką valgysim? - paklausiau.
 - Paėmiau šiek tiek mėsos. Galėsim kepsnių ant laužo pasikepti, - pasiūle Martis.
 - Mmmm.. Kaip seniai valgiau tokį skanėstą. Gal padėti?
 - Nebūtina.
 - Tai aš tada eisiu pasimaudyti. Labai pavargau. Noriu atsigaivinti.
 - Ok, tik neplauk iš tos įlankėlės, nes ten nelabai saugu.
 - Oky.
 - Beje, ryt ar poryt nori eiti atgal?
 - Gal ryt. Nes tada liktų viena diena pabūti visiems kartu.
 - Ok. Tai ryt aš tave pažadinsiu prieš išvykstant.
 - Gerai.
Nuėjau į palapinę ir prasegiau kuprinę. Reikia susirasti maudymuką. Galų gale, išknisusi visus savo daiktus, jį radau. Šiaip ne taip jį apsivilkau. Mat palapinės togas labai žemai. Pasiėmiau ranšluostį, dušo žėlę, šampūną ir kitus daiktus ir nupėdinau prie vandens. Maudytis buvo žiauriai gera. Vėsus ir skaidrus vanduo. Švarus dugnas. Ko dar gali reikėti?Kai nusimaudžiau kaip tik pataikiau ant vakarienės. Jau iš tolo gardžiai kvepėjo kepsniais.
 - Paskui persirengsiu. Nes kitaip neištversiu, - tariau ir palinkau prie maisto.

***

Kai pavalgėm dar kokią valandėlę pasėdėjom ir nusprendėm ruoštis eiti miegoti, nes vis dėlto, ryt reikės anksti keltis ir keliauti namo. Hmmm... Negerai. Aš visa tai vadinu jau namais. O išvykstu už kelių dienų. Tiksliau poryt. Net nežinau ar dar kada nors čia grįšiu.

 - Einu suplauti indus, - tariau ir nusisukau, kad Martynas nepamatytų mano ašarų.

 - Gerai. Tuomet aš lekiu praustis.

 - Mhm, - jau nebegalėjau kalbėti, nes bet koks žodis viską išduotų.

Surinkau indus ir nuėjau prie upės, kiek toliau nuo įlankėlės. Juos suploviau tai greitai, bet dar ilgai galvodama, kaip man reikės keliauti namo. Aš nepajėgsiu. NEPAJĖGSIU!

Netikėtai pajutau, kad kažkas šalia atsisėda. Martis:

 - Aš galvojau, ko tu taip ilgai plauni indus. Pasirodo...

Daugiau jis nieko nesakė tik apkabino ir laikė mane savo glėbyje. O aš verkiau ir žiūrėjau į upę. Kaip teka vanduo... Srovė tokia didelė. Kaip ir gyvenimo. Pasigauna ir nuneša. Nė nepastebi, kaip praeina gražiausios akimirkos. Kažin, ar upė nori kada nors nors trumpam sustoti, pasigėrėti grožiu, pabūti kokioje nors vietoje ilgiau. Aš tai labai noriu. Kai mano ašaros apdžiuvo ir aš tik ramiai sėdėjau, Martynas tarė:
 - Gal jau kelkimės. Manau, kad reikėtų pailsėti.
 - Gerai.
Atsistojom ir nužingsniavom prie palapinės. Aš dar nusiploviau ašarų likučius ir nuskubėjau į palapinę, apsivilkau nakčiai plonus rūbelius ir atsiguliau. Martynas dar kurį laiką buvo lauke, nes laukė, kol laužas beveik užges. Kai jau snaudžiau, pasirodė ir jis. Atsigulė. Buvo taip tylu ir ramu. Girdėjosi nakties garsai. Nors krisk ir miegok, bet ne... Man pasidarė šalta.
 - Tau šalta? - tyliai paklausė Martynas.
 - Kaip ir... - atsisukau į jį. - O tau? Tu iš vis be jokios maikės.
 - Pripratęs.
 - Kaip visada, - bandžiau nusišypsoti, bet ne kas išėjo. Drebėjau kaip reikiant.
 - Neturiu ko pasiūlyti, kaip užsikloti daugiau. Nors.. Lįsk po mano antklodė. Su tavo ir mano bus nors kiek šilčiau.
 Taip ir padarėm. Po kiek laiko apšilau, bet vistiek dar negalėjau užmigti. Dabar mane kankino ne vien šaltis, bet ir tai, kad Martis miega šalia manęs. Nė nemaniau, kad bus taip sunku išverti.
Dar kartą nukratė šiurpuliukas. Tada nežinau kaip, bet atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. Tiesiog tai įvyko savaime. Pajutau Marčio ranką ant savo peties ir aš susiriečiau į kamuoliuką. Gal nors taip bus šilčiau. Tačiau, kaip įmanoma užmigti prie to, kurį tu taip myli, o jis į tave žiūri tik kaip į draugę?! Niekaip... Pakėliau galvą, pažiūrėti, ar jis jau miega. Ir aš net krūptelėjau, kai pamačiau Marčio akis įsmeigtas į mane. Į mane. Žiūrėjom. Nė vienas neatitraukėm žvilgsnio. Ir tada įvyko tas, ko aš nemoku paaiškinti. Kaip mums taip susišvietė...
Martynas pradžioje pabučiavo mano kaktą. Tada aš priartėjau arčiau prie jo ir mes pradėjome bučiuotis. Bučiuotis ilgai ir aistringai. Jo ranka jau buvo nebe ant mano peties, o ant liemens. Aš jau nebebuvau susirietusi į kamuoliuką. Aš buvau apkabinusi jį ir bučiavau. O jis mane. Gal kitiems atrodys, kad tai tik juk kvailas bučinys. Man ir taip atrodydavo su Niku ir kitais liurbiais, bet ne dabar. Dabar man jau bėgiojo kitokie šiurpuliukai.
Kaip gera jausti jo kūną prigludusį prie maniškio, kaip gera jausti jo lūpas prie savųjų, kaip gera jausti jo rankas, tvirtai laikančias mane ir nenorinčias paleisti. Nenoriu, kad kada nors baigtųsi ta akimirka. Niekada. Mes tik bučiavomės ir kaskart vis drąsiau ir aistringiau. Tokia laimė!!! Bet kai pajutau Martyno rankas, bandančias palįsti po mano bliuskute, aš sustojau.
 - Ne, - tariau ir nusisukau.
 - Taip. Atsiprašau. Nereikėjo man.
 - Nereikėjo iš vis mums. Juk yra Viktorija, - prisiminiau.
Ir viskas. Ta laimės akimirka sudužo į šipulius. Viskas baigėsi. Aš atsiguliau ir stengiausia ramiai gulėti. Toliau nuo Marčio, nes man per sunku.
 - Taip ir Nikolas...
Ką? Jis galvoja, kad aš vis dar su Niku?  Nors taip. Juk niekam nieko nesakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Tiesiog neatėjo į galvą.
 - Jo nėra, - tyliai sušnibždėjau.
Tai buvo paskutiniai žodžiai ištarti tą naktį. Visą laiką tik gulėjau ir nejudėjau. Tik gulėjau... Kaip Martynas, nežinau. Bijojau į jį atsisukti. Kaip dabar bus? Kas liks iš mūsų draugystės. Aš nežinau. Taip ir praleidau naktį. Su didele baime...