18. Paslaptinga vieta (1 dalis)

Jau rugpjūtis. Laikas bėga labai greitai. Bet kodėl? Manau, kad tai nepaaiškinamas dalykas. Kai žiūri į laikrodį, rodyklės juda labai lėtai. Tik tak tik tak. Sekundė, dvi, trys. Tačiau, kai į laikrodį nėra kada pažiūrėti, laikas prabėga be galo greitai. Atrodo, kad ką tik buvo vakarykštė diena, o šiandien jau kita. Ką tik buvo praeita savaitė, o dabar jau vėl kita. Greitai bus dar kita. Atrodo, kad ką tik prasidėjo vasara. O jau paskutinis jos mėnuo. Ir ką gi aš spėjau nuveikti? Daug vardinti nereikėtų. Netrukus vėl eisi į mokyklą, o paskui vėl nusistebėsi, kad vėl atostogos. Gal taip yra dėl laiko užimtumo? Juk kuo daugiau turi ką veikti, tuo greičiau bėga laikas. Kad ir dabar. Visai neseniai mokiausi su Marčiu portugalų. Pradėjome dešimtą, o baigėme dvylikta. Atrodo, kad ką tik prisėdome, o jau viskas. Dviejų valandų ir nebėra. Jos praeina taip greitai... ir kartais mes neapskaičiuojame ir tą laiką praleidžiame veltui. O vis dėl to, kad ir kaip sunku būtų, reikia laiką planuoti. Nors minimaliai. Juk prabėgusių valandų nebesugrąžinsi, tarsi pasukus laikrodžio rodyklę, laikas grįžtų. Bet ką aš čia apie tą laiką? Geriau paskirsiu kelias minutes prisiminimams.
Ta diena... Diena, kai supratau, kad myliu Martyną, dabar net negaliu pasakyti, kokiu jausmus ji man kelia. Kartais esu be galo rami. Juk jis šalia manęs. Nors ir kaip draugas. Karais esu laiminga, kad žinau, ką tai reiškia. Turiu omeny meilę. Juk būna ir tokių žmonių, kuriems neteko patirti nė pusės to, kas teko man. Tačiau kartais mane užvaldo pavydas. Su pavydu žiūriu į Viktoriją, nes norėčiau būti jos vietoje. Bet tą jausmą stengiuosi išvyti. Juk niekuo man nepadės. Tik pakenks.
Tai vat. Kitą dieną svarsčiau, ką daryti su Nikolu. Mat man buvo užėjusios mintys, kad galbūt jo galėčiau neskaudinti ir toliau draugauti: elgtis taip tarsi nebūčiau jo metusi. Bet galiausiai nusprendžiau, kad toks poelgis būtų proto aptemimas. Tą dieną teko kelis kartus su juo prasilenkti ir aš iš mandagumo su juo pasisveikinau. Bet iš jo pusės nesulaukiau jokių bendravimo ženklų. Dar po kelių dienų, pamačiau, kaip jis su savo šeima susikrauna lagaminus į automobilį. Tada jie įsėdo ir išvažiavo. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Nikolą. Giliai jaučiau, kad man akmuo nuo širdies nusirito.
Viktorija su Marčiu. Hmm... Nežinau kaip jie elgiasi, kai būna vieni, tačiau draugų kompanijoje jie elgiasi kaip draugai. Na kartais apsikabina arba pakšteli į žandus. bet tai viskas. Iki Džesės ir Elioto jiems dar toli. Arba atvirkščiai. Gal Džesei ir Eliotui iki jų toli. Šiaip Viktorija labai miela mergina. Aš su ja visai gerai sutariu, bet pačia geriausia drauge jos nelaikyčiau. Ir iš tiesų jeigu kas nors sakytų, kas geriau yra Marčiui: Viktorija ar Kristina, aš rinkčiausi Viką.
Kalbant apie Kristę. Tai grasinimai ir liko grasinimais. Sakyčiau, kad jai gal šiaip linksma paerzinti ar ką. Kelis kartus vakarėliuose buvo prikibusi, bet tai viskas. Tokia jau iš jos ir vaikinų grobikė. Veikiau jau eilinė pasileidėlė.
Džesika ir Eliotas. Iš tiesų, jie kurį laiką buvo atšalę. Net ir aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad kažkas negerai. Tačiau nerimavau be reikalo. Pasirodo, kad Eliotas rengė staigmeną. Na tiksliai, kas kur ir kaip buvo, aš nežinau. Nesako jie. Žinau tik tiek, kad jie buvo išnykę visai savaitei. Mane neramina tik vienas dalykas. Na keli... Kad jie neprisidirbtų. Ir kad nebūtų tokios situacijos, kad kuriam nors (jeigu išsiskirtų) būtų per daug skaudu. Dėl tokio jų poelgio, aš nenorėčiau prarasti ryšių su Džesika.
Kaipgi su Ele? Ji kaip visada žaisminga, linksma, veikli. Daugiausia užsiėmimų, kuo mes užsiiminėjome, buvo sugalvoti jos. Tik va. Jos meilė su tuo... Na net vardo neprisimenu. Baigėsi. Kai kurią tai liepos dieną ji atėjo apsiverkusi, galvojau, kad jau atsitiko kažkas baisaus. Bet ji tik paverkė ir viskas. "Pabandžiau ir viskas" - tai buvo jos žodžiai, kai nusišluostė paskutinius ašarų likučius. Kodėl jie išsiskyrė? Tas vaikinukas išvyko gyventi į Europą. Tad jiems kada susitikti šansų tikrai be galo mažai. Na ir kas beliko? Tik paleisti vienas kitą.
Tėvai. Na jie dar pabuvo kelias savaites, tampėsi mane su Eliotu visur: į vakarienes, susitikimus, fotosesijas, muziejus, kurie randasi nežinia kur ir yra visai neįdomūs. Na ir tai jie vadino atostogomis. O geriausia buvo, kai palydėjom juo į oro uostą ir mama paklausė, ar mes neliūdėsim, kad jie išvažiuoja. Na aš tai tikrai neliūdėjau. Esu beveik tikra, kad ir Eliotas mano tą patį.
Taigi, kaip sakiau, jau rugpjūtis. Rytas. Po tų apmąstymų, aš šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos. Šiandien esme suplanavę pasivažinėti su dviračiais. Kaip aš seniai sėdėjau ant tokio daikto. Kad tik atsiminčiau, kaip reikia važinėti. Patogiai apsivilkau, pasiėmiau kuprinėlę, į kurią įsidėjau mineralinio, bandelių, saldumynų, fotoaparatą. Susirišau plaukus, pasiėmiau akinius nuo saulės ir nuskubėjau į viešbučio kavinę pavalgyti.
Užsisakiau blynelių su karštu šokoladu. Tai tapo mano mėgstamiausiu pusryčių patiekalu. Seniai valgiau ką nors kita. Netrukus prisistatė ir Eliotas su Džese, ir Martynas su Viktorija bei Ele:
- Ilgai čia lauki? -paklausė Elė.
- Ne. Va ką tik užsisakiau maistą.
- Mažiau šnekų, daugiau darbų, - paragino Eliotas. - Valgom greičiau ir keliaujam. Noriu suspėti išsinomuoti geriausią dviratį.
- Gerai jau gerai.
Kai atnešė maistą, visi tik įnikom valgyti. Turbūt ne vien Eliotas laukė kelionės...